Florencija man yra pats tikriausias renesanso miestas. Miestas – valstybė, tada prieš pusę tūkstantmečio, sugebėjęs suprasti, kad savo veidą gali sukurti tik pasitikėdamas pačiais geriausiais menininkais, skleidęs tuo metu pačias pažangiausias meno ir mokslo idėjas. Miestas, toks tirštas dabar meno kūrinių ir kultūrinių sluoksnių. Vaikštant Florencijos gatvėmis, nejučia galvoji, kad štai čia, būtent šioje erdvėje formavosi pažangiausios meno ir kultūros idėjos, sklido laisvėjanti mintis, pasitikėjimas paties žmogaus galiomis, o ne tik viduramžiams būdinga dieviškąją duotybe. Renesasanso epocha suformavo naują žmogaus ir jo gyvenimo tikslo sampratą, kuri patikėjo jo genialiu protu bei neišsemiamomis kūtybinėmis galiomis. Visatos centru tapo universalaus žmogaus koncepcija.

Skaityti toliau “Florencija. Žmogaus ir meno triumfas“ →