Miesto sienos ir kiti objektai. Šiauliai

Miestus galima atrasti skirtingais pjūviais – tyrinėjant architektūrą, lankant muziejus, degustuojant vietinę ar globalią virtuvę. Galima miestuose tiesiog būti ir nieko neveikti – leisti sąmonei ir pasąmonei pasyviai plaukti miesto paviršiais ir gyliais, jausti vietovės kvapus, vibracijas ir garsus. Miesto tapatumą galima atverti ir kitaip – keliaujant gatvės meno kūrinių vertikalėmis ir horizontalėmis. Šį kartą – apie Šiaulius. Per keletą metų čia atsirado įvairių naujų meno kūrinių viešose miesto erdvėse – nuo sienų tapybos iki įvairiausių skulptūrinių objektų – keistų, provokuojančių, žaismingų, melancholiškų, drąsių, ramių… Skirtingi, kasdienybės monotonijai iššūkį metantys kūriniai. Treniruotė apsnūdusiam protui. Be jų jau būtų kitaip – plikos ir pilkos betono sienos su mumis niekaip nekalba ir mūsų nejaudina. Komunikacija ima rastis, kai yra turinys. Ne veltui sūnus, būdamas kokių penkerių metų, intensyviai ir garsiai svarstė, kad paprastos namų sienos yra absoliučiai neįdomios, kad jas reikia išpiešti ir nuspalvinti. Tiesa kalba vaiko lūpomis. Skaityti toliau “Miesto sienos ir kiti objektai. Šiauliai“

460. Klaida matricoje

Dešimtmetis D įleidžia pro duris mūsų katiną. Po minutės katinas vėl nori į lauką. Išleidžia. Po dviejų minučių vėl įleidžia, nes katinui pasirodo nebesmagu lauke. Tada po pusės minutės vėl išleidžia, nes katinas vėl braižosi laukan. Vėl įleidžia. Išleidžia. Įleidžia. Po kelių tokių sesijų, neapsikentęs D konstatuoja katino būklę:
– Klaida matricoje!

D, 10 metų

Slovakija. Atvirlaiškiai iš Aukštųjų Tatrų

Slovakija turi labai daug privalumų. Pirmiausia – ji turi kalnus. Antriausia – iki jų nukakti automobiliu iš Lietuvos pakanka vienos ilgos dienos. Arba nakties… O galima taip labai ir neskubėti, pasidarant pažintinį sustojimą nuostabioje Krokuvoje ar Veličkose. Trečia – tai tiesiog nuostabios gamtos šalis. Ketvirta – ne taip brangu. Penkta, na kad ir tai, kad ten yra puikių aktyvaus laisvalaikio prekių parduotuvių – kai prieš daugybę metų pirmą kartą apsilankėme, buvome gerokai nustebinti. Mes vis dar nedaug pažengėme šioje srityje – gyvename treningų ir sportbačių pasaulyje. Šešta, į tavo viešbučio kiemą vidurnaktį gali ateiti meška su meškiukais, su trenksmu išversti šiukšlių konteinerį po langais ir, ištaršius šiukšles, susirasti sau maisto. Po to tą pačią mešką gali susitikti vidury gatvės, atsistojusią ant dviejų kojų ir besidairančią, kur toliau nešti savo kailį. Ir juokinga, ir baisu, bet ne kas kitas, o mes, žmonės, šluodami miškų ir upių gėrybes, priverčiame meškas eiti arčiau civilizacijos ieškoti maisto. Septinta… Skaityti toliau “Slovakija. Atvirlaiškiai iš Aukštųjų Tatrų“

459. Pertraukti save

Aštuonmetis A, važiuodamas automobilyje, vis kažką pasakoja. Istorijos nesibaigia. Pradeda pasakoti naują istoriją, tada prisimena kažką svarbesnio ir reikšmingesnio, kas negali palaukti ir ką būtina tuoj pat ištransliuoti, ir emocingai taria:

– Dabar palaukit, aš truputį atsiprašau, bet pertrauksiu save – kai ką prisiminiau!, – ir pats pertraukęs savo paties pasakojimą ima pasakoti dar vieną istoriją.

A, 8 metai

Kalimera, Kreta!

Kretoje mes esame buvę dvi savaites. Viena nedidelė smulkmena – tas savaites skyrė vienuolika metų. Nei daug, nei mažai. Daug, kai palygini su žmogiškuoju amžiumi, mažai, kai grįžti į tas pačias salos vietas ir supranti, kad gamta, laimei, taip greitai nesikeičia.

Taigi, kalimera, nuostabi ir karšta Kreta! Kalimera – “labas rytas“ graikiškai. Dvi savaitės karštoje Viduržemio jūros saloje su jau skirtingu vietos atradimo ir patirties lygmeniu. Pirmas kartas skirtas atrasti, antras – suprasti. Nors… ką gali suprasti per tokį trumpą laiką, nebent tai, kad tu esi tik turistinė pelė, kuri pasivagia kretietiško sūrio gabalą ir bando įsivaizduoti, kad išragavo visus restorano patiekalus. Skaityti toliau “Kalimera, Kreta!“

Plekšnės metamorfozė ir Jūrų muziejus

Nuo pat tų paaugliškų laikų, kai dar atostogaudavome su tėvais Juodkrantėje, vieną dieną išsiruošdavome arba į Nidą, arba į Jūrų muziejų. Šiandien žadėjo lyti. Taip rodė visos išmanios telefoninės programėlės. Tik viena išmintinga klaipėdietė mums sakė, kad jokio lietaus nebus. Ir ji buvo teisi. Bet mes vis tiek išsiruošėme savo akimis pažvelgti į atnaujintą Lietuvos jūrų muziejų. Plūsta čia žmonių minios tarsi žuvų guotai – plika akimi matosi, kad tai lankomiausias Lietuvos muziejus, nereikia nė statistinių duomenų. Smagi, įvairaus pažintinio turinio ir interaktyvių pramogų pripildyta vieta – gyvūnai visada kelia geras emocijas, aišku, jei prieš tai atmeti faktorių, kad jie čia gyvena nelaisvėje, tiesiog tokiam nepasotinamam žmogiškam smalsumui ir pramogai patenkinti. Skaityti toliau “Plekšnės metamorfozė ir Jūrų muziejus“

456. Kupranugario funkcija

D kapoja močiutės darytą tinginį. Ima vieną gabaliuką po kito – tinginys labai skanus, močiutė net graikinius riešutus nulupa jį gamindama, tad potraukis tinginiui suprantamas. Vis dėlto atsargiai perspėjam, kad gal jau reiktų sustoti. D ilgai nemąstęs šauna argumentą:

– Supraskit, čia tokia kupranugario funkcija – aš dabar daug privalgysiu, tai paskui ilgai nebereikės…

D, 10 metų.

455. Teisingas rytas

Aštuonmetis A atsikelia. Rytas nuostabus, būsimos karštos vasaros dienos dar gaivi akimirka. A apsirengia chalatą, atsineša į lauko pavėsinę pusryčių kokteilį, vaikišką žurnalą, įsipatogina pintame krėsle ir vartydamas puslapius palaimingai taria:
– Rytas be žurnalo – ne rytas…

A, 8 metai.

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: