Italija. Istorija alsuojančios Bolonija ir Ravena

Taip susiklostė, kad apie praeitos vasaros kelionę į Boloniją vis nerasdavau laiko parašyti. O kai jau lyg ir radau – užslinko pandemija. O jos fone nekilo ranka rašyti apie keliones, visai nekilo… Viduje viskas tarsi sustingo, užsitraukė liūdna gedulo širma. Dabar jau lyg atsiranda maža viltis, optimizmas, tikėjimas. Nors viskas be galo trapu, bet Italija – nuostabioji, gražioji, senoji, skanioji, po mažą centimetrą kelia galvą. Daug kas socialinėse erdvėse diskutuoja ar pasaulis bus, koks buvo, ar jau niekada nebebus. Galėsime sau atsakyti po kokių dešimties metų. Bet kokiu atveju žymė tikrai liks, nes tokia patirtis negali likti nematoma ir nejaučiama…

Skaityti toliau “Italija. Istorija alsuojančios Bolonija ir Ravena“ →

2020-05-12 0

Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena

Toskana… Šis regionas, daugeliui atpažįstamas iš romantiškų filmų yra be galo vaizdinga Italijos dalis. Galėtum čia būti ir būti, žavėtis nesustodamas, aikčioti ir dūsauti, nes tiek gamtinis, tiek kultūrinis, tiek gastronominis pasitenkinimas čia yra neabejotinas. Tris dienas tyrinėję Florenciją (apie Florenciją čia), iškeliavome nuomotu automobiliu paganyti akių ir širdžių po Toskanos kalvas ir istorinius miestelius. Mūsų maršrutas buvo Florencija – San Gimignano – Moneriggioni – Siena – Bolonija. Skaityti toliau “Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena“ →

2020-02-25 1

Žavinga ir neišsemiama Venecija

Venecija žavi ir nepakartojama – kitos tokios nėra. Adrijos jūros karalienė yra absoliučiai unikali savo nugrimzdimu į lagūną, savo neišsemiamais ir nesutramdomais vandenimis, kasmet po keletą milimetrų pasiglemžiančiais miesto architektūrines vertikales. Venecija neišsemiama, niekaip nesibaigianti, vis turinti ką atskleisti ir savo kultūriniuose – meniniuose sluoksniuose. Ji tokia tiršta, pilna, kunkuliuojanti, bet tuo pačiu turinti savo griežtas judėjimo taisykles ir topografinį savitumą. Judėjimo trajektorijos dažnai užsidaro kanalų aklakeliuose ir išsilaisvinti gali tik klajodamas tiltų labirintais arba judėdamas vandeniu. Venecija, suspausta kanalų, siaurų gatvelių, kurias užkemša turistai, vis labiau alindami miestą ir dėl to patiems venecijiečiams gyventi čia tampa vis sunkiau. Miestas tuštėja, gyventojų mažėja ir ateities utopijos piešia, kad po kelių dešimtmečių miestas taps vaiduokliu, kuriame klajos tik turistai. Nežinau, nesinori tuo tikėti, kaip ir tuo, kad klimatas šyla ir mes visi nugimzime po vandeniu, gal ne taip greitai, kaip Venecija, bet vis tiek…

Skaityti toliau “Žavinga ir neišsemiama Venecija“ →

2019-09-03 0

Florencija. Žmogaus ir meno triumfas

Florencija man yra pats tikriausias renesanso miestas. Miestas – valstybė, tada prieš pusę tūkstantmečio, sugebėjęs suprasti, kad savo veidą gali sukurti tik pasitikėdamas pačiais geriausiais menininkais, skleidęs tuo metu pačias pažangiausias meno ir mokslo idėjas. Miestas, toks tirštas dabar meno kūrinių ir kultūrinių sluoksnių. Vaikštant Florencijos gatvėmis, nejučia galvoji, kad štai čia, būtent šioje erdvėje formavosi pažangiausios meno ir kultūros idėjos, sklido laisvėjanti mintis, pasitikėjimas paties žmogaus galiomis, o ne tik viduramžiams būdinga dieviškąją duotybe. Renesasanso epocha suformavo naują žmogaus ir jo gyvenimo tikslo sampratą, kuri patikėjo jo genialiu protu bei neišsemiamomis kūtybinėmis galiomis. Visatos centru tapo universalaus žmogaus koncepcija.

Skaityti toliau “Florencija. Žmogaus ir meno triumfas“ →

2019-08-01 2

Slidinėti ir ne tik

Grožėtis, stebėtis, ilsėtis, pažinti, atrasti, džiaugtis ir mėgautis – tai yra tai, ką galima veikti žiemą kalnuose. Slidinėjimas yra nuostabus užsiėmimas. Gaila, kad gyvenime slidinėjimas ištinka pernelyg retai. Ir dėl savo nepigumo, ir dėl didelio atstumo iki artimiausių tikrų slidinėjimo kurortų. Būnant kalnuose visada tįsta pavydo seilė, galvojant apie kalnų čiabuvių ar bent jau tų, kurie gyvena arčiau kalnų, galimybes. Ką dažniausiai sau gali leisti lietuvaitis, tai penkios šešios dienos nusileidimų nuo kalnų, o paskui nebent vietinių lietuviškų – latviškų kalvelių trasos. Ir tai – su sąlyga, kad bus šalčio ir sniego, nebūtinai tikro… Nenumaldomą aistrą slidinėjimui ir kalnams ne kartą matėme savo akimis: čiuožia žmonės netekę abiejų kojų ar tik su viena koja, čiuožia akli, lydimi palydovo, čiuožia besilaukiančios moterys ir tėčiai su kūdikiais ant kupros. Ir tiesiog daugybė žmonių iš įvairių kraštų, nuo mažiausių pyplių iki senjorų. Ir žinai, kad tuo metu visiems jiems rūpi tik kalnai, sniegas, saulė ir vėjas galvoje, kai leidiesi nuo kalno.

Skaityti toliau “Slidinėti ir ne tik“ →

2019-03-10 0

Atvirlaiškiai iš Romos

Tada man buvo kokie dveji treji metai. Suprantama, kad to meto prisiminimai gyvi tik kitų šimtus kartų perpasakotose istorijose. Na, gal dar kažkokioje pasąmonės salelėje ar kūniškoje atmintyje. Tai va, tada, mano tėvas išvažiavo ne bet kur, o į tarybiniam žmogui nepasiekiamą šalį – Italiją, o tiksliau į Romą. Aš to nepamenu, bet visa tai labai ryškiai buvo įrašyta į mano vaikystės prisiminimus. Kodėl? Todėl, kad po to namie atsirado ryškus albumas – gidas ROME. Net ir dabar pamenu, kaip su didžiausiu malonumu ir pagarba, jau būdama net ir mokinukė, vartydavau tuos fotografinius puslapius, kurie mano galvoje kažkaip įdomiai dėliojosi. Vatikano vaizdai, Romos bažnyčios, skulptūros, fontanai, Koliziejus, vilkė su Remu ir Romulu. Tai buvo kažkas magiško, tada galvojau – nejaugi būna tokių miestų, tokių vietų… Tada net nesvarsčiau, kad norėčiau ar svajočiau ten kada nors nukeliauti. Tai tiesiog buvo vizija, miražas, paslaptis…

Skaityti toliau “Atvirlaiškiai iš Romos“ →

2017-10-17 0

Atvirlaiškiai iš Venecijos

Gal dėl to, kad dabar rugsėjis, atmintin prasismelkė dveji rugsėjai, kuomet buvo keliauta į Veneciją ir jos garsiąją Venecijos meno bienalę, vykstančią nuo 1895 metų ir sutraukiančią milijonus kultūros turistų. Todėl nutariau pasikapstyti po fotografijų archyvą ir vėl bent virtualiai pakeliauti po šią Adrijos lagūną, jos kanalus, aikštes, tiltus, istorinius paminklus ir šiuolaikinio meno paviljonus, išsibarsčiusius po visą Veneciją. Šiemet vyko jau 57-oji Venecijos bienalė, o Lietuvą atstovavo Žilvinas Landsbergas. Šį kartą nukeliauti nepavyko, bet labai džiaugiuosi, kad Žilvinas pristatomas didžiuliame tarptautiniame, ko gero viename seniausių ir garsiausių pasaulio meno įvykių.

Skaityti toliau “Atvirlaiškiai iš Venecijos“ →

2017-09-23 1

44. Oranžinis kibirėlis

– Mama, tu gerutė, pati geriausia. Žinai, kodėl? Nes neatidavei manęs į gyvybės langelį ir nenužudei. Jos kvailos, tos moterys! Kaip jos gali nužudyti savo vaiką? Tu mano širdelė, meilutė tu mano. Žinai, ką tu man padovanok gimtadieniui? Jei vasarą 18-ai dienų važiuosim prie jūros, tai oranžinį kibirėlį su žuvytėmis. Dar žiūronus. Ir gėlių puokštelę. Ir dar Italiją. Nežinai, kaip padovanoti Italiją? Tai tiesiog reikia nuvažiuoti į Italiją. Tai va, žiūronų puokštelę, oi, žiūronus ir puokštelę. Ką dar sakiau? Nadalio į gimtadienį nekviesiu – jis laiko neturi…

D, 4 metai

2013-05-24 0

Žyma: Italija

Italija. Istorija alsuojančios Bolonija ir Ravena

Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena

Žavinga ir neišsemiama Venecija

Florencija. Žmogaus ir meno triumfas

Slidinėti ir ne tik

Atvirlaiškiai iš Romos

Atvirlaiškiai iš Venecijos

44. Oranžinis kibirėlis

ČIA DABAR facebook’e

Goodreads

Skaitomi

Share this:

Patinka:

Share this:

Patinka:

Share this:

Patinka:

Share this:

Patinka:

Share this:

Patinka:

Share this:

Patinka:

Share this:

Patinka:

Share this:

Patinka:

Goodreads

Skaitomi