487. Drugelio efektas

Dešimtmetis D išgyvena praeities ir ateities kelionių dilemas ir klausia tėčio:

– O ką tu darytum jei būtinai turėtum nusikelti į praeitį, bet kiek įmanoma labiau išvengtum drugelio efekto? Kur tu keltumeisi, kad pakenktų mažiausiai? Aš tai kelčiausi vieną minutę atgal. Taip gal būtų mažiausiai pakenkta ateičiai. Nes kitaip, kur besikeltum, vis tiek būtų blogai.

D, 10 metų.

P. S. Drugelio efekto metafora nusako idėją, kad drugelio sparnai gali sukurti nedidelius pokyčius atmosferoje, kurie gali pakeisti tornado kelią arba užlaikyti, pagreitinti ar netgi sutrukdyti jo atsiradimą tam tikroje vietovėje. Mosuojantys sparnai vaizduoja mažus pokyčius pradinėse sistemos sąlygose, kurie sukelia įvykių grandinę, vedančią prie didelio masto permainų. Drugelis nesukelia tornado tuo požiūriu, kad suteikia jam energijos, bet sukelia tornadą tuo atžvilgiu, kad jo sparnų mostas yra esminė dalis pradinėse sąlygose, sukuriančiose tornadą (jei drugelis nesumosuotų sparnais, sistemos trajektorija galėtų būti visiškai kita ir tornadas nesusiformuotų). (Wikipedia)

 

Peizažas ir portretas. Kas naujo?

Ernesta Šimkienė

Šiaulių dailės galerijoje nuo 2019 kovo 8 d. iki kovo 23 d. veikia dvi jaunų Lietuvos menininkų parodos: Mykolės “Gamtovaizdis“ ir Rolano Stankūno “Hibridai“. Iš pirmo žvilgsnio parodos absoliučiai skirtingos, tačiau stebint atidžiau galima įžvelgti ir gana artimų paralelių tarp autorių ir jų kūrybinių strategijų. 

Pirmiausia ─ abu autoriai, Mykolė ir Rolanas, yra jaunosios kartos kūrėjai. Antra ─ tapytojai. Trečia ─ jie imasi tradicinių žanrų (peizažo ir portreto), kurių meninės ribos ir technologijos jau, rodosi, seniai permąstytos ir išbandytos. Vis dėlto jie abu peržengia nusistovėjusias žanro teritorijas ir atneša naują perspektyvą, naują žiūros galimybę. Ką naujo šiuolaikiniame mene galima pasakyti, kuriant peizažą ar portretą? Galima, ir gana ambicingai. Ketvirta ─ abu autoriai veikia kaip tikri šiuolaikinio meno atstovai. Jiems nepakanka tiesiog tapyti savo vizijų ar aklai kopijuoti natūrą. Jie labai kruopščiai tyrinėja aplinką, ją fotografuoja, dekonstruoja, struktūruoja ir, sukūrę naują žodyną, pateikia žiūrovams kaip naują meninę strategiją. Kūrybinis procesas jiems tampa neatsiejamas nuo tiriamojo aspekto. Skaityti toliau “Peizažas ir portretas. Kas naujo?“

Slidinėti ir ne tik

Grožėtis, stebėtis, ilsėtis, pažinti, atrasti, džiaugtis ir mėgautis – tai yra tai, ką galima veikti žiemą kalnuose. Slidinėjimas yra nuostabus užsiėmimas. Gaila, kad gyvenime slidinėjimas ištinka pernelyg retai. Ir dėl savo nepigumo ir didelio atstumo iki artimiausių tikrų slidinėjimo kurortų. Būnant kalnuose visada tįsta pavydo seilė, galvojant apie kalnų čiabuvių ar bent jau tų, kurie gyvena arčiau kalnų, galimybes. Ką dažniausiai sau gali leisti lietuvaitis, tai penkios šešios dienos nusileidimų nuo kalnų, o paskui nebent vietinių lietuviškų – latviškų kalvelių trasos. Ir tai – su sąlyga, kad bus šalčio ir sniego, nebūtinai tikro… Nenumaldomą aistrą slidinėjimui ir kalnams ne kartą matėme savo akimis: čiuožia žmonės netekę abiejų kojų ar tik su viena koja, čiuožia akli, lydimi palydovo, čiuožia besilaukiančios moterys ir tėčiai su kūdikiais ant kupros. Ir tiesiog daugybė žmonių iš įvairių kraštų, nuo mažiausių pyplių iki senjorų. Ir žinai, kad tuo metu visiems jiems rūpi tik kalnai, sniegas, saulė ir vėjas galvoje, kai leidiesi nuo kalno.

Skaityti toliau “Slidinėti ir ne tik“

486. Kaip atsirado pasaulis?

– Mama, o kaip tau vis dėl to atrodo – ar pasaulį sukūrė Dievas, ar įvyko didysis sprogimas? – klausia A.  – Mokykloje vienas vaikas sakė, kad tikrai tikrai Dievas sukūrė, o man atrodo, kad buvo sprogimas.

Man dar nespėjus dorai suregzti atsakymo, iš kito kambario galo pasigirsta D balsas:

– Aš tai galvoju, kad yra būdas, paaiškinti abi versijas. Pradžioje Dievas sukūrė tokią ekosistemą, kurioje ir galėjo įvykti didysis sprogimas. Tada abu variantai tinka.

A, 9 metai; D, 10 metų.

485. Laiko pojūtis

– Rytoj jau ketvirtadienis, o, rodos, ką tik buvo šeštadienis, – apie nepaliaujamą laiko bėgimą svarsto D. – Bet, žinai, mama, įdomiausia, kad niekas negalvoja ir nejaučia, kaip laikas slenka dabar, visi apie tai susimąsto tik tada, kai jis jau būna praėjęs.

D, 10 metų.

Bonaventūro Šalčio “Procesas“: įvykęs ir vykstantis

Ernesta Šimkienė

Tekstas “Procesas“: įvykęs ir vykstantis“, publikuotas “Lietuvos žiniose”, 2005-06-23″ ir B.Šalčio tapybos parodos “Procesas“ kataloge, Šiaulių dailės galerija, 2005 06.

Atrodytų, kad Bonaventūro Šalčio gyvenimas – tarsi viena nesibaigianti kūrybinė kelionė, kur maži stabtelėjimai atokvėpiui neretai pakeičia kryptį – kartais tiesiog ramiai pasuka dar ne iki galo išvaikščiotu takeliu, o kartais daro nenuspėjamą ir neįtikėtiną vingį užkariaujant naujas kūrybines teritorijas. Abejonių nekelia tik tai, kad menininko kūryba – nepaliaujama aplinkos ir savęs studija, siekiant to nepaprastai stebuklingo mėgavimosi grimztant į drobės gelmes. Nuolatinis ieškojimų ir atradimų PROCESAS… Skaityti toliau “Bonaventūro Šalčio “Procesas“: įvykęs ir vykstantis“

Septynioliktoji kūrybinė meditacija

Ernesta Šimkienė

Tekstas apie Šiaulių dailės mokyklos mokytojų parodą, vykusią 2015 m. gegužės mėn. Šiaulių dailės mokykloje. 

Ceci n’est pas une pipe – „Tai ne pypkė“ pareiškė kažkada garsus dailininkas Renė Magritas, pavaizduodamas būtent pačią tikriausią pypkę. Taip, tai ne pypkė. Tai pypkės atvaizdas. Į kokių atvaizdų pasaulį mus septynioliktą kartą kviečia dailės mokyklos mokytojai? Kas yra labiau tikra – vaizduojamas objektas, jo atvaizdas, kūrybinio proceso viražai ar emocija, kurią sukelia kūrinys? Kiekvienas menininkas yra truputėlį egoistas – jis siūlo žiūrovui savąją tiesą, savąjį pasaulį, matymą ir suvokimą. O žiūrovo teisė – jį priimti arba ne. Čia ir įvyksta tam tikra cheminė reakcija. Reakcija į atvaizdą, į jo paviršiaus faktūras ir vidinius kodus, mezganti menininko ir žiūrovo dialogą. Skaityti toliau “Septynioliktoji kūrybinė meditacija“

Metalo užkalbėjimas

Ernesta Šimkienė

Tekstas tarptautino metalo laužo skulptūrų plenero “Jungtys“ kataloge – atvirukų rinkinyje, Žeimelis, 2016 m.

Kas gali priversti menininką palikti savo jaukią studiją, malonią ir komfortišką namų aplinką ir atsiduoti meninėms formų manipuliacijoms ir fantazijoms sunkių, džeržgiančių, šiurkščių, aštrių, spengiančių, nepaklusnių gelžgalių labirinte? Kas gali įkvėpti kūrėją belstis į mažai kam žinomą Žeimelį – miestelį šiaurės Lietuvoje ir dirbti, kurti, jungti, formuoti skulptūras metalo šiukšlyne? Atsakymo nebus. Tik žodžiai – išdavikai: idėja, žmonės, bendravimas, atradimas, procesas, rezultatas. Amžinasis kūrybos perpetuum mobile. Skaityti toliau “Metalo užkalbėjimas“

Londonas ir pietų Anglija

Kažkodėl ėmiau ir gana ryškiai prisiminiau jau seniai buvusią kelionę į Londoną ir jo apylinkes. Gal čia tie Brexit reikalai iššaukė, o gal šiaip vėl norėtųsi kažkur… Perverčiau nuotraukas ir dar kartą supratau, kad tada turėjome puikią kelionę – keturios dienos sodrių ir įvairiaspalvių įspūdžių rugsėjo pabaigoje tyrinėjant Londoną ir apylinkes į pietus nuo jo. Atrodytų, kad ką čia galima ir atrasti, visi ten keliauja, daug kas gyvena, bet kiekvienas žmogus unikalus, tad ir kiekviena kelionė kupina skirtingų patirčių ir atradimų.

Skaityti toliau “Londonas ir pietų Anglija“

480. Pradėtofobija

Skaitome su A vakarinę knygą. Tekste išnyra žodis fobija. Pasiaiškinam, ką tai reiškia. Tada pilietis nusprendžia, kad jis turi “pradėtofobiją“. Bijo ką nors pradėti – skaityti naują knygą, nors paskui labai patinka, rašyti į naują užrašinę, nors, tik pradėjus rašyti, pasidaro visai nebebaisu. Tada kartu ir nusprendėme – svarbu pradėti daryti ir baimė dingsta.

Naujieji koučeriai kokie tai…

A, 8 metai

Voldemaro Barakausko akvarelės

Tekstas apie V. Barakausko akvarelės parodą

Ryškiausi ir būdingiausi Voldemaro Barakausko darbai – individualios technikos akvarelės, tačiau jo kūrybos erdvės  yra ir aliejinė tapyba, ir dūmais modeliuojami piešiniai, ir skulptūriniai objektai. Autoriaus tapybos savitumas – jo paties atrasta akvarelės liejimo technika, pasitelkiant popieriaus trynimą, skutimą ir deginimą. Tai leidžia kurti skirtingas faktūras, jas įvairiai derinti ir kombinuoti. Skaityti toliau “Voldemaro Barakausko akvarelės“

Venecijos meno puota

Tekstas publikuotas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2005 rugsėjo 27 d.

Ernesta Šimkienė

Neįtikimo grožio Italijos mieste Venecijoje jau 51-ą kartą vyksta pasaulinis šiuolaikinio meno forumas – garsioji Venecijos bienalė, sutraukianti būrius meno mylėtojų iš viso pasaulio.

Venecija – daugelio apkalbėtas, kai kurių aplankytas, tačiau visiems puikiai žinomas Europos miestas. Senoji architektūra ir menas, karnavalai, vandens keliai ir gondolos puikiai sugyvena su didžiulėmis šiuolaikinio meno parodomis, išsibarsčiusiomis po visą ant vandens, salų ir medinių pastolių pastatytą miestą. Skaityti toliau “Venecijos meno puota“

Šiaulių dailininkai

Įvadinis tekstas meno albume “Šiaulių dailinininkai“, išleido Lietuvos dailininkų sąjunga, 2009.

Ernesta Šimkienė

Kiekvieno miesto ar regiono meno pasaulis kuriamas ant pasaulinės meno istorijos, nacionalinių vertybių bei dabarties ir vietinio konteksto pamatų. Šis sudėtinis procesas kaskart atveria skirtingą kultūrinį rezultatą. Tad vertindami konkrečiomis ribomis apibrėžtą meno erdvę, turime atsižvelgti į daugelį priežasčių bei pasekmių, kurios ir formuoja jos unikalų vaizdą. Skaityti toliau “Šiaulių dailininkai“

Ironija iš vandens ir spalvos

Tekstas publikuotas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2006 kovo 29 d.

Ernesta Šimkienė

Šiaulių universiteto dailės galerijoje atidaryta tapytojo Voldemaro Barakausko paroda, ironiškai pavadinta „Piešimas vandeniniais dažais“. Autorius – vienas savičiausių Šiaulių miesto menininkų, turintis itin subtilų humoro jausmą bei savo gyvenimo ir kūrybos filosofiją.

Pavadinęs parodą „Piešimu vandeniniais dažais“ Voldemaras Barakauskas tarsi deklaruoja, kad jo darbai – tai ne tapyba. Nors autorius yra vienas is nedaugelio profesionalių Šiaulių miesto akvarelistų, šiuo teiginiu jis lyg ir bando atsiriboti nuo tradicinės šios technikos sampratos. Vandeniniai dažai mus nukelia kažkur į vaikystę, kai visus vandeniu skiedžiamus dažus tiesiog ir vadindavom vandenininiais dažais. Šitaip „supaprastinti“ reikalą ir žvelgti į reiškinius tiesiai ir iš esmės yra būdingas šio  kūrėjo bruožas. Jis nebijo solidaus „akvarelės“ pavadinimo iškeisti į piešimą dažais, atskiestais vandeniu. Šitaip ironizuoti gali tik aukštą techninę meistrystę ir minties intelektualumą valdantis menininkas. Skaityti toliau “Ironija iš vandens ir spalvos“

478. Z karta

Aštuonmetis A su tėčiu važiuoja namo. Staiga jam parūpsta vienas klausimas:
– O aš galėčiau tau paskambinti į tą kitokį telefoną, nu žinai, tokį pailgą, nu tokį… nežinau, kaip paaiškinti, – ir ima kažką rodyti ir sukti rankomis.
– Į kokį? – vis dar nelabai suprasdamas perklausia tėtis.
– Nu į tą bananą su apvaliais bumbulais! Kur pas babą yra!

A, 8 metai

477. Kolekcionierius

Maždaug trečią valandą po pietų į bendrą šeimos pokalbių grupę įkrenta aštuonmečio A nuotrauka su tekstu (žr. nuotrauką). Vyriausias brolis liepia nesvaigti, tėtis pasiūlo atidėti klausimą iki vakaro. Bet žmogus nenusimena ir imasi kitos taktikos: “Nesvarbu, tiesiog tada mums, tėti, reikia pasistūmėti su degtukų dėžučių kolekcionavimu“.

A, 8 metai

Romano Vilkausko paroda Piarnu, Estijoje

Tekstas apie tapytojo Romano Vilkausko parodą, surengtą 2005 metų rugpjūčio mėnesį, Piarnu miesto galerijoje, Estijoje. Tekstas publikuotas 2005 rugpjūčio 9 d. dienraštyje “Lietuvos žinios“.

Ernesta Šimkienė

Meno tiltas: Lietuva – Estija

Tęsiant ir stiprinat kultūrinio bendradarbiavimo saitus tarp Baltijos šalių, Estijos vasaros sostinėje, Piarnu mieste, surengta žinomo lietuvių tapytojo, šiauliečio Romano Vilkausko kūrybos paroda.

Trijų Baltijos šalių miestų: Šiaulių (Lietuva), Jelgavos (Latvija) ir Piarnu (Estija) įtikinamiausias draugystės įrodymas – bendri kūrybiniai projektai ir mainai. Jau septyni metai šie miestai keičiasi parodomis ir menininkais, rengia bendras temines parodas ir plenerus. Šių metų gegužę trijų Baltijos šalių miestų menininkai dalyvavo gatvės skulptūrų plenere Jelgavoje. Neatsitiktinumas ir dabar Piarnu miesto dailės galerijoje vykstanti Šiaulių miesto menininko Romano Vilkausko paroda. Skaityti toliau “Romano Vilkausko paroda Piarnu, Estijoje“

Užburiantys Miró dialogai

Ernesta Šimkienė

Tekstas publikuotas Šiaulių universiteto mėnraštyje “Park@s“, Nr. 54, 2007 m. liepos mėn. 

Šiaulių dailės galerijoje pusantro mėnesio eksponuota unikali ispanų menininko Joano Miró (1893 – 1983) originalių plakatų kolekcija. Tai 154 plakatai, sukurti 1937 – 1983 metais. Kolekcininkas gydytojas švedas Nilsas Tryding‘as visus juos surinko ir 2003 metais padovanojo Kristianstado (Švedija) miestui. Tam, kad J. Miró kūrybą galėtų pamatyti kuo daugiau žmonių, o ypatingai – vaikų ir jaunimo. Galerijoje pristatydamas Miró parodą Nilsas dėvėjo raudoną katalonietišką kepuraitę – taip jis daro kiekvieną kartą kalbėdamas apie ispanų menininką. Menininką, kuris tiesiog dievino savo gimtąją Kataloniją ir sukūrė nuostabų kultūrinį palikimą. Skaityti toliau “Užburiantys Miró dialogai“

Aleksandro Ostašenkovo Šiauliai. Miesto meditacijos

Ernesta Šimkienė

Tekstas publikuotas Aleksandro Ostašenkovo fotografijų albume “Mano Šiauliai“, fotografijos 1982 – 2011. Albumas išleistas 2011 m.

Miestai būna visokie. Kerintys, milžiniški, stulbinantys, nematyti, seni, klestintys, neaprėpiami, įsimintini, klaidūs, paprasti, jaukūs… Į vienus norisi vėl ir vėl sugrįžti, kitiems esi absoliučiai abejingas. Vieni disciplinuoja, kiti atpalaiduoja. Miestai kaip žmonės – kiekvienas su savo likimu, charakteriu, sėkmių ar nesėkmių istorijomis ir legendomis. Vieni nuolat šurmuliuoja, jų gatvėmis aidint nenutrūkstamai žingsnių muzikai, kiti stūkso vieniši tarsi yrančios sienos, nuo kurių pamažu byra istorijos ir laiko akmenys. Dar būna ypatingi miestai – gimti, studijų, meilės, gyvenimo… Neretai juos švelniai pavadiname „mano“.

Skaityti toliau “Aleksandro Ostašenkovo Šiauliai. Miesto meditacijos“

„Mano miestas“ – lyriškas fotografo dienoraštis. Aleksandras Ostašenkovas

Ernesta Šimkienė

Tekstas publikuotas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2006-10-21.

https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/mano-miestas-lyriskas-fotografo-dienorastis/104180

Šiaulietis fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas tik ką išleido naują savo fotografijų albumą „Mano miestas“, kuriame pateikiamas visai kitoks –  itin jautrus, subtilus ir asmeniškas požiūris į savo miestą ir save.

A.Ostašenkovo fotografijų albumas toli gražu nepretenduoja į nudailinto ir saldaus reprezentacinio miesto gido statusą. Tai autoriaus sustabdytų akimirkų knyga, verčianti žiūrovą nusiimti kaukę, atsitraukti į šalį ir pajausti tą Šiaulių miestą, kurį jau seniai užmiršai arba tą, kurio net nesi matęs. Skaityti toliau “„Mano miestas“ – lyriškas fotografo dienoraštis. Aleksandras Ostašenkovas“

Vartojimo ypatumai, arba Pirk ir mirk

Ernesta Šimkienė

Tekstas publikuotas savaitraštyje “Šiauliai plius“, 2011-04-15.

„Skizze“ galerijoje atidaryta grupinė teminė paroda „Pirk / Mirk“ kviečia žiūrovus pasigilinti į vartotojiškumo apraiškas mūsų kasdieniniame gyvenime.

Jei reikėtų apibūdinti mūsų šiuolaikinę visuomenę, tai frazė „vartotojiška kultūra“, ko gero, tiksliausiai tai atspindėtų. Vartotojiški santykiai tinka kone visoms gyvenimo sritims ir situacijoms. Mes jau net neturime pasirinkimo – yra tik vienas kelias – pirkti, pirkti, pirkti. O šio maratono etapai  bei galutinis tikslas – materialinė gerovė ir… mirtis. Skamba ne itin patraukliai, bet toks yra gyvenimo ciklas. Jei nedalyvausi šiame uždarame vartojimo rate – prarasi šansą, nebūsi toks, kaip visi, neįkūnysi tam tikro visuomenės deklaruojamo ir primetamo statuso. O jei pažvelgsime dar globaliau – jei viename pasaulio kampelyje kažkas nustos vartoti tam tikrus daiktus, tai gali žlugti ištisos kito žemės krašto ekonomikos. Skaityti toliau “Vartojimo ypatumai, arba Pirk ir mirk“

Ugniaus Ratniko traukos centrai

Ernesta Šimkienė

Tekstas apie Ugniaus Ratniko personalinę parodą “Magnetai“, surengtą 2007 metų spalio mėnesį Šiaulių dailės galerijoje.

Šiaulių dailės galerijoje atidarytoje šiauliečio menininko Ugniaus Ratniko tapybos parodoje „Magnetai“ eksponuojama ne tik keliolika naujausių autoriaus kūrinių. Žiūrovai taip pat gali stebėti virtualią parodą besikeičiančiose skaidrėse – beveik 400 autoriaus paveikslų, sukurtų daugiau nei per penkiolika metų. Skaityti toliau “Ugniaus Ratniko traukos centrai“

Lenkija. Torunės lobiai – meduoliai, gotika ir Žemę pajudinęs Kopernikas

Kalėdinių meduolių laikotarpis ir nepabaigtų metų darbų jausmas privertė įsispirti sau į vieną vietą ir prisiminti trijų mėnesių senumo kelionę į fantastiškai jaukų Lenkijos miestą Torunę. Kepdami šių metų meduolius, darėme ne tik mūsų tradicinius plonus traškius imbierinius sausainėlius, bet ir grūdome tešlą į raižytą medinę širdies formą, kurią parsivežėme iš Torunės. Torunės muziejuose tokių medinių ir metalinių meduolių formų matėme tokių įvairių, kad jas tikrai galima būtų priskirti tam tikrai liaudies meno rūšiai.

Šis viduramžius menantis miestas įsikūręs šalia Vyslos ir garsėja savo “piernikais“ ir “katarzynkomis“ – imbieriniais meduoliais, taip pat gotikine architektūra (UNESCO saugomas senamiestis, o gatvių tinklas išliko nepakitęs nuo XIII a.) ir mokslininku astronomu Mikalojumi Koperniku, kuris “sugebėjo sustabdyti Saulę ir išjudinti Žemę“.

Skaityti toliau “Lenkija. Torunės lobiai – meduoliai, gotika ir Žemę pajudinęs Kopernikas“

474. Depresija

Aštuonmetis A trainiojasi, inkščia – žmogui pilvą skaudą. O tai labai rimta priežastis nedaryti to, ko nelabai norisi.
– Mama, aš dabar tikrai negaliu šluostyti dulkių, taip tą pilvą skaudą.
– Gerai, nušluostysi, kai praeis.
– O tai gal galim tada eiti žaidimą pažaisti? – pagyvėja A.
– Taigi tau pilvą skaudą, kaip tu žaisi skausmuose? Paprastai, kai žmogui skauda, tai jis nenori žaisti, – bandau tikrinti A skausmo lygį.
– Nu mama, taigi aš nejudėsiu, kai žaisim. O ir šiaip – taigi čia ne kokia depresija, kad nieko nenorėčiau. Ir ne diabetas…

A, 8 metai

473. Kokteilis

– Na, kaip pavyko šiandien pasigaminti kokteilį? – klausiu savo dešimtmečio D, kuris vakar vakare įnirtingai trynė mėtų lapelius ir su dideliu noru ruošėsi šiandienos sveikuoliškų kokteilių gaminimui mokykloje.
– Blogai. Buvo labai neskanu, – nuskamba netikėtas atsakymas.
– O tai kodėl? – knieti išsiaiškinti priežastį.
– Tu įsivaizduoji, mama, viena mergaitė atsinešė tiek moliūgo, kad jo užteko mūsų visų kokteiliams, – atveria skausmingą “neskanaus“ kokteilio paslaptį nusivylęs kokteilių meistras.

D, 10 metų

Ryga ir jos pirmoji RIBOCA

Šiandien buvo paskutinė diena, kai Rygoje veikė pirmoji šiuolaikinio meno bienalė RIBOCA. Lygiai prieš savaitę, kai visa Lietuva atidarinėjo MO muziejų Vilniuje, mes ištrūkome į Rygą – reikėjo spėti pamatyti ambicingą kaimynų meno projektą. MO muziejus irgi labai ambicingas, bet jo atradinėjimas dar mūsų laukia artimiausiu metu. Yra vienas svarbus vardiklis, siejantis šias dvi iniciatyvas – abi jos privataus kapitalo produktai. Skaityti toliau “Ryga ir jos pirmoji RIBOCA“

Biržai auksinę bobų vasarą

Biržai nuo mūsų vos už šimto kilometrų, bet kažkodėl vis atrodydavo baisiai nepasiekiami, nepakeliui, dar ne šiandien. Visoms įmanomoms prognozėms plyšaujant apie artėjanį vasariškai šiltą spalio savaitgalį ir lauke tvieskiant aksominei šilumai, pagaliau išsiruošėm Lietuvos šiaurėn – į Biržus. Ir ką? Na ir buvo labai šiltas, stebinantis, netikėtas susitikimas su vieta. Dar važiuojant mašina paprašiau, kad vaikai vietoje žaidimų telefonų ką nors įdomaus surastų internete apie Biržus. Didieji sūnūs pasistengė neišgirsti šio mano “viliojančio“ pasiūlymo, bet mažasis uoliai ėmė skaityti faktus ir įdomybes apie Biržus. Ką aš viso labo žinojau apie Biržus iki šios mūsų mažos kelionės, tai buvo smegduobės, biržietiškas alus ir duona, dvaras, Biržuose vykstantis literatūros festivalis “Šiaurės vasara“, fragmentai iš Kristinos Sabaliauskaitės “Silva rerum“ ir dar viena kita detalė. Skaityti toliau “Biržai auksinę bobų vasarą“

470. Šviesi ateitis

– Žinai, mama, man taip nepatiko šiandien, kai vienas berniukas, kol laukėm choro pamokos, taip veržėsi, grūdosi žiūrėti, kaip aš žaidžiu telefonu! O aš norėjau išsaugoti jo šviesią ateitį!
– Kaip tu ją saugojai?
– Na, aš neleidau jam žiūrėti, kaip žaidžiu! Nes jis toks “noulaiferis“. Jis visą laiką žaidžia!
– O kaip tada su tavo šviesia ateitimi, jei tu pats žaidi?
– Ne, nu tai aš gi žymiai mažiau žaidžiu!

A, 8 metai

469. Šviesos greitis

– O jeigu aš skrisčiau šviesos greičiu ir brėžčiau liniją ant lapo, tai ar aš matyčiau, kaip ją nubrėžiu, ar matyčiau, kaip ji pati iš lėto brėžiasi? – klausia dešimtmetis D sekmadienio pusryčių metu.

Išsivysto normali diskusija apie paralelinius laikus, bet tikrai fizikos žinios tiek neneša…

D, 10 metų.

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: