503. Ko moko mokykloje?

D visiškai susikrimtęs dėl klimato atšilimo, degančių Brazilijos ir Sibiro miškų, šylančių vasarų ir didžiulių potvynių. Kartais jam dėl to net užmigti sunku, lenda mintys kaip pasiutusios. Suskaičiavo, kad jei visi mokyklos vaikai pasodintų po medį, o jei dar ir ne po vieną, tai visai neblogas skaičius gautųsi… Bet tada iškyla dilema, kaip ir kur tuos medžius teisėtai sodinti, kaip nepakenkti natūraliems miškams. Ir tada minčių viražas nukrypsta link tų, kurie turi sprendimų galią.

– Mama, o mokykloje moko, kaip reikia išsirinkti prezidentą? Na, tokį protingą ir teisingą? Nes dabar tai gaunasi tokia nesąmonė, kai žmonės išsirenka Trumpą, Putiną, Bolsonarą, Kim Džonguną? Ir dėl to pasaulyje vyksta blogi dalykai.

D, 11 metų.

Žavinga ir neišsemiama Venecija

Venecija žavi ir nepakartojama – kitos tokios nėra. Adrijos jūros karalienė yra absoliučiai unikali savo nugrimzdimu į lagūną, savo neišsemiamais ir nesutramdomais vandenimis, kasmet po keletą milimetrų pasiglemžiančiais miesto architektūrines vertikales. Venecija neišsemiama, niekaip nesibaigianti, vis turinti ką atskleisti ir savo kultūriniuose – meniniuose sluoksniuose. Ji tokia tiršta, pilna, kunkuliuojanti, bet tuo pačiu turinti savo griežtas judėjimo taisykles ir topografinį savitumą. Judėjimo trajektorijos dažnai užsidaro kanalų aklakeliuose ir išsilaisvinti gali tik klajodamas tiltų labirintais arba judėdamas vandeniu. Venecija, suspausta kanalų, siaurų gatvelių, kurias užkemša turistai, vis labiau alindami miestą ir dėl to patiems venecijiečiams gyventi čia tampa vis sunkiau. Miestas tuštėja, gyventojų mažėja ir ateities utopijos piešia, kad po kelių dešimtmečių miestas taps vaiduokliu, kuriame klajos tik turistai. Nežinau, nesinori tuo tikėti, kaip ir tuo, kad klimatas šyla ir mes visi nugimzime po vandeniu, gal ne taip greitai, kaip Venecija, bet vis tiek…

Skaityti toliau “Žavinga ir neišsemiama Venecija“

502. Iš aukšto

Du vyresnieji broliai diskutuoja. Diskutuoja įnirtingai, kiekvienas gindamas savo poziciją. Tam tikru etapu jaunesnysis D pajaučia pranašumą. Kiek patyli ir, jau iškart patenkintas savo sąmoju ir visa situacija, sako vyresniajam J:

– Žinai, būčiau aukštesnis, tai žiūrėčiau dabar į tave iš aukšto.

D, 11 metų

Sudargo piliakalnių grožybė

Gyvenime kartais dėl pačių įvairiausių priežasčių susiklosto taip, kad vienas vietas mes žinome ir visi krūvomis ten grūdamės, o kitos, nors būdamos ne mažiau svarbios, įdomios ir reikšmingos lieka kažkur paraštėse. Kernavės piliakalnius netoli Vilniaus, šalia Neries turbūt žino visi. O Sudargo piliakalnius? Tuos, kurie Lietuvos žemėlapio kamputyje tūno – tame linkyje šalia Kaliningrado, ant Nemuno kranto, palei Jurbarką… Sako, kad Sudargo miestelyje gyveno visame pasaulyje garsaus rašytojo Džeromo Deivido Selindžerio proseneliai…

Skaityti toliau “Sudargo piliakalnių grožybė“

Lopaičių piliakalnio magija ir Rietavo fenomenai

Lopaičių piliakalnio ir visos, tiesiog užburiančios savo grožiu teritorijos, atradimas buvo visiškas netikėtumas. Taip – bam, ir papuolėm nei planuodami, nei įsivaizduodami, ką ten galim pamatyti. Panašus pernykštis atradimas buvo Molavėnai su savo piliakanių kompleksu (apie tai čia). Dažnai tenka pravažiuoti pro rodykles, nurodančias į tam tikrą piliakalnį, dažnai tai tiesiog kalvelė, tad kažką panašaus įsivaizdavom ir čia. O gal ir nieko nespėjom įsivaizduoti, nes iš tikrųjų grįždami iš pajūrio stabtelėjom Rietavo miesto pabaigoje, pakeliui link Tverų prie labai keistai pasirodžiusio, jau gerokai apleisto namo-pilies su įspūdingais vartais, kurio šeimininkas jau atsisveikinant mums ir patarė nuvažiuoti į Lopaičius, nes ten “yr’ laba graže“, bet apie tai teksto pabaigoje.

Skaityti toliau “Lopaičių piliakalnio magija ir Rietavo fenomenai“

Dviračiais Kamastos žiedu

Turbūt daugelis yra girdėję kempingą romantišku pavadinimu “Obuolių sala“. Tai moderniai įrengtas kempingas ir poilsiavietė, esanti Grabuosto ežero saloje, 12 km nuo Molėtų. Vieta išties įspūdinga – pati ežero sala sukuria netikėtą kraštovaizdį, o kempinge dar auga obelys. Pavasarį, joms žydinti baltais žiedais, turėtų būti ypatingas vaizdas. Čia galima gyventi tiek palapinėse ar kemperiuose, tiek mediniuose namukuose. Galima nuomotis valtį, baidarę, irklentę, žaisti lauko arba stalo tenisą ar biliardą, pasikaitinti pirtyje ar ant smėliuko ežero pakrantėje. Yra kavinė. Be abejo, viskas kainuoja, net jei kempinge nenakvojate, o tiesiog norite praleisti dieną, reikia susimokėti. Skaityti toliau “Dviračiais Kamastos žiedu“

Florencija. Žmogaus ir meno triumfas

Florencija man yra pats tikriausias renesanso miestas. Miestas – valstybė, tada prieš pusę tūkstantmečio, sugebėjęs suprasti, kad savo veidą gali sukurti tik pasitikėdamas pačiais geriausiais menininkais, skleidęs tuo metu pačias pažangiausias meno ir mokslo idėjas. Miestas, toks tirštas dabar meno kūrinių ir kultūrinių sluoksnių. Vaikštant Florencijos gatvėmis, nejučia galvoji, kad štai čia, būtent šioje erdvėje formavosi pažangiausios meno ir kultūros idėjos, sklido laisvėjanti mintis, pasitikėjimas paties žmogaus galiomis, o ne tik viduramžiams būdinga dieviškąją duotybe. Renesasanso epocha suformavo naują žmogaus ir jo gyvenimo tikslo sampratą, kuri patikėjo jo genialiu protu bei neišsemiamomis kūtybinėmis galiomis. Visatos centru tapo universalaus žmogaus koncepcija.

Skaityti toliau “Florencija. Žmogaus ir meno triumfas“

500. Holokaustai

Važiuojam mašina. Devynmetis A pamato ženklą su užrašu “Holokausto aukų kapai“ ir emocingai sušunka:

– Palaukit, o tai ne mes buvom Holokaustai?

Minutėlę visi nesuprantam. Tada po truputį situacija aiškėja. Lygiai prieš metus šventėm mūsų Holochwastų giminės bajorystės statuso suteikimo 400 metų jubiliejų. Tai žmogui tas holokaustas kažkaip panašiai nuskambėjo.

A, 9 metai.

P. S. Ir tai yra 500-tasis vaikų išminties įrašas mano bloge. Ir dar šiandien yra lygiai 2 metai, kaip mano blogas išėjo į eterį.

Sarema ir Muhu – Estijos salų ramybė

Sarema salos pavadinimą pamenu dar iš tos “žalios“ vaikystės (tikrai žalios, nes gi kaime ir žolės, ir medžių, ir bulvienojų buvo į valias), kai tėvai palikę mane vasaros sveikatinimosi atostogų pas senelius, patys išvažiavo būtent į šią salą. Neatsimenu, ar už tą palikimą pykau labai ar ne, bet serbentų ir braškių apsuptyje nuoširdžiai pumpavau į save vitaminus žiemai – kadangi buvau vienintelė senelių anūkė, tai priežiūra šiuo klausimu buvo neabejotinos kokybės. Grįžę tėvai parvežė kokakolinės gumos “Kalev“ – tokios, kur prakandi guminę pagalvėlę ir išbėga kvapnus kolos skonio skystis. Nuo tos dienos Sarema ir Estija visuotinio sovietinio deficito fone nevalingai asocijavosi su kažkelintu pasaulio stebuklu. Skaityti toliau “Sarema ir Muhu – Estijos salų ramybė“

Mistiškas ir viltingas Kryžių kalnas

Jei reikėtų rinkti keisčiausią ir mistiškiausią vietą Lietuvoje, šiose varžybose Kryžių kalnas, ko gero užkoptų ant vieno iš prizininkų ar net nugalėtojo laiptelio. Šią unikalią vietą žino visi. Tačiau kievienam ji reiškia skirtingus dalykus ir santykis su kalnu užsimezga labai asmeniškas – nuo sakralumo, tikėjimo ir vilties iki šiurpą keliančių potyrių.

Skaityti toliau “Mistiškas ir viltingas Kryžių kalnas“

499. Tomas Laukia

– Tėti, man atrodo, kad tie tėčiai plikiai, nu tie plikagalviai beplaukiai, yra protingesni už tuos, kur su plaukais, – konstatuoja A.
– Mhm, tu taip manai? Užskaitysiu kaip komplimentą, – nudžiunga tėtis.
– Nu jo, tai dabar galėtum ir man kokį komplimentą pasakyti, – nesididžiuoja A.
Po kiek laiko tėtis paleidžia Tom Waits dainą per youtube, D pasižiūri ir sako, kad čia Tomas Laukia, o tada prisimena, kaip anksčiau galvojo, kad grupė “Dead Can Dance“ – tai Mirusios skardinės šokis.

A, 9 metai; D, 11 metų.

Meno maršrutai. MO muziejus. Gyvūnas – žmogus – robotas

Ar dažnai pasitaiko, kad vaikai užsimanytų į meno parodą? Spėju, nelabai. Bet MO muziejus šaudo į dešimtuką. Ir tik išvydęs per televizoriaus ekraną pirmuosius parodos “Gyvūnas – žmogus – robotas“ anonsus, mūsų jaunėlis pareiškė, kad va šitą parodą tai jam reikia būtinai aplankyti. Du raktiniai žodžiai: gyvūnas ir robotas sąmonėje, matyt, vaikui iškart piešia atraktyvumo ir žaidimo pažadą, tad jei tik atsiranda kabliukas, kuris gali vaikus užkabinti ir įtraukti į meno pasaulį, būtina tai išnaudoti ir nutempti vaikus į parodą. Arba būti nutemptiems…

Skaityti toliau “Meno maršrutai. MO muziejus. Gyvūnas – žmogus – robotas“

Meno maršrutai. ART VILNIUS

Nuo tada, kai 1563 metais Florencijoje buvo įkurta pirmoji Europos Meno akademija, kurios atsiradimą inicijavo menininkas, architektas ir rašytojas Giorgio Vasari bei Medičių šeima, daug kas pasikeitė. Tuo metu didžiausia dailininkų aistra ir tikrasis meno pašaukimas buvo kuo įtaigiau perteikti ir imituoti tikrovę. Keletą šimtmečių viskas meno pasaulyje taip ir vyko – tobulų proporcijų, šviesotamsos, perspektyvos, formos, kompozicijos perteikimo įgūdžiai ir estetinė pasaulėvoka buvo svarbiausi menininko įrankiai. Skaityti toliau “Meno maršrutai. ART VILNIUS“

497. Negyvi organizmai

Visi trys broliai su tėčiu per televiziją užmato kendo sporto šakos varžybas. Žiūri žiūri kurį laiką, tada tėtis nusprendžia, kad tai vis tik per daug nuobodus sportas. Tuomet A šauna kontrargumentą:
– Nu bet tai tada galima sakyti, kad tenisą žaisti irgi yra labai nuobodu – mušinėji tą kamuoliuką ir tiek.
Tėtį, mėgstantį žaisti ir žiūrėti tenisą, tai kerta iš esmės.
Tada D šioje vietoje nesustoja ir pratęsia:
– Tokiu atveju galima sakyti, kad maisto gaminimas irgi labai nuobodus dalykas – tai tiesiog negyvų organizmų deginimas su visokiais augalais.

A, 9 metai; D, 10 metų.

496. Rinkimai

Politiškai aktyvus devynmetis stebi aiškėjančius Prezidento rinkimų rezultatus ir sako:

– Viskas gerai bet kokiu atveju! Jūs pagalvokit, kas būtų, jei būtų išrinkę anuos.

Ir pradeda vardinti visus, pradedant Puteikiu, baigiant Tomaševskiu…

A, 9 metai

Šiaulių universiteto Botanikos sodas

Šiauliuose yra vieta, kur auga virš 4600 rūšių įvairių augalų – tai Šiaulių universiteto Botanikos sodas. Sodas mainosi kievieną savaitę, kiekvieną mėnesį, nes žydi vis kitos augalų rūšys. Vieta išties unikali, tačiau didysis paradoksas yra tas, kad dažnas šiaulietis čia nėra buvęs. Dar kiti žino, bet vis neranda laiko, progos čia atkeliauti. Kartais taip jau būna – yra vietų šalia, netgi žinai, kad ten visai neblogai turėtų būti, bet taip ir nenuneša anei kojos, anei ratai ten. Skaityti toliau “Šiaulių universiteto Botanikos sodas“

494. Kodėl sapnuoju košmarus?

– Ne, nu bet kodėl aš sapnuoju košmarus? – klausia devynmetis A.

– O tu sapnuoji košmarus? – pasitikslinu.

– Nu ten ne visai košmarai, ten tokios keistenybės, kaip kokios komedijos. Ir aš nesuprantu, kaip ten viskas susidaro. Iš kur atsiranda? Bet man taip jie patinka! Ir taip nesinori, kad pasibaigtų… Kaip kokie filmai. Tokie netrumpi. O būna, kad tu taip jau smarkiai pajauti, kad jie tuoj baigsis, tie sapnai – dar miegi, bet jauti, kad jau tuoj tuoj viskas baigsis… O taip nesinori… Tau reiktų papulti į mano vaizduotę, kad suprastum. Nu, tai ar gali atsakyti, kodėl sapnuoju košmarus ir kaip ten viskas susidaro ir susisieja? Mmmm?

A, 9 m.

Kurtuvėnų regioninis parkas. Dviračių trasos

Jeigu reiktų įvardinti mieliausią ir gražiausią gamtos kampelį šalia Šiaulių, be konkurencijos tai būtų Kurtuvėnų regioninis parkas su savo nuostabiais miškais, ežerais ir pievomis bei įvairiausiomis galimybėmis atitrūkti nuo civilizacijos rutinos. Už Bubių yra asfaltuotas kelių kilometrų miško keliukas, tiesa, jis jau senas ir gerokai apgriuvęs, bet vis tiek gerai, kad jis yra – žmonės tikrai jį mėgsta tiek žiemą, tiek vasarą. Tik 15 km nuo Šiaulių miesto ir atsiduri gaivinančiame gamtos glėbyje. Čia galima tiesiog pasivaikščioti, bėgioti, eiti šiaurietiškai, piknikauti ar važinėtis dviračiais. Skaityti toliau “Kurtuvėnų regioninis parkas. Dviračių trasos“

493. Debatai

Negaliu atsistebėti ir negaliu nuvaryti miegoti – devynmetis A ir dešimtmetis D žiūri pretendentų į prezidentus debatus. Ne filmuką, ne youtube, bet debatus. Žiūri rimtai įsispitriję ir susikaupę. Klausiu, tai ar jiems čia įdomu. Sako, taip, nežinom ir nesuprantam kas, bet įdomu. Įdomu, kas ką pasakys.

Man jų metuose tikrai nebuvo įdomi politika, tuo tarpu dešimtmetis D susiskaičiavo, kad Dalia Grybauskaitė buvo visą jo gyvenimą, o devynmetis A išpyškino visas pretendentų pavardes. Na, gal užaugs karta, kuriai rūpės…

A, 9 metai; D, 10 metų

492. Įsivaizduojami dalykai

D serga ir guli lovoje. Nuobodžiauja. Bežiūrėdamas į lubas sako:

– Žinai, aš kartais paprastuose dalykuose matau kitus dalykus. Pavyzdžiui dabar užuolaidose matau sukumpusį vyro veidą, o karnizo gumbas atrodo kaip verkiantis žmogus, kurio akys nutolusios viena nuo kitos arba kaip šiaurės gyventojas su ūsais ir kailine kepure. O eglės šakose mačiau veidą, kuris šypsosi ir žiūri į dešinę, o kitaip pažiūrėjus atrodo kaip vyras, kuris žiūri į kairę ir yra atsukęs pistoletus. O ant balkono matau morką, susikibusią su graikiniu riešutu ir obuoliu. Ir jie visi turi kojas. O va čia – išdžiūvęs Kempiniukas su ilga nosimi. Šalia jo – kaukolytė, piktas vilkas ir žmogus su žiauriai mažom kojom, kaip nušokęs nuo kažko. O kai plaukiau baseine ant nugaros, tai ant lubų mačiau veidą – pusė jo buvo pilka, o kita pusė – šviesiai pilka, tokia meniškai išplaukusi.

D, 10 metų

Mūšos tyrelio pažintinis takas

Seniai norėjau nuvažiuoti į Mūšos tyrelį – girdėjau, kad ten gražu, o gamta ir pasivaikščiojimai joje ir taip visada yra gėris. Kaip tyčia nugirdome, kad medinis lentų takas, vedantis per Mūšos tyrelį buvo prailgintas dvigubai ir visą pažintinį taką galima nukeliauti net neišsipurvinus baltų sportbačių. Juokauju, bet tai tikrai tiesa. Pusę tako  žingsniavome šviežia mediena, dar kvepiančia pjuvenomis. Žinoma, yra atkarpų, kur galima ir reikia paeiti žemių, šakų ir samanų paviršiumi, bet jei nesinori, tai visą atstumą galima eiti švariu lentų taku. Skaityti toliau “Mūšos tyrelio pažintinis takas“

487. Drugelio efektas

Dešimtmetis D išgyvena praeities ir ateities kelionių dilemas ir klausia tėčio:

– O ką tu darytum jei būtinai turėtum nusikelti į praeitį, bet kiek įmanoma labiau išvengtum drugelio efekto? Kur tu keltumeisi, kad pakenktų mažiausiai? Aš tai kelčiausi vieną minutę atgal. Taip gal būtų mažiausiai pakenkta ateičiai. Nes kitaip, kur besikeltum, vis tiek būtų blogai.

D, 10 metų.

P. S. Drugelio efekto metafora nusako idėją, kad drugelio sparnai gali sukurti nedidelius pokyčius atmosferoje, kurie gali pakeisti tornado kelią arba užlaikyti, pagreitinti ar netgi sutrukdyti jo atsiradimą tam tikroje vietovėje. Mosuojantys sparnai vaizduoja mažus pokyčius pradinėse sistemos sąlygose, kurie sukelia įvykių grandinę, vedančią prie didelio masto permainų. Drugelis nesukelia tornado tuo požiūriu, kad suteikia jam energijos, bet sukelia tornadą tuo atžvilgiu, kad jo sparnų mostas yra esminė dalis pradinėse sąlygose, sukuriančiose tornadą (jei drugelis nesumosuotų sparnais, sistemos trajektorija galėtų būti visiškai kita ir tornadas nesusiformuotų). (Wikipedia)

 

Peizažas ir portretas. Kas naujo?

Ernesta Šimkienė

Šiaulių dailės galerijoje nuo 2019 kovo 8 d. iki kovo 23 d. veikia dvi jaunų Lietuvos menininkų parodos: Mykolės “Gamtovaizdis“ ir Rolano Stankūno “Hibridai“. Iš pirmo žvilgsnio parodos absoliučiai skirtingos, tačiau stebint atidžiau galima įžvelgti ir gana artimų paralelių tarp autorių ir jų kūrybinių strategijų. 

Pirmiausia ─ abu autoriai, Mykolė ir Rolanas, yra jaunosios kartos kūrėjai. Antra ─ tapytojai. Trečia ─ jie imasi tradicinių žanrų (peizažo ir portreto), kurių meninės ribos ir technologijos jau, rodosi, seniai permąstytos ir išbandytos. Vis dėlto jie abu peržengia nusistovėjusias žanro teritorijas ir atneša naują perspektyvą, naują žiūros galimybę. Ką naujo šiuolaikiniame mene galima pasakyti, kuriant peizažą ar portretą? Galima, ir gana ambicingai. Ketvirta ─ abu autoriai veikia kaip tikri šiuolaikinio meno atstovai. Jiems nepakanka tiesiog tapyti savo vizijų ar aklai kopijuoti natūrą. Jie labai kruopščiai tyrinėja aplinką, ją fotografuoja, dekonstruoja, struktūruoja ir, sukūrę naują žodyną, pateikia žiūrovams kaip naują meninę strategiją. Kūrybinis procesas jiems tampa neatsiejamas nuo tiriamojo aspekto. Skaityti toliau “Peizažas ir portretas. Kas naujo?“

Slidinėti ir ne tik

Grožėtis, stebėtis, ilsėtis, pažinti, atrasti, džiaugtis ir mėgautis – tai yra tai, ką galima veikti žiemą kalnuose. Slidinėjimas yra nuostabus užsiėmimas. Gaila, kad gyvenime slidinėjimas ištinka pernelyg retai. Ir dėl savo nepigumo, ir dėl didelio atstumo iki artimiausių tikrų slidinėjimo kurortų. Būnant kalnuose visada tįsta pavydo seilė, galvojant apie kalnų čiabuvių ar bent jau tų, kurie gyvena arčiau kalnų, galimybes. Ką dažniausiai sau gali leisti lietuvaitis, tai penkios šešios dienos nusileidimų nuo kalnų, o paskui nebent vietinių lietuviškų – latviškų kalvelių trasos. Ir tai – su sąlyga, kad bus šalčio ir sniego, nebūtinai tikro… Nenumaldomą aistrą slidinėjimui ir kalnams ne kartą matėme savo akimis: čiuožia žmonės netekę abiejų kojų ar tik su viena koja, čiuožia akli, lydimi palydovo, čiuožia besilaukiančios moterys ir tėčiai su kūdikiais ant kupros. Ir tiesiog daugybė žmonių iš įvairių kraštų, nuo mažiausių pyplių iki senjorų. Ir žinai, kad tuo metu visiems jiems rūpi tik kalnai, sniegas, saulė ir vėjas galvoje, kai leidiesi nuo kalno.

Skaityti toliau “Slidinėti ir ne tik“

486. Kaip atsirado pasaulis?

– Mama, o kaip tau vis dėl to atrodo – ar pasaulį sukūrė Dievas, ar įvyko didysis sprogimas? – klausia A.  – Mokykloje vienas vaikas sakė, kad tikrai tikrai Dievas sukūrė, o man atrodo, kad buvo sprogimas.

Man dar nespėjus dorai suregzti atsakymo, iš kito kambario galo pasigirsta D balsas:

– Aš tai galvoju, kad yra būdas, paaiškinti abi versijas. Pradžioje Dievas sukūrė tokią ekosistemą, kurioje ir galėjo įvykti didysis sprogimas. Tada abu variantai tinka.

A, 9 metai; D, 10 metų.

485. Laiko pojūtis

– Rytoj jau ketvirtadienis, o, rodos, ką tik buvo šeštadienis, – apie nepaliaujamą laiko bėgimą svarsto D. – Bet, žinai, mama, įdomiausia, kad niekas negalvoja ir nejaučia, kaip laikas slenka dabar, visi apie tai susimąsto tik tada, kai jis jau būna praėjęs.

D, 10 metų.

Bonaventūro Šalčio “Procesas“: įvykęs ir vykstantis

Ernesta Šimkienė

Tekstas “Procesas“: įvykęs ir vykstantis“, publikuotas “Lietuvos žiniose”, 2005-06-23″ ir B.Šalčio tapybos parodos “Procesas“ kataloge, Šiaulių dailės galerija, 2005 06.

Atrodytų, kad Bonaventūro Šalčio gyvenimas – tarsi viena nesibaigianti kūrybinė kelionė, kur maži stabtelėjimai atokvėpiui neretai pakeičia kryptį – kartais tiesiog ramiai pasuka dar ne iki galo išvaikščiotu takeliu, o kartais daro nenuspėjamą ir neįtikėtiną vingį užkariaujant naujas kūrybines teritorijas. Abejonių nekelia tik tai, kad menininko kūryba – nepaliaujama aplinkos ir savęs studija, siekiant to nepaprastai stebuklingo mėgavimosi grimztant į drobės gelmes. Nuolatinis ieškojimų ir atradimų PROCESAS… Skaityti toliau “Bonaventūro Šalčio “Procesas“: įvykęs ir vykstantis“

Septynioliktoji kūrybinė meditacija

Ernesta Šimkienė

Tekstas apie Šiaulių dailės mokyklos mokytojų parodą, vykusią 2015 m. gegužės mėn. Šiaulių dailės mokykloje. 

Ceci n’est pas une pipe – „Tai ne pypkė“ pareiškė kažkada garsus dailininkas Renė Magritas, pavaizduodamas būtent pačią tikriausią pypkę. Taip, tai ne pypkė. Tai pypkės atvaizdas. Į kokių atvaizdų pasaulį mus septynioliktą kartą kviečia dailės mokyklos mokytojai? Kas yra labiau tikra – vaizduojamas objektas, jo atvaizdas, kūrybinio proceso viražai ar emocija, kurią sukelia kūrinys? Kiekvienas menininkas yra truputėlį egoistas – jis siūlo žiūrovui savąją tiesą, savąjį pasaulį, matymą ir suvokimą. O žiūrovo teisė – jį priimti arba ne. Čia ir įvyksta tam tikra cheminė reakcija. Reakcija į atvaizdą, į jo paviršiaus faktūras ir vidinius kodus, mezganti menininko ir žiūrovo dialogą. Skaityti toliau “Septynioliktoji kūrybinė meditacija“

Metalo užkalbėjimas

Ernesta Šimkienė

Tekstas tarptautino metalo laužo skulptūrų plenero “Jungtys“ kataloge – atvirukų rinkinyje, Žeimelis, 2016 m.

Kas gali priversti menininką palikti savo jaukią studiją, malonią ir komfortišką namų aplinką ir atsiduoti meninėms formų manipuliacijoms ir fantazijoms sunkių, džeržgiančių, šiurkščių, aštrių, spengiančių, nepaklusnių gelžgalių labirinte? Kas gali įkvėpti kūrėją belstis į mažai kam žinomą Žeimelį – miestelį šiaurės Lietuvoje ir dirbti, kurti, jungti, formuoti skulptūras metalo šiukšlyne? Atsakymo nebus. Tik žodžiai – išdavikai: idėja, žmonės, bendravimas, atradimas, procesas, rezultatas. Amžinasis kūrybos perpetuum mobile. Skaityti toliau “Metalo užkalbėjimas“

Londonas ir pietų Anglija

Kažkodėl ėmiau ir gana ryškiai prisiminiau jau seniai buvusią kelionę į Londoną ir jo apylinkes. Gal čia tie Brexit reikalai iššaukė, o gal šiaip vėl norėtųsi kažkur… Perverčiau nuotraukas ir dar kartą supratau, kad tada turėjome puikią kelionę – keturios dienos sodrių ir įvairiaspalvių įspūdžių rugsėjo pabaigoje tyrinėjant Londoną ir apylinkes į pietus nuo jo. Atrodytų, kad ką čia galima ir atrasti, visi ten keliauja, daug kas gyvena, bet kiekvienas žmogus unikalus, tad ir kiekviena kelionė kupina skirtingų patirčių ir atradimų.

Skaityti toliau “Londonas ir pietų Anglija“

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: