515. Mekai ir jų laiškai

— A, tau čia įdomu, šitie laiškai?
— Nu jo, normaliai… — atsako dešimtmetis A, versdamas naują knygos puslapį, kur broliai Jonas ir Adolfas Mekai rašė laiškus iš, kaip jie patys vadino, Naujorko arba Neujorko, Amerikos.

Po kiek laiko klausia:

— O tu galėtum įsivaizduoti, kad Kalėdas mes švenčiame tik dviese – tu ir aš?

— Na, sunkiai įsivaizduoju. O kodėl tu klausi?

— Tai tu įsivaizduok – Jonas Mekas Kalėdas sutiko visai vienas. Visai visai. Net be Adolfo (brolio)…

A, 10 metų.

 

514. Gyvenimo (ne) prasmė

– Iš tikrųjų tai gyvenimas neturi jokios prasmės. Visiškai jokios. Mama, na, žinai, žmonės susikūrė society, pala, kaip lietuviškai? Ai, taip, visuomenę, kuri yra pagrįsta valdžia ir galia. Viskas yra pastatyta ant pinigų ir valdžios, bet tai neturi jokios prasmės ir esmės. Pirmas dalykas, tai mes visi mirsim. Mirsim, nors žmonės ir sako, kad aš gyvensiu ir mano gyvenimo esmė bus palikti geresnę vietą savo anūkams ir kitiems žmonėms. Bet tame irgi nėra prasmės. Nes tu mirsi, jie mirs, jų vaikai mirs, jų vaikų vaikai irgi mirs. Visi mirs. Todėl, kad ir ką tu darytum, tai neturės jokios prasmės ir naudos. Nes tiesiog nėra dalyko, kuris būtų naudingas. Kad ir tas dailininkas, kur ausį nusipjovė. Taip, van Gogas. Visi tie paveikslai – jie irgi neturi jokios prasmės. Aš labai daug apie tai galvoju. Šeima iš tikrųjų, techniškai, irgi neturi prasmės. Bet nesijaudink, čia ne man, čia visiems. Techniškai. O ne techiškai, tai, na žinai, šeima ir visi kiti dalykai, kurie mums atrodo prasmingi ir mes norime juos daryti, na, aš nežinau net, kaip tiksliai pasakyti, bet nu tiesiog – life is short, tai todėl reikia kažką daryti. Aš, pavyzdžiui, užaugęs noriu važinėtis riedlente, bet tai neturi nei jokios prasmės, nei naudos… Niekas neturi naudos… Žmonių gydymas irgi neturi. Tai yra prieš gamtos būdą ir esmę – silpnesni miršta, stipresni gyvena. Ir aš žinau, kad jūs galite sakyti, kad va, dėl visokių operacijų tu gali gyventi. Tiesiog, pats savaime gyvenimas yra keistas ir nesuprantamas dalykas…

D, 11 metų.

513. Manęs tai ne!

Paauglys eilinį kartą geria vandenį iš čiaupo. Tiesiai iš čiaupo, pakišęs galvą ir aplink taškydamas vandens purslus.

– Na gi, įsipilk normaliai, į stiklinę, pažiūrėk gi kiek vandens be reikalo išbėga! – kartoju jau nusibodusią mantrą.
– Mama, bet stiklinę tai reikia plauti, o manęs tai ne!

D, 11 metų.

 

 

Rygos automobilių muziejus

Ar žinote, kas pirmasis žmonijos istorijoje buvo nubaustas už greičio viršijimą? Walteris Arnoldas 1896-ųjų sausio 28-ąją lėkė 8 mylių per valandą greičiu ten, kur leistinas greitis buvo 2 mylios per valandą. Nusikaltęs vairuotojas buvo sučiuptas policininko, kuris jį pavijo važiuodamas… dviračiu. Veiksmas vyko Kente, Anglijoje. Beje, Walteris Arnoldas nebuvo paprastas automobilininkas. Jis buvo vienas pirmųjų automobilių pardavėjų šalyje. Jis gerokai pralenkė laiką, buvo įsteigęs savo automobilių kompaniją, gaminančią automobilius „Arnold“.

Skaityti toliau “Rygos automobilių muziejus“

510. Adomas ir Ieva

Tėtis skaito vaikams Haufo pasakas.
– Tėti, o tai kai tuos du žmones – Adomą ir Ievą Dievas išvarė, tai jie buvo pirmieji žmonės pasaulyje? – klausia A.
– Na taip, pagal Bibliją, jie buvo pirmieji žmonės, paskui susilaukė vaikų ir taip atsirado kiti žmonės.
– Bet aš dar nesuprantu, o tai kodėl Dievui buvo gaila to obuolio?
Tada iš kito kambario galo pasigirsta brolio D balsas:
– O tai kaip tau būna gaila kokio nors savo daikto? Ir iš vis, gal Dievas augino tuos obuolius kokiai šventei ir jam jų reikėjo būtent tiek, kiek reikėjo…

A, 9 metai; D, 11 metų.

509. Banano efektas

– Mama, bet žinok, visi parkeriai ir kiti tiesūs dalykai vos vos, labai minimaliai yra banano formos.

Žiūriu nustebusi, bandau suprasti, suima juokas ir sakau:

– Tai kad gal ne. Tiesus daiktas ir yra tiesus daiktas.

– Na, bet žiūrėk. Žemė tai apvali, nors mums atrodo plokščia. Taip, ji didžiulė ir to nesimato. Tai ir visi daiktai labai labai minimaliai, beveik nematomai yra banano formos.

D, 11 metų.

508. Apie Dievo gailestingumą

Bet juk nesąmonė yra tai, kad Dievas iš esmės būdamas geras ir gailestingas, sukūrė žmonės tokius, kokie jie yra ir iškart užprogramavo juos, kad jie turėtų galimybę laisvai rinktis. Ir kad jie tada pasirinktų uždraustą dalyką. Dievas juk iškart žinojo, kad jie taip pasielgs juos tokius sukurdamas. O dar Ieva manipuliavo Adomu, bet išvarė tai juos abu… Ir kodėl Dievas, būdamas toks gailestingas, nužudė tiek nekaltų Egipto kūdikių, jei pats juos ir sukūrė? Aš suprantu, kad jo išrinktoji tauta buvo žydai, bet Egipto kūdikius juk irgi jis pats sukūrė.

D, 11 metų.

506. Šviesa

– Aš šiandien per pamokas vis galvojau, kaip ten yra su šviesa. Tai toks nesuprantamas dalykas. Man atrodo, kad mes dar jos neperpratome. Aš galvoju, kad šviesa turi kažkur baigtis. Pavyzdžiui, virvė – ji turi savo pradžią ir pabaigą. Tai ir šviesa turi kažkur baigtis. Ir aš nekalbu apie mažus šviesos šaltinius, tokius kaip žvakė ar lempa. Aš kalbu apie saulės šviesą. Ji juk turi kažkur baigtis.

D, 11 metų.

Kemerių nacionalinis parkas

Kemerių nacionalinis parkas Latvijoje pribloškia savo dydžiu ir grožiu. Plyti jis šalia Jūrmalos, o rasti jį galima pasukus nuo Rygos – Ventspilio kelio. Pelkynų dydis įpūdingas, vaikštant mediniais takais atsiveria didžiuliai samanų aikštynai, o ežerėlių gausybė, kuriuose, tarsi, veidrodžiuose atsispindintis dangus sukuria tokį jausmą, lyg raistas iš tiesų bedugnis – statysi koją akivaran ir prasmegsi, tiek ir tematė… Skaityti toliau “Kemerių nacionalinis parkas“

503. Ko moko mokykloje?

D visiškai susikrimtęs dėl klimato atšilimo, degančių Brazilijos ir Sibiro miškų, šylančių vasarų ir didžiulių potvynių. Kartais jam dėl to net užmigti sunku, lenda mintys kaip pasiutusios. Suskaičiavo, kad jei visi mokyklos vaikai pasodintų po medį, o jei dar ir ne po vieną, tai visai neblogas skaičius gautųsi… Bet tada iškyla dilema, kaip ir kur tuos medžius teisėtai sodinti, kaip nepakenkti natūraliems miškams. Ir tada minčių viražas nukrypsta link tų, kurie turi sprendimų galią.

– Mama, o mokykloje moko, kaip reikia išsirinkti prezidentą? Na, tokį protingą ir teisingą? Nes dabar tai gaunasi tokia nesąmonė, kai žmonės išsirenka Trumpą, Putiną, Bolsonarą, Kim Džonguną? Ir dėl to pasaulyje vyksta blogi dalykai.

D, 11 metų.

Žavinga ir neišsemiama Venecija

Venecija žavi ir nepakartojama – kitos tokios nėra. Adrijos jūros karalienė yra absoliučiai unikali savo nugrimzdimu į lagūną, savo neišsemiamais ir nesutramdomais vandenimis, kasmet po keletą milimetrų pasiglemžiančiais miesto architektūrines vertikales. Venecija neišsemiama, niekaip nesibaigianti, vis turinti ką atskleisti ir savo kultūriniuose – meniniuose sluoksniuose. Ji tokia tiršta, pilna, kunkuliuojanti, bet tuo pačiu turinti savo griežtas judėjimo taisykles ir topografinį savitumą. Judėjimo trajektorijos dažnai užsidaro kanalų aklakeliuose ir išsilaisvinti gali tik klajodamas tiltų labirintais arba judėdamas vandeniu. Venecija, suspausta kanalų, siaurų gatvelių, kurias užkemša turistai, vis labiau alindami miestą ir dėl to patiems venecijiečiams gyventi čia tampa vis sunkiau. Miestas tuštėja, gyventojų mažėja ir ateities utopijos piešia, kad po kelių dešimtmečių miestas taps vaiduokliu, kuriame klajos tik turistai. Nežinau, nesinori tuo tikėti, kaip ir tuo, kad klimatas šyla ir mes visi nugimzime po vandeniu, gal ne taip greitai, kaip Venecija, bet vis tiek…

Skaityti toliau “Žavinga ir neišsemiama Venecija“

502. Iš aukšto

Du vyresnieji broliai diskutuoja. Diskutuoja įnirtingai, kiekvienas gindamas savo poziciją. Tam tikru etapu jaunesnysis D pajaučia pranašumą. Kiek patyli ir, jau iškart patenkintas savo sąmoju ir visa situacija, sako vyresniajam J:

– Žinai, būčiau aukštesnis, tai žiūrėčiau dabar į tave iš aukšto.

D, 11 metų

Sudargo piliakalnių grožybė

Gyvenime kartais dėl pačių įvairiausių priežasčių susiklosto taip, kad vienas vietas mes žinome ir visi krūvomis ten grūdamės, o kitos, nors būdamos ne mažiau svarbios, įdomios ir reikšmingos lieka kažkur paraštėse. Kernavės piliakalnius netoli Vilniaus, šalia Neries turbūt žino visi. O Sudargo piliakalnius? Tuos, kurie Lietuvos žemėlapio kamputyje tūno – tame linkyje šalia Kaliningrado, ant Nemuno kranto, palei Jurbarką… Sako, kad Sudargo miestelyje gyveno visame pasaulyje garsaus rašytojo Džeromo Deivido Selindžerio proseneliai…

Skaityti toliau “Sudargo piliakalnių grožybė“

Lopaičių piliakalnio magija ir Rietavo fenomenai

Lopaičių piliakalnio ir visos, tiesiog užburiančios savo grožiu teritorijos, atradimas buvo visiškas netikėtumas. Taip – bam, ir papuolėm nei planuodami, nei įsivaizduodami, ką ten galim pamatyti. Panašus pernykštis atradimas buvo Molavėnai su savo piliakanių kompleksu (apie tai čia). Dažnai tenka pravažiuoti pro rodykles, nurodančias į tam tikrą piliakalnį, dažnai tai tiesiog kalvelė, tad kažką panašaus įsivaizdavom ir čia. O gal ir nieko nespėjom įsivaizduoti, nes iš tikrųjų grįždami iš pajūrio stabtelėjom Rietavo miesto pabaigoje, pakeliui link Tverų prie labai keistai pasirodžiusio, jau gerokai apleisto namo-pilies su įspūdingais vartais, kurio šeimininkas jau atsisveikinant mums ir patarė nuvažiuoti į Lopaičius, nes ten “yr’ laba graže“, bet apie tai teksto pabaigoje.

Skaityti toliau “Lopaičių piliakalnio magija ir Rietavo fenomenai“

Dviračiais Kamastos žiedu

Turbūt daugelis yra girdėję kempingą romantišku pavadinimu “Obuolių sala“. Tai moderniai įrengtas kempingas ir poilsiavietė, esanti Grabuosto ežero saloje, 12 km nuo Molėtų. Vieta išties įspūdinga – pati ežero sala sukuria netikėtą kraštovaizdį, o kempinge dar auga obelys. Pavasarį, joms žydinti baltais žiedais, turėtų būti ypatingas vaizdas. Čia galima gyventi tiek palapinėse ar kemperiuose, tiek mediniuose namukuose. Galima nuomotis valtį, baidarę, irklentę, žaisti lauko arba stalo tenisą ar biliardą, pasikaitinti pirtyje ar ant smėliuko ežero pakrantėje. Yra kavinė. Be abejo, viskas kainuoja, net jei kempinge nenakvojate, o tiesiog norite praleisti dieną, reikia susimokėti. Skaityti toliau “Dviračiais Kamastos žiedu“

Florencija. Žmogaus ir meno triumfas

Florencija man yra pats tikriausias renesanso miestas. Miestas – valstybė, tada prieš pusę tūkstantmečio, sugebėjęs suprasti, kad savo veidą gali sukurti tik pasitikėdamas pačiais geriausiais menininkais, skleidęs tuo metu pačias pažangiausias meno ir mokslo idėjas. Miestas, toks tirštas dabar meno kūrinių ir kultūrinių sluoksnių. Vaikštant Florencijos gatvėmis, nejučia galvoji, kad štai čia, būtent šioje erdvėje formavosi pažangiausios meno ir kultūros idėjos, sklido laisvėjanti mintis, pasitikėjimas paties žmogaus galiomis, o ne tik viduramžiams būdinga dieviškąją duotybe. Renesasanso epocha suformavo naują žmogaus ir jo gyvenimo tikslo sampratą, kuri patikėjo jo genialiu protu bei neišsemiamomis kūtybinėmis galiomis. Visatos centru tapo universalaus žmogaus koncepcija.

Skaityti toliau “Florencija. Žmogaus ir meno triumfas“

500. Holokaustai

Važiuojam mašina. Devynmetis A pamato ženklą su užrašu “Holokausto aukų kapai“ ir emocingai sušunka:

– Palaukit, o tai ne mes buvom Holokaustai?

Minutėlę visi nesuprantam. Tada po truputį situacija aiškėja. Lygiai prieš metus šventėm mūsų Holochwastų giminės bajorystės statuso suteikimo 400 metų jubiliejų. Tai žmogui tas holokaustas kažkaip panašiai nuskambėjo.

A, 9 metai.

P. S. Ir tai yra 500-tasis vaikų išminties įrašas mano bloge. Ir dar šiandien yra lygiai 2 metai, kaip mano blogas išėjo į eterį.

Sarema ir Muhu – Estijos salų ramybė

Sarema salos pavadinimą pamenu dar iš tos “žalios“ vaikystės (tikrai žalios, nes gi kaime ir žolės, ir medžių, ir bulvienojų buvo į valias), kai tėvai palikę mane vasaros sveikatinimosi atostogų pas senelius, patys išvažiavo būtent į šią salą. Neatsimenu, ar už tą palikimą pykau labai ar ne, bet serbentų ir braškių apsuptyje nuoširdžiai pumpavau į save vitaminus žiemai – kadangi buvau vienintelė senelių anūkė, tai priežiūra šiuo klausimu buvo neabejotinos kokybės. Grįžę tėvai parvežė kokakolinės gumos “Kalev“ – tokios, kur prakandi guminę pagalvėlę ir išbėga kvapnus kolos skonio skystis. Nuo tos dienos Sarema ir Estija visuotinio sovietinio deficito fone nevalingai asocijavosi su kažkelintu pasaulio stebuklu. Skaityti toliau “Sarema ir Muhu – Estijos salų ramybė“

Mistiškas ir viltingas Kryžių kalnas

Jei reikėtų rinkti keisčiausią ir mistiškiausią vietą Lietuvoje, šiose varžybose Kryžių kalnas, ko gero užkoptų ant vieno iš prizininkų ar net nugalėtojo laiptelio. Šią unikalią vietą žino visi. Tačiau kievienam ji reiškia skirtingus dalykus ir santykis su kalnu užsimezga labai asmeniškas – nuo sakralumo, tikėjimo ir vilties iki šiurpą keliančių potyrių.

Skaityti toliau “Mistiškas ir viltingas Kryžių kalnas“

499. Tomas Laukia

– Tėti, man atrodo, kad tie tėčiai plikiai, nu tie plikagalviai beplaukiai, yra protingesni už tuos, kur su plaukais, – konstatuoja A.
– Mhm, tu taip manai? Užskaitysiu kaip komplimentą, – nudžiunga tėtis.
– Nu jo, tai dabar galėtum ir man kokį komplimentą pasakyti, – nesididžiuoja A.
Po kiek laiko tėtis paleidžia Tom Waits dainą per youtube, D pasižiūri ir sako, kad čia Tomas Laukia, o tada prisimena, kaip anksčiau galvojo, kad grupė “Dead Can Dance“ – tai Mirusios skardinės šokis.

A, 9 metai; D, 11 metų.

Meno maršrutai. MO muziejus. Gyvūnas – žmogus – robotas

Ar dažnai pasitaiko, kad vaikai užsimanytų į meno parodą? Spėju, nelabai. Bet MO muziejus šaudo į dešimtuką. Ir tik išvydęs per televizoriaus ekraną pirmuosius parodos “Gyvūnas – žmogus – robotas“ anonsus, mūsų jaunėlis pareiškė, kad va šitą parodą tai jam reikia būtinai aplankyti. Du raktiniai žodžiai: gyvūnas ir robotas sąmonėje, matyt, vaikui iškart piešia atraktyvumo ir žaidimo pažadą, tad jei tik atsiranda kabliukas, kuris gali vaikus užkabinti ir įtraukti į meno pasaulį, būtina tai išnaudoti ir nutempti vaikus į parodą. Arba būti nutemptiems…

Skaityti toliau “Meno maršrutai. MO muziejus. Gyvūnas – žmogus – robotas“

Meno maršrutai. ART VILNIUS

Nuo tada, kai 1563 metais Florencijoje buvo įkurta pirmoji Europos Meno akademija, kurios atsiradimą inicijavo menininkas, architektas ir rašytojas Giorgio Vasari bei Medičių šeima, daug kas pasikeitė. Tuo metu didžiausia dailininkų aistra ir tikrasis meno pašaukimas buvo kuo įtaigiau perteikti ir imituoti tikrovę. Keletą šimtmečių viskas meno pasaulyje taip ir vyko – tobulų proporcijų, šviesotamsos, perspektyvos, formos, kompozicijos perteikimo įgūdžiai ir estetinė pasaulėvoka buvo svarbiausi menininko įrankiai. Skaityti toliau “Meno maršrutai. ART VILNIUS“

497. Negyvi organizmai

Visi trys broliai su tėčiu per televiziją užmato kendo sporto šakos varžybas. Žiūri žiūri kurį laiką, tada tėtis nusprendžia, kad tai vis tik per daug nuobodus sportas. Tuomet A šauna kontrargumentą:
– Nu bet tai tada galima sakyti, kad tenisą žaisti irgi yra labai nuobodu – mušinėji tą kamuoliuką ir tiek.
Tėtį, mėgstantį žaisti ir žiūrėti tenisą, tai kerta iš esmės.
Tada D šioje vietoje nesustoja ir pratęsia:
– Tokiu atveju galima sakyti, kad maisto gaminimas irgi labai nuobodus dalykas – tai tiesiog negyvų organizmų deginimas su visokiais augalais.

A, 9 metai; D, 10 metų.

496. Rinkimai

Politiškai aktyvus devynmetis stebi aiškėjančius Prezidento rinkimų rezultatus ir sako:

– Viskas gerai bet kokiu atveju! Jūs pagalvokit, kas būtų, jei būtų išrinkę anuos.

Ir pradeda vardinti visus, pradedant Puteikiu, baigiant Tomaševskiu…

A, 9 metai

Šiaulių universiteto Botanikos sodas

Šiauliuose yra vieta, kur auga virš 4600 rūšių įvairių augalų – tai Šiaulių universiteto Botanikos sodas. Sodas mainosi kievieną savaitę, kiekvieną mėnesį, nes žydi vis kitos augalų rūšys. Vieta išties unikali, tačiau didysis paradoksas yra tas, kad dažnas šiaulietis čia nėra buvęs. Dar kiti žino, bet vis neranda laiko, progos čia atkeliauti. Kartais taip jau būna – yra vietų šalia, netgi žinai, kad ten visai neblogai turėtų būti, bet taip ir nenuneša anei kojos, anei ratai ten. Skaityti toliau “Šiaulių universiteto Botanikos sodas“

494. Kodėl sapnuoju košmarus?

– Ne, nu bet kodėl aš sapnuoju košmarus? – klausia devynmetis A.

– O tu sapnuoji košmarus? – pasitikslinu.

– Nu ten ne visai košmarai, ten tokios keistenybės, kaip kokios komedijos. Ir aš nesuprantu, kaip ten viskas susidaro. Iš kur atsiranda? Bet man taip jie patinka! Ir taip nesinori, kad pasibaigtų… Kaip kokie filmai. Tokie netrumpi. O būna, kad tu taip jau smarkiai pajauti, kad jie tuoj baigsis, tie sapnai – dar miegi, bet jauti, kad jau tuoj tuoj viskas baigsis… O taip nesinori… Tau reiktų papulti į mano vaizduotę, kad suprastum. Nu, tai ar gali atsakyti, kodėl sapnuoju košmarus ir kaip ten viskas susidaro ir susisieja? Mmmm?

A, 9 m.

Kurtuvėnų regioninis parkas. Dviračių trasos

Jeigu reiktų įvardinti mieliausią ir gražiausią gamtos kampelį šalia Šiaulių, be konkurencijos tai būtų Kurtuvėnų regioninis parkas su savo nuostabiais miškais, ežerais ir pievomis bei įvairiausiomis galimybėmis atitrūkti nuo civilizacijos rutinos. Už Bubių yra asfaltuotas kelių kilometrų miško keliukas, tiesa, jis jau senas ir gerokai apgriuvęs, bet vis tiek gerai, kad jis yra – žmonės tikrai jį mėgsta tiek žiemą, tiek vasarą. Tik 15 km nuo Šiaulių miesto ir atsiduri gaivinančiame gamtos glėbyje. Čia galima tiesiog pasivaikščioti, bėgioti, eiti šiaurietiškai, piknikauti ar važinėtis dviračiais. Skaityti toliau “Kurtuvėnų regioninis parkas. Dviračių trasos“

493. Debatai

Negaliu atsistebėti ir negaliu nuvaryti miegoti – devynmetis A ir dešimtmetis D žiūri pretendentų į prezidentus debatus. Ne filmuką, ne youtube, bet debatus. Žiūri rimtai įsispitriję ir susikaupę. Klausiu, tai ar jiems čia įdomu. Sako, taip, nežinom ir nesuprantam kas, bet įdomu. Įdomu, kas ką pasakys.

Man jų metuose tikrai nebuvo įdomi politika, tuo tarpu dešimtmetis D susiskaičiavo, kad Dalia Grybauskaitė buvo visą jo gyvenimą, o devynmetis A išpyškino visas pretendentų pavardes. Na, gal užaugs karta, kuriai rūpės…

A, 9 metai; D, 10 metų

492. Įsivaizduojami dalykai

D serga ir guli lovoje. Nuobodžiauja. Bežiūrėdamas į lubas sako:

– Žinai, aš kartais paprastuose dalykuose matau kitus dalykus. Pavyzdžiui dabar užuolaidose matau sukumpusį vyro veidą, o karnizo gumbas atrodo kaip verkiantis žmogus, kurio akys nutolusios viena nuo kitos arba kaip šiaurės gyventojas su ūsais ir kailine kepure. O eglės šakose mačiau veidą, kuris šypsosi ir žiūri į dešinę, o kitaip pažiūrėjus atrodo kaip vyras, kuris žiūri į kairę ir yra atsukęs pistoletus. O ant balkono matau morką, susikibusią su graikiniu riešutu ir obuoliu. Ir jie visi turi kojas. O va čia – išdžiūvęs Kempiniukas su ilga nosimi. Šalia jo – kaukolytė, piktas vilkas ir žmogus su žiauriai mažom kojom, kaip nušokęs nuo kažko. O kai plaukiau baseine ant nugaros, tai ant lubų mačiau veidą – pusė jo buvo pilka, o kita pusė – šviesiai pilka, tokia meniškai išplaukusi.

D, 10 metų

Mūšos tyrelio pažintinis takas

Seniai norėjau nuvažiuoti į Mūšos tyrelį – girdėjau, kad ten gražu, o gamta ir pasivaikščiojimai joje ir taip visada yra gėris. Kaip tyčia nugirdome, kad medinis lentų takas, vedantis per Mūšos tyrelį buvo prailgintas dvigubai ir visą pažintinį taką galima nukeliauti net neišsipurvinus baltų sportbačių. Juokauju, bet tai tikrai tiesa. Pusę tako  žingsniavome šviežia mediena, dar kvepiančia pjuvenomis. Žinoma, yra atkarpų, kur galima ir reikia paeiti žemių, šakų ir samanų paviršiumi, bet jei nesinori, tai visą atstumą galima eiti švariu lentų taku. Skaityti toliau “Mūšos tyrelio pažintinis takas“

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: