Kalbamės su D – kadangi kažką neaiškiai sumurma, sakau:
– Kalbėk aiškiau.
O jis man:
– Girdėk aiškiau.
D,11 metų.
523. Jeigu visi
“- Bet tai jeigu visi visi žmonės būtų labai protingi, tai jie tiesiog būtų normalūs, paprasti…“
D, 11 metų.
522. Reikalinga diena
D nuo ryto veiksme: nuotolinės pamokos, nuotolinis sportas, nuotolinis grojimas instrumentu, nuotolinis seminaras, nuotolinis piešimas ir vietinė buitis – nenuotolinis dulkių valymas ir filmukų žiūrėjimas. Po namus nuobodžiai tampydamas dulkių skudurą ir paklaustas, ar dar daug reikalų, D atsako:
– Nu jo, tokia reikalinga diena…
D, 11 metų.
521. Pagalba ekstravertams
D nugirsta per televiziją apie emocinės psichologinės pagalbos telefono numerį žmonėms koronaviruso karantino metu.
– Mhm, tai čia yra pagalbos numeris ekstravertams, kuriems sunku išbūti uždarytiems namie, – nusprendžia labiau intravertas D.
D, 11 metų.
520. Koronos metai
Vakaras, vaikai voliojasi ant kilimo karantininį penktadienį, užsiimdami nežinia kuo, fone televizorius, Zita Kelmickaitė per reklamą įtaigiai pasakoja, kaip Seimas 2020-uosius paskelbė tautodailės metais. A nugirdęs pasipiktina:
– Taigi ne tautodailės, o koronos metais reikėjo skelbti!
A, 10 metų.
Menas ir maistas
Ernesta Šimkienė
Ko gero niekas neabejoja, kad maistas – tai ne tik sąlyga mūsų išgyvenimui, bet ir vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Ypač dabar, kai korona viruso pandemija mus įkalino namuose, pirmiausias dalykas, ką visi padarė – puolė pildyti savo maisto sandėliukus, o uždaryti klaustrofobiškose namų erdvėse – gaminti ir valgyti. Nesunkiai galime numanyti, kad maistas meno kūriniusoe gali labai daug papasakoti apie mus pačius nuo pat žmonių kūrybos apraiškų urvuose, egiptietiškų reljefų, antikinių mozaikų iki moderniosios tapybos natiurmortų ar šiuolaikinių instaliacijų bei fotografijų. Dar 18-19 amžiuje pradėjusi plisti frazė “esi tas, ką valgai” yra be galo iškalbinga. Maistas meno kūriniuose paprastai turi ne tik tiesioginę – pasigėrėjimo paskirtį. Dažnai jis slepia tam tikras simbolines, alegorines, metaforiškas prasmes. Tad nenuostabu, kad vaisiai, daržovės, mėsa ir gėrimai dailės istorijoje buvo svarbūs meno kūrinių motyvai. Skaityti toliau “Menas ir maistas“
Marai ir pandemijos mene
Ernesta Šimkienė
Korona virusas mums visiems netikėtai ir nelauktai išplito pasaulyje, sukeldamas neįtikėtinus pokyčius visuomenėje, socialinėje elgsenoje ir kasdieniniame gyvenime. Tačiau didžiulės, naikinančios, daugybę gyvybių nušluojančios pandemijos tikrai nėra naujiena žmonijos istorijoje – greičiau tai įprasta, vis atsikartojanti žmonių gyvenimo dalis, tad menininkai marą taip pat vaizdavo savo kūriniuose. Juodoji mirtis viduramžiais buvo viena žiauriausių pandemijų. Dėl jos Azijoje mirė nuo 75 iki 200 milijonų žmonių, o Europoje, tuomet, kai pandemija įgavo didžiausią piką 1347 – 1351 metais net apie 200 milijonų žmonių. 1918 – 1920 m. ispaniškojo gripo pandemija visame pasaulyje užkrėtė 500 milijonų žmonių – vos ne trečdalį pasaulio gyventojų. Manoma, kad mirė apie 100 milijonų žmonių. Ir visa tai vyko tikrai ne taip seniai, tik prieš šimtą metų… Skaityti toliau “Marai ir pandemijos mene“
519. Biudžetinė gulbė
Žiūrime įkvepiantį filmą, kaip tėvas ir sūnus augina nykstančias žąsis, norėdami parodyti joms naują migracijos kelią ir galimybę išlikti. Vaikai susižavėję žiūri į mažus žąsiukus. Užsimano auginti namie. Nes, nu ir internete matę visokių vaizdų, kai žmonės jas laiko tiesiog namie. D staiga suabejoja savimi:
– Palaukit, pala, o kaip jos atrodo? Jos tokios kaip biudžetinės gulbės?
Po kelių minučių dar lyg tarp kitko užsimena, kad galima nusipirkti ir “domestikuotą“ lapę.
Toks jaunosios kartos žodynas, kai jau ima mąstyti angliškai.
D, 11 metų.
518. Koronavirusas. Nr. 2
– Žinai, mama, aksčiau sergantis žmogus buvo tiesiog silpnas ir bejėgis, o dabar jis gali tapti žudiku, – koronaviruso epidemijos fone konstatuoja D.
D, 11 metų.
517. Keista
– Šiaip tai Adomui ir Ievai turėjo būti labai keista, kai jiems gimė vaikas. Jie juk gyvenime nebuvo matę vaikų, nes patys nebuvo nei vaikai, nei paaugliai.
D, 11 metų
516. Koronavirusas. Nr. 1
– Mama, bet, žinai, yra vienas geras dalykas dėl koronaviruso – numirę mes bent jau žinosim, kad numirėm nuo viruso, o ne nuo karo ir kad pasaulis bei jo žmonės dar nėra tokio žemo lygio ir nesukėlė karo. O viskas atsitiko tik dėl kelių žmonių sukelto viruso.
A, 10 metų.
Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena
Toskana… Šis regionas, daugeliui atpažįstamas iš romantiškų filmų yra be galo vaizdinga Italijos dalis. Galėtum čia būti ir būti, žavėtis nesustodamas, aikčioti ir dūsauti, nes tiek gamtinis, tiek kultūrinis, tiek gastronominis pasitenkinimas čia yra neabejotinas. Tris dienas tyrinėję Florenciją (apie Florenciją čia), iškeliavome nuomotu automobiliu paganyti akių ir širdžių po Toskanos kalvas ir istorinius miestelius. Mūsų maršrutas buvo Florencija – San Gimignano – Moneriggioni – Siena – Bolonija. Skaityti toliau “Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena“
515. Mekai ir jų laiškai
— A, tau čia įdomu, šitie laiškai?
— Nu jo, normaliai… — atsako dešimtmetis A, versdamas naują knygos puslapį, kur broliai Jonas ir Adolfas Mekai rašė laiškus iš, kaip jie patys vadino, Naujorko arba Neujorko, Amerikos.
Po kiek laiko klausia:
— O tu galėtum įsivaizduoti, kad Kalėdas mes švenčiame tik dviese – tu ir aš?
— Na, sunkiai įsivaizduoju. O kodėl tu klausi?
— Tai tu įsivaizduok – Jonas Mekas Kalėdas sutiko visai vienas. Visai visai. Net be Adolfo (brolio)…
A, 10 metų.
514. Gyvenimo (ne) prasmė
– Iš tikrųjų tai gyvenimas neturi jokios prasmės. Visiškai jokios. Mama, na, žinai, žmonės susikūrė society, pala, kaip lietuviškai? Ai, taip, visuomenę, kuri yra pagrįsta valdžia ir galia. Viskas yra pastatyta ant pinigų ir valdžios, bet tai neturi jokios prasmės ir esmės. Pirmas dalykas, tai mes visi mirsim. Mirsim, nors žmonės ir sako, kad aš gyvensiu ir mano gyvenimo esmė bus palikti geresnę vietą savo anūkams ir kitiems žmonėms. Bet tame irgi nėra prasmės. Nes tu mirsi, jie mirs, jų vaikai mirs, jų vaikų vaikai irgi mirs. Visi mirs. Todėl, kad ir ką tu darytum, tai neturės jokios prasmės ir naudos. Nes tiesiog nėra dalyko, kuris būtų naudingas. Kad ir tas dailininkas, kur ausį nusipjovė. Taip, van Gogas. Visi tie paveikslai – jie irgi neturi jokios prasmės. Aš labai daug apie tai galvoju. Šeima iš tikrųjų, techniškai, irgi neturi prasmės. Bet nesijaudink, čia ne man, čia visiems. Techniškai. O ne techiškai, tai, na žinai, šeima ir visi kiti dalykai, kurie mums atrodo prasmingi ir mes norime juos daryti, na, aš nežinau net, kaip tiksliai pasakyti, bet nu tiesiog – life is short, tai todėl reikia kažką daryti. Aš, pavyzdžiui, užaugęs noriu važinėtis riedlente, bet tai neturi nei jokios prasmės, nei naudos… Niekas neturi naudos… Žmonių gydymas irgi neturi. Tai yra prieš gamtos būdą ir esmę – silpnesni miršta, stipresni gyvena. Ir aš žinau, kad jūs galite sakyti, kad va, dėl visokių operacijų tu gali gyventi. Tiesiog, pats savaime gyvenimas yra keistas ir nesuprantamas dalykas…
D, 11 metų.
513. Manęs tai ne!
Paauglys eilinį kartą geria vandenį iš čiaupo. Tiesiai iš čiaupo, pakišęs galvą ir aplink taškydamas vandens purslus.
– Na gi, įsipilk normaliai, į stiklinę, pažiūrėk gi kiek vandens be reikalo išbėga! – kartoju jau nusibodusią mantrą.
– Mama, bet stiklinę tai reikia plauti, o manęs tai ne!
D, 11 metų.
512. Antisocialumas
– Žinai, mama, antisocialumas man atrodo kaip tam tikra duobė, iš kurios išlipti gana sunku. Jei tu pasidarai antisocialus, tai būti socialiu jau kažkaip neišeina.
D, 11 metų.
Rygos automobilių muziejus
Ar žinote, kas pirmasis žmonijos istorijoje buvo nubaustas už greičio viršijimą? Walteris Arnoldas 1896-ųjų sausio 28-ąją lėkė 8 mylių per valandą greičiu ten, kur leistinas greitis buvo 2 mylios per valandą. Nusikaltęs vairuotojas buvo sučiuptas policininko, kuris jį pavijo važiuodamas… dviračiu. Veiksmas vyko Kente, Anglijoje. Beje, Walteris Arnoldas nebuvo paprastas automobilininkas. Jis buvo vienas pirmųjų automobilių pardavėjų šalyje. Jis gerokai pralenkė laiką, buvo įsteigęs savo automobilių kompaniją, gaminančią automobilius „Arnold“.
511. Veido padažas
– Mama, palauk, kaip ten vadinasi tas veido padažas? Nu kaip jis ten?!
Žiūriu į D ir nesuprantu apie ką jis.
– Tai gal veido kaukė? – klausiu.
– Ne, nu tas, kur pagražina. Nu padažas kažkoks… Makiažas! Va, prisiminiau pagaliau!
D, 11 metų.
510. Adomas ir Ieva
Tėtis skaito vaikams Haufo pasakas.
– Tėti, o tai kai tuos du žmones – Adomą ir Ievą Dievas išvarė, tai jie buvo pirmieji žmonės pasaulyje? – klausia A.
– Na taip, pagal Bibliją, jie buvo pirmieji žmonės, paskui susilaukė vaikų ir taip atsirado kiti žmonės.
– Bet aš dar nesuprantu, o tai kodėl Dievui buvo gaila to obuolio?
Tada iš kito kambario galo pasigirsta brolio D balsas:
– O tai kaip tau būna gaila kokio nors savo daikto? Ir iš vis, gal Dievas augino tuos obuolius kokiai šventei ir jam jų reikėjo būtent tiek, kiek reikėjo…
A, 9 metai; D, 11 metų.
509. Banano efektas
– Mama, bet žinok, visi parkeriai ir kiti tiesūs dalykai vos vos, labai minimaliai yra banano formos.
Žiūriu nustebusi, bandau suprasti, suima juokas ir sakau:
– Tai kad gal ne. Tiesus daiktas ir yra tiesus daiktas.
– Na, bet žiūrėk. Žemė tai apvali, nors mums atrodo plokščia. Taip, ji didžiulė ir to nesimato. Tai ir visi daiktai labai labai minimaliai, beveik nematomai yra banano formos.
D, 11 metų.
508. Apie Dievo gailestingumą
Bet juk nesąmonė yra tai, kad Dievas iš esmės būdamas geras ir gailestingas, sukūrė žmonės tokius, kokie jie yra ir iškart užprogramavo juos, kad jie turėtų galimybę laisvai rinktis. Ir kad jie tada pasirinktų uždraustą dalyką. Dievas juk iškart žinojo, kad jie taip pasielgs juos tokius sukurdamas. O dar Ieva manipuliavo Adomu, bet išvarė tai juos abu… Ir kodėl Dievas, būdamas toks gailestingas, nužudė tiek nekaltų Egipto kūdikių, jei pats juos ir sukūrė? Aš suprantu, kad jo išrinktoji tauta buvo žydai, bet Egipto kūdikius juk irgi jis pats sukūrė.
D, 11 metų.
507. Skonis ir spalva
– Žinai, aš galvoju, kad pasaulyje yra tik du dalykai, kurių neįmanoma įsivaizduoti – tai naujas skonis ir nauja spalva. Bandau sugalvoti naują spalvą, bet apie kokią bepagalvočiau, ji jau yra. Ir su skoniu taip pat… Visa kitą galima įsivaizduoti.
D, 11 metų
506. Šviesa
– Aš šiandien per pamokas vis galvojau, kaip ten yra su šviesa. Tai toks nesuprantamas dalykas. Man atrodo, kad mes dar jos neperpratome. Aš galvoju, kad šviesa turi kažkur baigtis. Pavyzdžiui, virvė – ji turi savo pradžią ir pabaigą. Tai ir šviesa turi kažkur baigtis. Ir aš nekalbu apie mažus šviesos šaltinius, tokius kaip žvakė ar lempa. Aš kalbu apie saulės šviesą. Ji juk turi kažkur baigtis.
D, 11 metų.
Kemerių nacionalinis parkas
Kemerių nacionalinis parkas Latvijoje pribloškia savo dydžiu ir grožiu. Plyti jis šalia Jūrmalos, o rasti jį galima pasukus nuo Rygos – Ventspilio kelio. Pelkynų dydis įpūdingas, vaikštant mediniais takais atsiveria didžiuliai samanų aikštynai, o ežerėlių gausybė, kuriuose, tarsi, veidrodžiuose atsispindintis dangus sukuria tokį jausmą, lyg raistas iš tiesų bedugnis – statysi koją akivaran ir prasmegsi, tiek ir tematė… Skaityti toliau “Kemerių nacionalinis parkas“
505. Kairys ar dešinys?
Broliai važiuodami kalbasi apie greito maisto restoranus. A klausia:
– O tau kas labiau patinka – Hesburger ar McDonald’s?
D pakraipo galvą ir atsako klausimu į klausimą:
– O tau kuris batas labiau patinka – kairys ar dešinys?
A, 9 metai; D, 11 metų.
504. Apie daiktus
D su tėčiu diskutuoja apie gyvenimo malonumus, tam tikrus hedonistinius apsireiškimus. Kiek pasvarstęs, padaro įžvalgą:
– Žinai, man atrodo, kad mėgavimasis daiktais yra visalaikinė daiktų prostitucija.
D, 11 metų.
503. Ko moko mokykloje?
D visiškai susikrimtęs dėl klimato atšilimo, degančių Brazilijos ir Sibiro miškų, šylančių vasarų ir didžiulių potvynių. Kartais jam dėl to net užmigti sunku, lenda mintys kaip pasiutusios. Suskaičiavo, kad jei visi mokyklos vaikai pasodintų po medį, o jei dar ir ne po vieną, tai visai neblogas skaičius gautųsi… Bet tada iškyla dilema, kaip ir kur tuos medžius teisėtai sodinti, kaip nepakenkti natūraliems miškams. Ir tada minčių viražas nukrypsta link tų, kurie turi sprendimų galią.
– Mama, o mokykloje moko, kaip reikia išsirinkti prezidentą? Na, tokį protingą ir teisingą? Nes dabar tai gaunasi tokia nesąmonė, kai žmonės išsirenka Trumpą, Putiną, Bolsonarą, Kim Džonguną? Ir dėl to pasaulyje vyksta blogi dalykai.
D, 11 metų.
Žavinga ir neišsemiama Venecija
Venecija žavi ir nepakartojama – kitos tokios nėra. Adrijos jūros karalienė yra absoliučiai unikali savo nugrimzdimu į lagūną, savo neišsemiamais ir nesutramdomais vandenimis, kasmet po keletą milimetrų pasiglemžiančiais miesto architektūrines vertikales. Venecija neišsemiama, niekaip nesibaigianti, vis turinti ką atskleisti ir savo kultūriniuose – meniniuose sluoksniuose. Ji tokia tiršta, pilna, kunkuliuojanti, bet tuo pačiu turinti savo griežtas judėjimo taisykles ir topografinį savitumą. Judėjimo trajektorijos dažnai užsidaro kanalų aklakeliuose ir išsilaisvinti gali tik klajodamas tiltų labirintais arba judėdamas vandeniu. Venecija, suspausta kanalų, siaurų gatvelių, kurias užkemša turistai, vis labiau alindami miestą ir dėl to patiems venecijiečiams gyventi čia tampa vis sunkiau. Miestas tuštėja, gyventojų mažėja ir ateities utopijos piešia, kad po kelių dešimtmečių miestas taps vaiduokliu, kuriame klajos tik turistai. Nežinau, nesinori tuo tikėti, kaip ir tuo, kad klimatas šyla ir mes visi nugimzime po vandeniu, gal ne taip greitai, kaip Venecija, bet vis tiek…
502. Iš aukšto
Du vyresnieji broliai diskutuoja. Diskutuoja įnirtingai, kiekvienas gindamas savo poziciją. Tam tikru etapu jaunesnysis D pajaučia pranašumą. Kiek patyli ir, jau iškart patenkintas savo sąmoju ir visa situacija, sako vyresniajam J:
– Žinai, būčiau aukštesnis, tai žiūrėčiau dabar į tave iš aukšto.
D, 11 metų
501. Įžvalga apie šiandien
– Vakar šiandien buvo rytoj.
D, 11 metų
Sudargo piliakalnių grožybė
Gyvenime kartais dėl pačių įvairiausių priežasčių susiklosto taip, kad vienas vietas mes žinome ir visi krūvomis ten grūdamės, o kitos, nors būdamos ne mažiau svarbios, įdomios ir reikšmingos lieka kažkur paraštėse. Kernavės piliakalnius netoli Vilniaus, šalia Neries turbūt žino visi. O Sudargo piliakalnius? Tuos, kurie Lietuvos žemėlapio kamputyje tūno – tame linkyje šalia Kaliningrado, ant Nemuno kranto, palei Jurbarką… Sako, kad Sudargo miestelyje gyveno visame pasaulyje garsaus rašytojo Džeromo Deivido Selindžerio proseneliai…
Lopaičių piliakalnio magija ir Rietavo fenomenai
Lopaičių piliakalnio ir visos, tiesiog užburiančios savo grožiu teritorijos, atradimas buvo visiškas netikėtumas. Taip – bam, ir papuolėm nei planuodami, nei įsivaizduodami, ką ten galim pamatyti. Panašus pernykštis atradimas buvo Molavėnai su savo piliakanių kompleksu (apie tai čia). Dažnai tenka pravažiuoti pro rodykles, nurodančias į tam tikrą piliakalnį, dažnai tai tiesiog kalvelė, tad kažką panašaus įsivaizdavom ir čia. O gal ir nieko nespėjom įsivaizduoti, nes iš tikrųjų grįždami iš pajūrio stabtelėjom Rietavo miesto pabaigoje, pakeliui link Tverų prie labai keistai pasirodžiusio, jau gerokai apleisto namo-pilies su įspūdingais vartais, kurio šeimininkas jau atsisveikinant mums ir patarė nuvažiuoti į Lopaičius, nes ten “yr’ laba graže“, bet apie tai teksto pabaigoje.
Skaityti toliau “Lopaičių piliakalnio magija ir Rietavo fenomenai“
Dviračiais Kamastos žiedu
Turbūt daugelis yra girdėję kempingą romantišku pavadinimu “Obuolių sala“. Tai moderniai įrengtas kempingas ir poilsiavietė, esanti Grabuosto ežero saloje, 12 km nuo Molėtų. Vieta išties įspūdinga – pati ežero sala sukuria netikėtą kraštovaizdį, o kempinge dar auga obelys. Pavasarį, joms žydinti baltais žiedais, turėtų būti ypatingas vaizdas. Čia galima gyventi tiek palapinėse ar kemperiuose, tiek mediniuose namukuose. Galima nuomotis valtį, baidarę, irklentę, žaisti lauko arba stalo tenisą ar biliardą, pasikaitinti pirtyje ar ant smėliuko ežero pakrantėje. Yra kavinė. Be abejo, viskas kainuoja, net jei kempinge nenakvojate, o tiesiog norite praleisti dieną, reikia susimokėti. Skaityti toliau “Dviračiais Kamastos žiedu“
Florencija. Žmogaus ir meno triumfas
Florencija man yra pats tikriausias renesanso miestas. Miestas – valstybė, tada prieš pusę tūkstantmečio, sugebėjęs suprasti, kad savo veidą gali sukurti tik pasitikėdamas pačiais geriausiais menininkais, skleidęs tuo metu pačias pažangiausias meno ir mokslo idėjas. Miestas, toks tirštas dabar meno kūrinių ir kultūrinių sluoksnių. Vaikštant Florencijos gatvėmis, nejučia galvoji, kad štai čia, būtent šioje erdvėje formavosi pažangiausios meno ir kultūros idėjos, sklido laisvėjanti mintis, pasitikėjimas paties žmogaus galiomis, o ne tik viduramžiams būdinga dieviškąją duotybe. Renesasanso epocha suformavo naują žmogaus ir jo gyvenimo tikslo sampratą, kuri patikėjo jo genialiu protu bei neišsemiamomis kūtybinėmis galiomis. Visatos centru tapo universalaus žmogaus koncepcija.
500. Holokaustai
Važiuojam mašina. Devynmetis A pamato ženklą su užrašu “Holokausto aukų kapai“ ir emocingai sušunka:
– Palaukit, o tai ne mes buvom Holokaustai?
Minutėlę visi nesuprantam. Tada po truputį situacija aiškėja. Lygiai prieš metus šventėm mūsų Holochwastų giminės bajorystės statuso suteikimo 400 metų jubiliejų. Tai žmogui tas holokaustas kažkaip panašiai nuskambėjo.
A, 9 metai.
P. S. Ir tai yra 500-tasis vaikų išminties įrašas mano bloge. Ir dar šiandien yra lygiai 2 metai, kaip mano blogas išėjo į eterį.
Sarema ir Muhu – Estijos salų ramybė
Sarema salos pavadinimą pamenu dar iš tos “žalios“ vaikystės (tikrai žalios, nes gi kaime ir žolės, ir medžių, ir bulvienojų buvo į valias), kai tėvai palikę mane vasaros sveikatinimosi atostogų pas senelius, patys išvažiavo būtent į šią salą. Neatsimenu, ar už tą palikimą pykau labai ar ne, bet serbentų ir braškių apsuptyje nuoširdžiai pumpavau į save vitaminus žiemai – kadangi buvau vienintelė senelių anūkė, tai priežiūra šiuo klausimu buvo neabejotinos kokybės. Grįžę tėvai parvežė kokakolinės gumos “Kalev“ – tokios, kur prakandi guminę pagalvėlę ir išbėga kvapnus kolos skonio skystis. Nuo tos dienos Sarema ir Estija visuotinio sovietinio deficito fone nevalingai asocijavosi su kažkelintu pasaulio stebuklu. Skaityti toliau “Sarema ir Muhu – Estijos salų ramybė“
Mistiškas ir viltingas Kryžių kalnas
Jei reikėtų rinkti keisčiausią ir mistiškiausią vietą Lietuvoje, šiose varžybose Kryžių kalnas, ko gero užkoptų ant vieno iš prizininkų ar net nugalėtojo laiptelio. Šią unikalią vietą žino visi. Tačiau kievienam ji reiškia skirtingus dalykus ir santykis su kalnu užsimezga labai asmeniškas – nuo sakralumo, tikėjimo ir vilties iki šiurpą keliančių potyrių.
499. Tomas Laukia
– Tėti, man atrodo, kad tie tėčiai plikiai, nu tie plikagalviai beplaukiai, yra protingesni už tuos, kur su plaukais, – konstatuoja A.
– Mhm, tu taip manai? Užskaitysiu kaip komplimentą, – nudžiunga tėtis.
– Nu jo, tai dabar galėtum ir man kokį komplimentą pasakyti, – nesididžiuoja A.
Po kiek laiko tėtis paleidžia Tom Waits dainą per youtube, D pasižiūri ir sako, kad čia Tomas Laukia, o tada prisimena, kaip anksčiau galvojo, kad grupė “Dead Can Dance“ – tai Mirusios skardinės šokis.
A, 9 metai; D, 11 metų.
Meno maršrutai. MO muziejus. Gyvūnas – žmogus – robotas
Ar dažnai pasitaiko, kad vaikai užsimanytų į meno parodą? Spėju, nelabai. Bet MO muziejus šaudo į dešimtuką. Ir tik išvydęs per televizoriaus ekraną pirmuosius parodos “Gyvūnas – žmogus – robotas“ anonsus, mūsų jaunėlis pareiškė, kad va šitą parodą tai jam reikia būtinai aplankyti. Du raktiniai žodžiai: gyvūnas ir robotas sąmonėje, matyt, vaikui iškart piešia atraktyvumo ir žaidimo pažadą, tad jei tik atsiranda kabliukas, kuris gali vaikus užkabinti ir įtraukti į meno pasaulį, būtina tai išnaudoti ir nutempti vaikus į parodą. Arba būti nutemptiems…
Skaityti toliau “Meno maršrutai. MO muziejus. Gyvūnas – žmogus – robotas“
498. Rasistas
– Mama, o sapnuose galima būti rasistu?
A, 9 metai
ČIA DABAR 