Aleksandro Ostašenkovo Šiauliai. Miesto meditacijos

Ernesta Šimkienė

Tekstas publikuotas Aleksandro Ostašenkovo fotografijų albume “Mano Šiauliai“, fotografijos 1982 – 2011. Albumas išleistas 2011 m.

Miestai būna visokie. Kerintys, milžiniški, stulbinantys, nematyti, seni, klestintys, neaprėpiami, įsimintini, klaidūs, paprasti, jaukūs… Į vienus norisi vėl ir vėl sugrįžti, kitiems esi absoliučiai abejingas. Vieni disciplinuoja, kiti atpalaiduoja. Miestai kaip žmonės – kiekvienas su savo likimu, charakteriu, sėkmių ar nesėkmių istorijomis ir legendomis. Vieni nuolat šurmuliuoja, jų gatvėmis aidint nenutrūkstamai žingsnių muzikai, kiti stūkso vieniši tarsi yrančios sienos, nuo kurių pamažu byra istorijos ir laiko akmenys. Dar būna ypatingi miestai – gimti, studijų, meilės, gyvenimo… Neretai juos švelniai pavadiname „mano“.

Toks savininkiškas įvardis tikrai nėra atsitiktinis, kai kalbame apie Aleksandrą Ostašenkovą, jo fotografijas ir albumus. Knygos „Mano miestas“ ir „Mano Šiauliai“ visų pirma išduoda sakraliai jautrų, intymų ir rūpestingą žvilgsnį į savo, t.y. į „Mano Šiaulius“. Fotografijose sustingsta vidiniai ir išoriniai miesto akcentai, kuriuos metodiškai seka ir reikiamu momentu sustabdo menininko akis. Sustingsta tam, kad toliau gyventų ir pulsuotų liudydamos miesto laiką, atmintį, emocijas, faktūras, spalvas ir… kvapus. Nes Aleksandro fotografijose taip lengvai gali užuosti, kaip kvepia rytinis miestas ar žydinti kiemo kriaušė. „Mano“ virsta „mūsų“.

Nuotrauka po nuotraukos veriasi miestas, kurį žinome ar bent įsivaizduojame žiną… Bet, galiausiai (tai bet kokiu atveju anksčiau ar vėliau įvyksta) imi suvokti, kad kažką kažkur kažkada kažkodėl praleidai… Įvykį, nuotaiką ar tiesiog vaizdą… Būtent tada autorius atsitraukia, nes toks manevras leidžia ne tik pačiam Aleksandrui išgyventi sustabdyto kadro kulminacinę įtampą, bet ir įsileidžia žiūrovą į savo miesto plyšius ir atodangas, kur kiekvienas gali klaidžioti, ieškoti ir patirti atradimo džiaugsmą nuogame ir atvirame miesto portrete.

Miesto ieškojimas Aleksandro Ostašenkovo fotografijų albume prasideda simboliškai, atsargiai ir iš tolo. Iš rūkų išnyra Salduvės piliakalnis, kuris tarsi kelionės laiku gidas, veda į praeitį, į senovę, į miesto ištakas. Piliakalnis buvo vakar, yra dabar, bus rytoj. Net jei miestą pavadinsime kitu vardu… Tokia aliuzija išduoda menininko vidinių juslių ir amžinųjų vertybių triumfą prieš nenumaldomą kasdienybės tuštybę. Čia prasideda istorija. Čia prasideda miesto teritorija ir gyvenimas. Šiauliai veriasi iš vakar, iš nakties, iš tolumų, sutikdami dabartį, rytą ir žmogų.

Aleksandras labai iš lėto jaukina mus prie miesto. Artėdamas prie atpažįstamų reprezentacinių miesto ikonų jis tarsi sumaišo visas kortas ir pateikia visai naują kombinaciją. Fotomenininko akies ir stebimo objekto tandemas perkuria nusistovėjusią tikrovę, paversdamas architektūrines konstrukcijas naujomis formomis, užliedamas jas kitais atspalviais ir pasukdamas nematytais rakursais. Šie kodai fotografijose užrakina netikėtumo paslaptį, kai suvoki, kad iki skausmo žinomi ir todėl jau net nebematomi bokštai, sienos, gatvės ir kiemai vedžioja mus naujais nežinomais takais. Kaip sąžiningas metraštininkas ir vaizdų kolekcionierius, menininkas keliauja per miestą, išplėšdamas iš gyvenimo rato pačias svarbiausias, brandžiausias ir esmingiausias akimirkas bei emocijas.

Fotografiniai vaizdai, savo prigimtimi tarsi stabdantys gyvastį, Aleksandro darbuose paradoksaliai atgimsta džiaugsmingoje chaotiškoje miestelėnų misterijoje, šventės šurmulyje ir kasdienybės džiaugsme. Lygiai taip pat jie nubloškia akistaton su atvira miesto vienatve, kur seni medžiai, išdailintos, bet ištuštėjusios aikštės ir kažko vis laukiantys sopulingi suoleliai nurimsta meditatyvioje tyloje. Nepatogus oras išveja paskutinius slampinėtojus. Lieki vienas. Gali apsidairyti plačiai atmerktomis akimis. Gali užmerktomis… Gali tylėti. Gali sušokti lėtą valsą su savo miestu ir pajusti jo širdies tvinksnius. Niekada anksčiau to negirdėjai, nes juos užgožė nenutylantis ratų bildesys ir įkyrus šviesoforo pypsėjimas.

Artėjant link nušvitimo ir išskaidrėjimo, dingsta banalūs vienadieniai paviršiai. Viskas yra čia pat ir šalia. Garsas ir tyla, spalvos ir monochromija, džiaugsmas ir liūdesys, minia ir žmogus… Tai yra gyvenimas. Jis neturi uždarų teritorijų savo juslėms, emocijoms ir vaizdiniams apgyvendinti. Gyvenimas perpina visus būties komponentus, taip įgydamas prasmę ir kūną. Miestas – tai gyvenimas, jame gali rasti (arba nerasti) tai, ko ieškai. Autorius kalba su miestu, o tuos intymius dialogus, kurių pagrindinis leitmotyvas – atrasti miesto dvasią, o tuo pačiu ir save, transliuoja mums. Fotografinių dialogų intonacijas neabejotinai diktuoja perteikiami objektai ir jų turinys.

Albume menininkas dėlioja nuotraukas taip, kad kiekviena jų atskleistų savo tikrąjį emocinį krūvį, sustiprintų šalia vienas kito esančių vaizdų įtaigą ir leistų atsiskleiti visai jų esybei. Knyga pulsuojanti kaip mūsų pasaulis, kaip besimainančios žmogaus nuotaikos – susikaupimą keičia siautulys, ūkaną – saulės blyksnis, tuštumą – pilnatvė. Kiekvienas naujo lapo vyris kamertonu ataidi miesto fizinį ir dvasinį būvį. Albume nėra atsitiktinių fotografijų. Vaizdai apsigyvena savo lapo stačiakampyje itin kruopščiai apgalvojus tolesnį žingsnį, tarsi jis būtų lemiamas didmeistrio šachmatų partijos ėjimas.

Klajodamas po miestą Aleksandras tarsi perrašo Šiaulių reljefą pagal savo asmeninį mastelį. Katedros sienos baltuma švysteli kaip deimantas tamsioje lapijoje. Ir nežinia, kas čia svarbiau ir didingiau – ar pati šventovė, ar tvora, šimtmečius sugerianti miesto istorijas, ar šalia jos praeinantis keleivis. Fotografinės galimybės suteikia objektams naujas prasmes ir ištrina inertiškus stereotipus. Į centrinius Šiaulių objektus, gimdančius visa lemiančius, nurodančius bei formuojančius miestą sprendimus, autorius lyg netyčia žvelgia pro katedros šventoriaus tvoros kryželio prizmę. Tai lyg retorinis minties nugrimzdimas kontempliacijoje apie dvasingumą, sąžinę ir amžinąsias vertybes. Kiek dar jų liko, prausiant politiniam lietui ir plaikstant finansiniams vėjams? Kiek yra atsakomybės prieš miestą kiekvieno kasdienėje veikloje? Kokie Šiauliai bus, kai čia ims dairytis naujos kartos?

Tariamai reikšmingos šiandienos modernios visuomenės apraiškos ir veiksmai ūmai subanalėja ir sumenksta, kai šiek tiek pasitrauki į nuošalę ir suvoki, kad yra kita požiūrio dimensija ir atskaitos taškas. Spindinčių vitrinų plakatinės gražuolės savo šaltu žvilgsniu bloškia ant šlampančio grindinio visa savo tuštybės jėga. Nors viena vertus – tai miesto „europėjimo“ požymis, kita vertus tai elementarūs visuotinio suvienodėjimo ir globalios pelkės ženklai.

Menininkas įtaiso savo fotoaparato taikiklį tokiose vietose, kur fotografuojamas objektas įgauna ypatingą šviesą, nematytą pavidalą ar naujai atsiveriančią erdvę. Miesto vaizdų kaleidoskopas savyje talpina įprastus miesto gyventojų ritualus, aprėpia gyvenimišką spektrą nuo pačių marginaliausių užkaborių iki besipuikuojančių išpuoselėtų gatvių. Šis margas koliažas, sulipdytas iš paprastų kasdienybės nuotrupų atspindi čia gyvenančio žmogus būtį, jo darbus ir šventes, eilinius ir reikšmingus įvykius. Plačiai ir informatyviai išskleisdamas kultūrinio ir socialinio Šiaulių gyvenimo faktus A. Ostašenkovas liudija įvairovę ir gyvastį, tarsi iš anksto oponuodamas minčiai, kad mieste niekas nevyksta. Čia vyksta gyvenimas. Šiauliečių, atvykėlių, praeinančių… Kiekvienas mina savo pėdsakus grindinyje ir po kruopelytę lipdo miesto dvasią. O Aleksandras švelniai kalbina ją, tarsi artimiausią savo bičiulę, palikdamas mums pagarbiai sustabdytą laiko ir vietos atmintį.

Albume daug ramybės ir apmąstymų – tai neatsiejamas Aleksandro Ostašenkovo kūrybos aspektas. Margas miesto gyvenimas dvelkia fenomenalia nostalgija, prisiminimų ir sukaupties atmosfera, persmelkta graudžios, bet tuo pat metu viltingos ir optimistiškos gaidos. Kolektyvinis šėlsmas ir kasdienybės kaprizai nurimsta sustabdytoje sekundės dalyje, tam, kad pratęstų miestą vėl ir vėl…

Ankstesni Aleksandro Ostasenkovo fotografijų albumai turi vieną esminį skirtumą nuo naujojo „Mano Šiauliai“. Visi jie buvo nespalvoti. Išgryninti, sukaupti, dvasingi. Gimę iš ilgų kūrybinių ieškojimų, iš savotiškų vidinių kančių, kuriose autorius išsigręžia iki paskutinio siūlo. Ir ši knyga, be abejo, turi visus ką tik išvardintus bruožus. Bet joje daugiau ne tik fizinių, bet ir gyvenimo spalvų, daugiau šventės ir optimizmo. Daugiau reprezentatyvumo. Autorius tarsi išsiveržia iš ilgai brandinto vidinio kokono, kad pasidairytų po išorines miesto plokšumas. Kad atvertų jas mums. Kad atvertų mūsų širdis savo lėtiems išgyvenimams – aukščiausios fotografinės nirvanos būsenoms…

Ernesta Šimkienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: