„Mano miestas“ – lyriškas fotografo dienoraštis. Aleksandras Ostašenkovas

Ernesta Šimkienė

Tekstas publikuotas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2006-10-21.

https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/mano-miestas-lyriskas-fotografo-dienorastis/104180

Šiaulietis fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas tik ką išleido naują savo fotografijų albumą „Mano miestas“, kuriame pateikiamas visai kitoks –  itin jautrus, subtilus ir asmeniškas požiūris į savo miestą ir save.

A.Ostašenkovo fotografijų albumas toli gražu nepretenduoja į nudailinto ir saldaus reprezentacinio miesto gido statusą. Tai autoriaus sustabdytų akimirkų knyga, verčianti žiūrovą nusiimti kaukę, atsitraukti į šalį ir pajausti tą Šiaulių miestą, kurį jau seniai užmiršai arba tą, kurio net nesi matęs.

Dvidešimt ketverius savo kūrybos ir energijos metus atidavęs vienam  Šiaulių miesto dienraščiui, pastaruosius metus fotomenininkas Ostašenkovas skiria tiems darbams, kurie jo nuomone yra kur kas prasmingesni ir mielesni – kūrybai, parodoms, knygų leidybai. Per dvejus metus išleidęs jau antrąjį meninės fotografijos albumą, autorius kalba apie neišvengiamą aplinkos kismą ir savo paties laikinumo šioje žemėje pojūtį. Galbūt todėl jam taip svarbu įamžinti akimirkas, kurios niekada nebesikartos, o fotografijas apgaubti jausmu, rūpestingumu ir atsakomybe prieš žiūrovą. Aleksandras siekia ne nustebinti ar šokiruoti žiūrovą – jis tiesiog kuria savo miesto dienoraštį su gatvių, namų ar miestiečių pėdsakais, paliktais autoriaus sąmonėje ir pasąmonėje.

Kūryba nėra lengvas užsiėmimas, ypač menininkui, išgyvenančiam didžiulę atsakomybę prieš save ir savo aplinką. Meninės fotografijos albumo kelias nuo idėjos iki materialaus būvio – dar sunkesnė užduotis, reikalaujanti stiprios dvasinių ir fizinių pastangų koncentracijos. Albumo „Mano miestas“ atėjimą į dienos šviesą fotomenininkas lygina su tikro  gimdymo kančia ir džiaugsmu, kurį sukelia jo sėkminga baigtis. Gal būt todėl į savo fotografijų albumus Aleksandras žiūri kaip į tikrus vaikus, juolab, kad kelias, kurį autorius nueina, siekdamas išleisti visiškai nekomercinės paskirties leidinį, paženklintas tūkstančių vizitų pas rėmėjus, ieškant finansinės paramos savo idėjos įgyvendinimui.

Fotografijų knygos apie Šiaulius atsiradimą inspiravo autoriaus noras išlikti savimi, nesitaikstyti su primetamomis nūdienos gyvenimo taisyklėmis. Pasak autoriaus, žmogaus prigimtis negrįžtamai keičiasi nuolat veikiama lengvo, vienadienio, pramoginio gyvenimo būdo. Aleksandras siekia savo kūryba prisidėti prie žmogaus dvasingumo išsaugojimo, jam svarbu rasti savo žiūrovą, kuriam rūpi ne gražioji, bet tikroji gyvenimo pusė. Tad ir miestas, po kurį menininkas keliauja savo albume – šiek tiek vienišas, šiek tiek liūdnas, tačiau kupinas lyrikos ir nostalgijos. Tai kas nereikšminga ištirpsta rūke, kuri Aleksandro fotografijose yra tarsi būties metafora. Gatves, medžius, žmones pasiglemžia rūkas, liudydamas tiek savo laikinumo mieste, tiek paties miesto laikinumo būseną. Autorius ilgisi trumpos akimirkos, kurią išgyvena ir kalba apie neišvengiamą, visų laukiantį išnykimą.

Aleksandras savo fotografijose leidžiasi į filosofinius apmastymus miesto tema. Tai tarsi menininko autoportretas miesto ženklų fone, kai tos pačios miesto vietos laikui bėgant matomos vis su kita patirtimi. Miestas fotografijose tarsi bunda ir laukia – galbūt naujos dienos, o gal prasmingesnės būties. Čia daug akimirkų, kurios primena romantiškus išgyvenimus ankstų rytą, kai bundančiose, bet dar tuščiose gatvėse gali slampinėti ir būti tik su savimi ir miestu, kai viskas dar yra trapu, tikra ir neužgošta kasdienio šurmulio. Ostašenkovas kuria abstraktų miesto vaizdą, kur daug svarbiau ne atpasakoti, o išgyventi ir pajausti. Nuotraukose sustingusios miesto detalės neretai išduoda bėgančio laiko žymes, jos tampa tarsi nebyliomis miesto ir jame gyvenančio žmogaus liudininkėmis.

„Mano mieste“ nerasime išpuoselėtų, margaspalvių turistinių miesto vaizdų, tačiau būtent tai ir daro albumą išskirtinį ir įsimenantį. Išgryninta juoda – balta Aleksandro fotografija – tai kelionė į savo būties gelmes miesto aplinkos kontekste. Žmogaus būties laikinumas, aiškiai apčiuopiamas menininko fotografijose, verčia klajoti rūkuose paskedusiais Šiaulių miesto takais, ieškant dvasingumo ir prasmės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: