100. O kas po to?

Kažkada labai seniai studijuodama antrame ar trečiame kurse su grupe kitų studentų išvykau į Daniją. Pasisemti patirties, susipažinti su danų švietimo sistema. Ta proga, be abejo, vyko visokie abi šalis reprezentuojantys renginiai, pristatantys danų ir lietuvių kultūrines tradicijas. Daug ko neatsimenu. Bet labai gerai atmintin įsirėžė daniškos vėliavėlės. Jos buvo visur, kur tik įmanoma jas įsmeigti ar pakabinti. Tarkime, koks 17 mažų popierinių vėliavėlių ant daniško naminio pyrago. Ir ant sumuštinukų. Ir palubėje. Ir atlapuose… Absoliutus pasididžiavimas savo valstybe. Dar labai gerai atsimenu jų atvirus langus – tarsi teatro scenoje galėjai stebėti jų svetainių dekoracijas ir pačius danus jaukiai vakarieniaujančius šeimos ar draugų kompanijoje.

Mums, ką tik išsiritusiems iš sovietinės priklausomybės, baimių ir visur tvyrančio nepasitikėjimo tai buvo be galo keista. Ir tos vėliavėlės, ir atviri langai. Ir turėjo praeiti daug metų, kad mes išmoktume džiaugtis savo laisve, savo šalimi, savo gyvenimu. Ne tik tikėtis dovanų, bet patiems jas dovanoti. Dirbti, kurti ir mylėti. Ilgą laiką man atrodė, kad mes nemokame, ir net galvojau, kad niekada neišmoksime švęsti šių valstybinių švenčių smagiai ir su polėkiu. Daugeliui vasario 16 d.  ir kovo 11 d. būdavo tiesiog diena, kai nereikia eiti į darbą. Šimtmečio data kažkaip išjudino šiuos vandenis. Ir, gal kartais oficialiai,  dirbtinai bei priverstinai organizuoti šimtmečio minėjimo renginiai, vis dėlto išsiliejo į tokį gerą šventės užtaisą, kai tikrai likti namie nesinorėjo. Išsiliejo į jūras vėliavėlių, tautinių kostiumų, gimnazistų, dainuojančių apie Lietuvą pridėjus prie širdies ranką, socialiniuose tinkluose sprogstančių lietuvybės artefaktų ir tiesiog laimingų žmonių. Vidinis aš nenumaldomai už rankovės tempė eiti į minią, būti su visais, giedoti kartu Lietuvos himną ir džiaugtis laisva valia.

Ir kai važiuojant per miestą matai tas žmonių iškeltas trispalves kai žinai, kad net prabangoje nesimaudantys Lietuvos senjorai ieškojo ir pirko vėliavas, kad galėtų jas išsikelti savo balkonuose, tiki, kad viskas į gera. Ech, žinau, kad galima paburnoti ir pasipiktinti kvailystėmis ir nedorystėmis, kurios vyksta valstybėje, bet mes kiekvienas asmeniškai galime daryti savo prasmingus ir kūrybingus žingsnius bei veiksmus, kad Lietuva augtų ir stiprėtų. Nes vienas žmogus yra daug. O  dvidešimt signatarų gali pakeisti ir šalies likimą.

Prieš kelias dienas tik ką aštuonerių metų sulaukęs sūnus žaidė savo žaidimą kompiuteriu. Minecraftą. Sako, ateik pažiūrėti, ką pastačiau. Tarp trimačių kubelių pačiame centre puikavosi Lietuvos trispalvė. Ir tada kažkaip pagalvojau, kad šiai kartai jau nebus pasimetimo ir neaiškumo. Jei tik kalbėsime ir prisiminsime, kaip buvo. Su mažuoju gaminome trispalvius desertus jo mokyklai ir tuomet prisiminiau daniškas vėliavėles. Taip, tai tik paviršiniai objektai, bet kai paklausiau savo vaikų, ką jiems reiškia Lietuva, supratau, kad tai jau yra jų esmėje. Devynerių metų sūnus garsiai svarstė, kad blogi dalykai visada geriau matosi ir nors ir yra trūkumų, tačiau Lietuvoje nėra didelių ir baisių stichijų – ugnikalnių, cunamių, uraganų, potvynių. Niekieno neprašomas ir neraginamas aštuonmetis piešė Lietuvą ir savo piešinyje užrašė tekstą: “Lietuva – tai mano namai. Aš čia gimęs. Čia labai gražu. Lietuvoje aš saugus ir man labai gera. Kiekvieną vasarą važiuojame prie jūros. Lietuvoje aš turiu, kur gyventi ir švęsti savo gimtadienį. Nenorėčiau gyventi kitur be savo šeimos ir draugų. Mes čia juk nesame tokie neturtingi, kad negalėtume nusipirkti duonos ar arbatos. Aš myliu Lietuvą“. Didysis pridūrė, kad 100 metų – tai gyva žinutė nesustoti, tobulėti ir eiti tolyn. Tai ir eikime…

Po 100 bus 101.