Šiaulių dailininkai

Įvadinis tekstas meno albume “Šiaulių dailinininkai“, išleido Lietuvos dailininkų sąjunga, 2009.

Ernesta Šimkienė

Kiekvieno miesto ar regiono meno pasaulis kuriamas ant pasaulinės meno istorijos, nacionalinių vertybių bei dabarties ir vietinio konteksto pamatų. Šis sudėtinis procesas kaskart atveria skirtingą kultūrinį rezultatą. Tad vertindami konkrečiomis ribomis apibrėžtą meno erdvę, turime atsižvelgti į daugelį priežasčių bei pasekmių, kurios ir formuoja jos unikalų vaizdą.

Šiaulių meninis gyvenimas – nevienalytis, daugiasluoksnis reiškinys. Jis tarsi gyvas kūnas, kurio kiekviena dalis turi savitą funkciją, bet viena be kitos egzistuoti negali. Čia tradicinės meno kryptys persipina su provokuojančiais meniniais iššūkiais, tai, kas laiko patikrinta ir žinoma – su absoliučiomis naujovėmis ir eksperimentais. Kiekvienas kūrybinis pareiškimas koduoja menininko asmenybės individualumą, o būtent tai ir užprogramuoja tam tikrą miesto kultūrinį tapatumą ir pėdsaką bendrame meno pasaulio kontekste.

Šiauliai, kaip svarbus ir reikšmingas Lietuvos meno centras, demonstruoja ne tik stiprią akademinę tradicinių menų poziciją, bet ir labai įvairias, netikėtas, kartais net marginalines menines iniciatyvas ir proveržius. Geografiškai atitolęs nuo šalies sostinės ir kultūrinio centro, Šiaulių miestas skleidžia autentišką meninį alsavimą, kartais ramų ir tykų, o kartais – ypatingai tankų ir intensyvų, užpildantį ne tik miesto, bet ir viso šiaurės Lietuvos regiono meno kertes ir nišas. Ritmingą Šiaulių meninio gyvenimo pulsavimą užtikrina čia kuriančių talentingų asmenybių, įvairių kultūros ir mokslo institucijų bei organizacijų kūrybinės iniciatyvos ir tarpusavio komunikacija. Nors miesto menui yra būdingi tam tikri lokališkumo bruožai, tačiau vis labiau ryškėja aktyvesnės kūrėjų migracijos tendencijos. Menininkų kūrybos bei jų pačių judėjimas tiek iš miesto, tiek į jį skatina gilesnį savęs kaip menininko pažinimą ir savo identiteto paieškas. Vietiškumas, uždarumas ir tam tikras lėtumas ima persipinti su neišvengiama dabarties pasaulio globalizacija ir kultūriniu maišymusi. Šiame pokyčių kontekste patikrintos meno tradicijos ir tiesos įvairiomis dozėmis sugeria naujų meninių idėjų injekcijas, transformuojasi ir virsta naujomis kūrybinės gyvybės formomis. Neišvengiama ir akivaizdi tampa naujų technologijų bei virtualių ir skaitmeninių erdvių intervencija į miesto meno paribius, vis tvirčiau įteisinanti save, kaip neatsiejamą šiuolaikinio meno būtį. Meno scena visame pasaulyje tampa vis tarptautiškesnė, tad šie procesai neaplenkia ir Šiaulių meno erdvės.

Įvardinti meninį miesto gyvenimą vienu ar keliais žodžiais prilygtų nedovanotinam kalbos skurdumui ar trumparegiškumui. Tai tarsi genialus aktorius, atsukantis mums tai vieną, tai kitą savo veido mimiką ar išraišką. Šiauliečių menas nėra konkretus ir baigtinis reiškinys – čia greičiau galėtume įžvelgti tarsi skaidrios spalvotos plėvelės sluoksnius, kaskart vis kitaip persiklojančius ir dengiančius vienas kitą bei kuriančius vis naujus kūrybinio gyvenimo atspalvius ir tonus.

Miesto menininkai tęsia ir puoselėja tradicines meno vertybes, tačiau tuo pat metu noriai žvalgosi ir išbando naujas šiuolaikinio meno galimybes ir idėjas. Kelių skirtingų menininkų kartų ir jų individualių patirčių susidūrimas gimdo diskusijas apie tikrąją meno esmę ir funkciją. Nors vienos tiesos nėra, šie retoriniai svarstymai skatina meninės gyvasties vystymąsi ir judėjimą priekin. Kai meno bendruomenė sąlygiškai yra nedidelė, kiekvienas naujas meninis atradimas yra aktyviai aptariamas ir analizuojamas, sekamas lyg pro padidintą stiklą. Dėl to išryškėja menininko atsakomybės prieš save, kitus menininkus bei visą visuomenę jausmas.

Naujo tūkstantmečio pradžios Šiaulių menas vis dar lieka ištikimas estetinei, dekoratyviai ir gana asmeniškai meninei raiškai. Kūrybos erdvės talpina menininkų dabartį, reflektuoja aplinką ir individualią patirtį, bandydamos apčiuopti ryškiausiai vibruojančias ir jautriausias gyvenimo stygas. Tokiu būdu menininkai, atsiplėšdami nuo labai asmeniškų vaizdinių, kartais pasineria į viso pasaulio menui aktualias politines, socialines ir ekonomines problemas, kurias savo kūryboje perfrazuoja ir pateikia kaip naują meninę tikrovę.

Nepriklausomybės metai suteikė galybę laisvių žmonių pasirinkimui, rinkos ekonomika stipriai pakeitė žmonių sąmonę. Tai neišvengiamai sujudino ir meno pasaulį, kuriame vis labiau ryškėja konkurencingumo, išlikimo aspektai. Mieste dar nėra daug menininkų, gebančių išgyventi vien tik kurdami – didelė dalis jų savo kūrybinę veiklą sieja ir su pedagoginiu darbu. Čia išryškėja labai svarbus Šiaulių universiteto, ypatingai Menų fakulteto ir meno bendruomenės ryšys – daugelis menininkų yra šio universiteto dėstytojai ar absolventai. Tad šie du poliai – akademinis ir meninis – itin stipriai palaiko vienas kito gyvavimą.

Šiauliuose aktyviai veikia ne tik įvairios meno galerijos bei kultūros įstaigos, reprezentuojančios šiauliečių kūrybą ir kitų miestų bei šalių menininkų kūrybą miesto auditorijai. Atsiranda vis naujų krypčių meno specialybių akademinėje srityje, įgalinančių tolesnės miesto kultūrinio gyvenimo raidos perspektyvas. Daugėja įvairių šiuolaikiškumą liudijančių reiškinių, kaip interneto svetainės, pristatančios Šiaulių miesto meną bei atskirų menininkų kūrybą, o tai labai svarus žingsnis integruojantis į plačią globalizuotą pasaulinę meno jūrą bei galimybė paskleisti žinią apie savo kūrybiškumą bet kuriam žemės kampeliui.

Menininkų kūryba išsamiai pristatoma pačiose įvairiausiose parodose (personalinėse, grupinėse, teminėse), meno festivaliuose, pleneruose bei kituose miesto, šalies, užsienio meno įvykiuose ir projektuose. Vis aktyviau ir plačiau menininkų kūrybos akiratyje atsiduria naujos teritorijos, netikėtos ir dar neišbandytos erdvės, kur kūrybinai sumanymai atsiskleidžia dar platesne savo galimybių skale. Akivaizdžiai daugėja integruotų ir tarpdisciplinių projektų, kur pačios įvairiausios meno kryptys ir stiliai atsiveria visai kitais rakursais. Gimsta vis daugiau netradicinės meno edukacijos projektų ir apraiškų, skirtų ne tik vaikams ir jaunimui, bet ir suaugusiems, o tai rimtas pagrindas ateities meno ir kultūrinės auditorijos auginimui bei sėkmingam gyvavimui. Jaunų kuriančių asmenybių formavimasis ir įsiliejimas į bendrą miesto meno padangę skatina atsinaujinimą ir judėjimą priekin, o čia labai svarbus įvairiausių mokymo bei ugdymo įstaigų ir menininkų bendradarbiavimas. Meninį miesto gyvenimą kuria ir formuoja patys menininkai, parodų rengėjai, meno kritikai, kuratoriai, galerijos ir kultūros įstaigos bei juose dirbantys asmenys, žiniasklaida, akademinė bendruomenė, visuomeninės organizacijos, o taip pat politikai ir verslininkai. Kiekvieno jų indėlio dalis bendrame kultūrinio gyvenimo kontekste yra be galo skirtinga, bet vienokia ar kitokia įtaka – neabejotina.

Kiekvienas menininkas ir kūrybinis įvykis kuria bendrą miesto meno istoriją. Keliaudami nuo klasikinių meno tiesų link ateities perspektyvų, menininkai pereina sudėtingą kūrybinės patirties labirintą, kur randa savą įėjimą ir išėjimą. Įvairios meno kryptys ir rūšys, atradusios savo vietą šiaulietiškoje meno dimensijoje, provokuoja tam tikrus tarpusavio santykius, diskusijas ir kaitos galimybes. Būtent šie netikėti miesto meno „orkestro“ sąskambiai, kurių egzistavimui būtinas kiekvieno dalyvio atvirumas, tolerancija ir gebėjimas žvelgti pirmyn, skatina naujas kūrybines galimybes ir idėjas. Kurdami individualias estetines tiesas, menininkai gina ir įteisina savo tapatumą ir pasaulio suvokimą. Jie atranda naujas menines tikroves, kurias suvokti ir tyrinėti pakviečia kiekvieną norintį. Ir visi, bent kiek prisilietę prie šios kūrybinės dėlionės, tampa maža didelio meno pasaulio dalimi.