Tekstas publikuotas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2006 kovo 29 d.
Ernesta Šimkienė
Šiaulių universiteto dailės galerijoje atidaryta tapytojo Voldemaro Barakausko paroda, ironiškai pavadinta „Piešimas vandeniniais dažais“. Autorius – vienas savičiausių Šiaulių miesto menininkų, turintis itin subtilų humoro jausmą bei savo gyvenimo ir kūrybos filosofiją.
Pavadinęs parodą „Piešimu vandeniniais dažais“ Voldemaras Barakauskas tarsi deklaruoja, kad jo darbai – tai ne tapyba. Nors autorius yra vienas is nedaugelio profesionalių Šiaulių miesto akvarelistų, šiuo teiginiu jis lyg ir bando atsiriboti nuo tradicinės šios technikos sampratos. Vandeniniai dažai mus nukelia kažkur į vaikystę, kai visus vandeniu skiedžiamus dažus tiesiog ir vadindavom vandenininiais dažais. Šitaip „supaprastinti“ reikalą ir žvelgti į reiškinius tiesiai ir iš esmės yra būdingas šio kūrėjo bruožas. Jis nebijo solidaus „akvarelės“ pavadinimo iškeisti į piešimą dažais, atskiestais vandeniu. Šitaip ironizuoti gali tik aukštą techninę meistrystę ir minties intelektualumą valdantis menininkas.
Voldemaro tapybos savitumas – jo paties atrasta akvarelės liejimo technologija, naudojant įvairias pagalbines priemones: trynimą, skutimą, deginimą. Tai leidžia menininkui pasiekti sunkiai suvokiamą skirtingų faktūrų gausą. Šios faktūros sukuria abstrakčias spalvines dėmės ir plotus, kurie yra tik aliuzija į kažkokį atpažįstamą ojektą. Šalia jų išnyra itin preciziškai nutapytas/nupaišytas daiktas ar gyvis, kur realistiškumas tampa skaudžiai atviru ir akivaizdžiu. Toks metodas leidžai autoriui taikliai, atvirai ir ironiškai pasakyti tai, kas jam aktualu, nebijant pasijuokti iš savęs ir dažnai gyvenime pasitaikančio absurdiškumo. Tapytojas dėl santūraus kolorito ir akvarelės liejimo virtuoziškumo yra estetas, tačiau tai jam netrukdo išreikšti savo kritiškai ironiško požiūrio į aplinką. Jo paveikslai – tarsi karti piliulė, įvyniota į be galo gražų popierėlį.
Autorius yra puikiai įvaldęs akvarelės arba, anot jo paties, tapymo paspalvintu vandenėliu techniką. To leidžia pasiekti tik nuolatinis kūrybinis darbas, įvairūs akvarelistų plenerai ir parodos. Be to, menininkas yra ir provokacijų bei savotiškų testų žiūrovui kūrėjas. Jam patinka pateikti tam tikras užduotis ir kodus savo paveiksluose ar surengti provokuojančią akciją. Žiūrovo tikslas – atrasti patį giliausią minties posūkį. Tai tarsi žaidimas – pastebėti paslėptą prasmės siūlą tarp daugybės užuominų ir jį išvynioti. Barakauskas savo kūryboje yra be galo konceptualus ir nuoseklus. Svarbiausia – turi ką pasakyti ir apie tai kalba profesionaliai. Šiuolaikinėje kultūroje – daug greitai sukuriamo meno. Apie Voldemaro kūrybą to nepasakysi. Ir tai kelia pagarbą.
Vienas iš gerbtiniausių šio menininko bruožų yra tas, kad savo gyvenimą jis tvarko taip, kad pirmiausia galėtų kurti, o tik po to užsiimti kitais, jam mažiau reikšmingais dalykais. Tai kuria ir tam tikrą asketiškos asmenybės įvaizdį, kai savęs nešvaistoma menkaverčiams dalykams, o gilinamasi į esmę. To leidžia pasiekti vidinė jo paties harmonija ir ramybė bei tam tikra gyvenimo filosofija. Dalį šios filosofijos autorius ir pateikia savo parodoje, kuri yra ir graži, ir įdomi, ir provokuojanti.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą