Yra dalykų, kurie gyvenime beveik nesikeičia. Arba keičiasi tiek, kad mes savo žmogišku vidutiniu regėjimu beveik neįžvelgiame pokyčio. Pavyzdžiui, Puntuko akmuo Anykščiuose – toks, koks jis buvo mano vaikystėje, toks, rodosi, pūpso ir dabar. Prie jo, būdama kokių septynerių – aštuonerių metų fotografavausi aš su savo mama ir močiute (tuomet organizavome tokius žygius su tėvais ir seneliais po Lietuvą – kadangi seneliai negalėdavo išvažiuoti abu, nes kas gi pašers vištas, katiną ir paršiukus, tai veždavomės kurį nors vieną iš jų), po to jau pati fotografavau savo vyriausiąjį sūnų, o dabar jau ir mažieji praaugo mano pačios dydį, kai aš pozavau prie vieno garsiausių Lietuvos riedulių. Ir tame yra žavesio, tos nostalgiškos apgavikiškos jausenos, kad niekas nepasikeitė, nors pokyčiai aplinkoje, žmonių gyvenime per keletą dešimtmečių yra milžiniški ir matomi plika akimi. Skaityti toliau “Anykščiai. Nuo Puntuko iki “Velnio akmens”“
Anykščiai. Nuo Puntuko iki “Velnio akmens”
ČIA DABAR 