Ernesta Šimkienė
Tekstas publikuotas savaitraštyje “Šiauliai plius“, 2011-04-15.
„Skizze“ galerijoje atidaryta grupinė teminė paroda „Pirk / Mirk“ kviečia žiūrovus pasigilinti į vartotojiškumo apraiškas mūsų kasdieniniame gyvenime.
Jei reikėtų apibūdinti mūsų šiuolaikinę visuomenę, tai frazė „vartotojiška kultūra“, ko gero, tiksliausiai tai atspindėtų. Vartotojiški santykiai tinka kone visoms gyvenimo sritims ir situacijoms. Mes jau net neturime pasirinkimo – yra tik vienas kelias – pirkti, pirkti, pirkti. O šio maratono etapai bei galutinis tikslas – materialinė gerovė ir… mirtis. Skamba ne itin patraukliai, bet toks yra gyvenimo ciklas. Jei nedalyvausi šiame uždarame vartojimo rate – prarasi šansą, nebūsi toks, kaip visi, neįkūnysi tam tikro visuomenės deklaruojamo ir primetamo statuso. O jei pažvelgsime dar globaliau – jei viename pasaulio kampelyje kažkas nustos vartoti tam tikrus daiktus, tai gali žlugti ištisos kito žemės krašto ekonomikos.
Vartojimas, pirkimas – tai tam tikra gyvenimo sėkmės iliuzija. Tai malonumas, pasitenkinimas, galimybė rinktis, kurie suteikia tikėjimą savo galia. Paradoksaliausia, kad toks savo vertės suvokimas, žiūrint iš amžinųjų vertybių pozicijos, tėra paviršutiniškas žaidimas, kurio hedonistiniuose labirintuose pasimeta atsakomybė prieš save bei aplinką.
Menininkai, kaip vieni įžvalgiausių visuomenės ydų stebėtojų, ėmėsi tyrinėti vartotojiško gyvenimo aspektus. Garsioji kapitalizmo frazė „Dirbk, pirk, mirk“ buvo perfrazuota, išmetus sunkiausiąją grandį ir tapo teminės konceptualios parodos „Pirk / Mirk“, atidarytos galerijoje „Skizze“ pavadinimu. Parodos kuratorius Voldemaras Barakauskas jau penktą kartą bando šmaikščiai, ironiškai ir taikliai sužaisti įvairiomis gyvenimiškomis realijomis, pasitelkdamas autorių divizioną, kuris kiekvieną sykį parengia naujus, būtent tai parodai sukurtus teminius kūrinius. Šį kartą parodoje, tyrinėjančioje vartotojiškumo apraiškas, dalyvauja penkiolika menininkų: S. Prancuitis, E. Sūdžiūtė, V. Janulis, V. Zarėka, V. Barakauskas, D. Trumpis, R. Grebenkovaitė, J. Vaitkevičius, R. Bagdonas, S. Čiužiauskienė, K. Bimba, L. Rakovska, M. Ruzgytė, U. Ratnikas, K. Užuotas.
Beatodairiško vartojimo tema socialiai aktuali, glaudžiai persipina su populiarėjančiomis ekologijos tendencijomis. Savo kūriniais menininkai atkreipia dėmesį į mūsų vartojimo įpročius, į viso šio proceso beprasmybę, laikinumą, judėjimą tik viena kryptimi – imti, eikvoti ir nieko negrąžinti savo žemei – motinai. Teminės parodos priverčia mąstyti tiek autorius, rengiančius kūrinius, tiek žiūrovus, stebinčius, kokią žinutę autoriai norėjo perduoti. O tik mąstantis žmogus gali rinktis. Rinktis kaip jam gyventi, ką vartoti, kuo būti. Ir tūkstantąjį kartą, stebint parodos kūrinius, vėlgi galime užduoti sau amžinąjį klausimą: „Galime ar negalime nusipirkti laimę už pinigus?“
Galimybė viską pirkti mažina kūrybiškumą, gebėjimą ieškoti individualių kūrybinių sprendimų ir patirti šio proceso teikiamą džiaugsmą. Mes perkame daiktus, paslaugas, įvaizdžius, mokslą, įspūdžius, perkame net meilę ir draugystę. Tie elementai, kuriuos mes įsigyjame, kuria mus pačius. Vartojimo modeliai ar tiesiog gyvenimo būdas atspindi mūsų nuostatas ir elgesį – tam tikros visuomenės grupės vartoja tam tikrą prekių ir paslaugų asortimentą, kuris ir išreiškia jų tapatumą. Anot prancūzų sociologo ir filosofo J. Baudrillard‘o, būtent vartojimas tapo veiksniu, nulemiančiu individo socialinį statusą, saviraišką ir netgi savimonę. Jis daro išvadą, kad „gyvenimas tėra blankių šešėlių teatras iliuzinėje tikrovės dykumoje“.
Pirk ir mirk. Čia tarsi slypi grėsmė, nuosprendis. Pirksi – mirsi. Tačiau mirtis nebūtinai fizinė, nors ji ir neišvengiama. Parodoje kalbama ir apie vertybių, nuostatų, tradicijų mirtį. Modernus vartojimas – tai ne būtinųjų poreikių tenkinimas, tai malonumų ieškojimas. Įsigydami kažkokį objektą, dažnai perkame ne tiek jį patį, kiek tam tikrą emociją, geismą, jausmą ir t.t. Vartojimas išreiškia kiekvieno mūsų vietą pasaulyje – esame tie, ką perkame… Ir vis mažiau lieka turinio, nes vis labiau vartojami paviršiai.
Prancūzų rašytojas, režisierius ir teoretikas Guy Debord‘as savo žymiausiame veikale „Spektaklio visuomenė“, kalbėdamas apie mūsų akivaizdoje vykstantį visuotinį spektaklį, dangstantį dvasinį skurdą, intelektinį ribotumą, manipuliacijas žmonių sąmone ir prekės įsigalėjimą, teigia, kad „…tikras vartotojas tampa iliuzijų vartotoju. Prekė ir yra ši iš esmės tikroviška iliuzija, o spektaklis jos visuotinis pasireiškimas. Ir kiekvienas žino, kad jam reikia paklusti arba mirti…“
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą