Ernesta Šimkienė
Šiaulių dailės galerijoje nuo 2019 kovo 8 d. iki kovo 23 d. veikia dvi jaunų Lietuvos menininkų parodos: Mykolės “Gamtovaizdis“ ir Rolano Stankūno “Hibridai“. Iš pirmo žvilgsnio parodos absoliučiai skirtingos, tačiau stebint atidžiau galima įžvelgti ir gana artimų paralelių tarp autorių ir jų kūrybinių strategijų.
Pirmiausia ─ abu autoriai, Mykolė ir Rolanas, yra jaunosios kartos kūrėjai. Antra ─ tapytojai. Trečia ─ jie imasi tradicinių žanrų (peizažo ir portreto), kurių meninės ribos ir technologijos jau, rodosi, seniai permąstytos ir išbandytos. Vis dėlto jie abu peržengia nusistovėjusias žanro teritorijas ir atneša naują perspektyvą, naują žiūros galimybę. Ką naujo šiuolaikiniame mene galima pasakyti, kuriant peizažą ar portretą? Galima, ir gana ambicingai. Ketvirta ─ abu autoriai veikia kaip tikri šiuolaikinio meno atstovai. Jiems nepakanka tiesiog tapyti savo vizijų ar aklai kopijuoti natūrą. Jie labai kruopščiai tyrinėja aplinką, ją fotografuoja, dekonstruoja, struktūruoja ir, sukūrę naują žodyną, pateikia žiūrovams kaip naują meninę strategiją. Kūrybinis procesas jiems tampa neatsiejamas nuo tiriamojo aspekto.
Mykolės tapyba yra labai išskirtinė, ryški, įsimenanti ir gerai atpažįstama. Jos neįmanoma supainioti su jokiu kitu menininku. Mykolei įdomus peizažas. Ir ji padaro viską, kad jis taptų įdomus ir kitiems. Kiekviena peizažo scena yra tarsi nauja trimatė struktūra dvimatėje plokštumoje ─ kaskart unikali gamtovaizdžio scenografija. Ten tarsi niekas nevyksta ─ absoliuti švara, skaidrumas ir šviesa. Jokio bereikalingo triukšmo. Sustingusi akimirka veržlioje vertikalių ir horizontalių potėpių energijoje. Tuo pat metu jauti, kad tai netiesa. Kad būtent nuolatinis gamtos kismas čia ir yra esmė. Gamta niekada nebus ta pati. Ryto ir vakaro šviesos, metų laikų spalvos turi savo vienintelį veidą ir nuotaiką. Viskas yra nuolatiniame pokytyje. Į tą pačią upę įbristi gali, bet tu pats jau būsi kitas. Todėl ir upė jau kita. Taip ir su Mykolės gamtos regėjimas ─ ji akylai stebi peizažą, neįtikėtinai puikiai suvokia jo ypatingą erdvę ir laiką. Būtent erdvė ir laikas ─ esminiai visatos, gamtos, žmogaus gyvenimo atskaitos taškai. Nieko labiau esmiško nėra. Mykolė stebėdama ir tyrinėdamą gamtovaizdį užčiuopia šį svarbų motyvą ir nukelia mus į savo peizažinį erdvėlaikį.
Pelkių klampynes, ežerų struktūras, kamienų geometriją ar medžių mirgėjimą Mykolė kuria lengvu teptuko prisilietimu, nubėgančia takia lesūra. Tačiau galutinės tapybinės gamtovaizdžio scenos tampa stipriomis struktūruotomis kompozicijomis, kai kur primenančiomis abstrakčius vaizdinius ar kaligrafiškai ištapytus horizontus. Tai lyg architektūrinis aplinkos pamatymas, gebėjimas suprasti esmines struktūras ir formas. Savitai sujungdama romantizuotą ir nostalgišką gamtos nuotaiką, kubistines struktūras ir impresionistinį šviesos pojūtį, Mykolė kuria autentiškas menines gamtos interpretacijas. Įdomiausia, kad savo tapyboje atsisakydama bet kokio žmogaus vaizdavimo, ji vis dėl to liudija jo buvimą, jo ilgesį prabėgusiam laikui ar santykį su kraštovaizdžiu. Kokie mes esame ir kuo tampame, kai augame žiūrėdami į mišką, o kokie ─ į pievą, upę ar sniegu padengtas lygumas?
Rolano Stankūno kūrybos objektas ─ portetas. Menininkas eina naujųjų medijų ir tradicinės tapybos jungimo keliu. Puikiai suvokdamas ir atskleisdamas ekraninės kultūros ir vaizdų poveikį žmogui, jis tarsi sukeičia įprastą tvarką. Jis tapo skaitmeniniu vaizdu paveiktą natūrą. Projektuodamas įvairių aplinkos faktūrų ir paviršių video ar fotografinį vaizdą ant žmogaus, jis portretuoja jo kūną, jo veidą, tarsi ištrindamas tai, kas yra individualu ir unikalu. Jis visa tai pradangina, nustumia į šoną tradicinį portreto reprezentatyvumą, atpažįstamumo faktorių ir deklaruoja naujųjų media-mutantų egzistavimą. Neapčiuopiamos, amorfiškos, vibruojančios formos ir šviesos virsta nežemiškomis hibridinėmis būtybėmis.
Tai ne vienintelė Rolano, kaip menininko stiprybė. Jis net tik įvaldo naujus išorinio kalbėjimo būdus, bet ir jautriai leidžiasi į vidinį žmogaus sumaišties tyrimą, atverdamas jo pažeidžiamumą ir trapumą. Visa tai tapybiškais pikseliniais potėpiais išsiveržia iš drobių plokštumų didžiule antgamtiška energija. Hibridinės Rolano būtybės žvelgia į mus ─ jos neturi akių, bet vis tiek jauti tą žvilgsnį, tą šiurpą keliančią jėgą. Kiek kartų mes patys jautėmės panašiai kaip tie hibridai ─ tokie subyrėję, nerandantys atsakymo, tarsi išnykstantys, sutrupantys ir vėl atsigaunantys naujoje būsenoje. Rolanas sukuria kitą tikrovę ─ skaitmeninį natūralizmą ir realizmą, kruopščiai kopijuodamas naujųjų medijų poveikio paliestą žmogaus vidinį ir išorinį pasaulį. Potėpiai vibruoja, skleisdami ypatingą fotografinę šviesą ir efektą. Būtybės įgauna trimatę optinę iliuziją ir imi jausti, kad jos tarsi įtraukia tave į savo pasaulį. Prasmių ir krypčių sukeitimas, spirališki viražai per skirtingus kūrybos sluoksnius Rolano Stankūno kūrybą daro novatorišką ir šiuolaikišką.
Du autoriai, du žanrai. Ir didžiulė kūrybinė potencija.
Daugiau nuotraukų čia.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą