Jeigu reiktų įvardinti mieliausią ir gražiausią gamtos kampelį šalia Šiaulių, be konkurencijos tai būtų Kurtuvėnų regioninis parkas su savo nuostabiais miškais, ežerais ir pievomis bei įvairiausiomis galimybėmis atitrūkti nuo civilizacijos rutinos. Už Bubių yra asfaltuotas kelių kilometrų miško keliukas, tiesa, jis jau senas ir gerokai apgriuvęs, bet vis tiek gerai, kad jis yra – žmonės tikrai jį mėgsta tiek žiemą, tiek vasarą. Tik 15 km nuo Šiaulių miesto ir atsiduri gaivinančiame gamtos glėbyje. Čia galima tiesiog pasivaikščioti, bėgioti, eiti šiaurietiškai, piknikauti ar važinėtis dviračiais. Skaityti toliau “Kurtuvėnų regioninis parkas. Dviračių trasos“
Mūšos tyrelio pažintinis takas
Seniai norėjau nuvažiuoti į Mūšos tyrelį – girdėjau, kad ten gražu, o gamta ir pasivaikščiojimai joje ir taip visada yra gėris. Kaip tyčia nugirdome, kad medinis lentų takas, vedantis per Mūšos tyrelį buvo prailgintas dvigubai ir visą pažintinį taką galima nukeliauti net neišsipurvinus baltų sportbačių. Juokauju, bet tai tikrai tiesa. Pusę tako žingsniavome šviežia mediena, dar kvepiančia pjuvenomis. Žinoma, yra atkarpų, kur galima ir reikia paeiti žemių, šakų ir samanų paviršiumi, bet jei nesinori, tai visą atstumą galima eiti švariu lentų taku. Skaityti toliau “Mūšos tyrelio pažintinis takas“
Pabėgimas į Kurtuvėnų apylinkes
Ko gero viena gražiausių pabėgimo į gamtą vietų netoli Šiaulių yra Kurtuvėnų regioninis parkas. Smagiausia, kad pasprukti į nuostabaus grožio gamtą ir išvalyti galvą bei atgaivinti kūną gali labai greitai – nuo Šiaulių tai tik koks 10-15 min važiavimo automobiliu. Esame pamėgę, kaip ir daugelis šiauliečių, taką, kuris prasideda už Bubių ir nuostabiu mišku vinguriuoja iki pačių įvairiausių vietų. Čia gali vaikščioti ir įkvėpti miško oro bet kuriuo metų laiku – snieguotos eglės ir pušys žavi lygiai taip pat kaip vakarinės vasaros saulės spinduliai, besibraunantys pro tvirtus medžių kamienus ir nugulantys ant gaivios žalios samanos.
Atvirlaiškiai iš Rumunijos
372. Pirmykštis gyvenimas
– Bet jei pagalvoji apie žmogaus ir žemės gyvenimą, tai man šiek tiek primena, kai ką nors programuoji, kuri, o tada netyčia paspaudi “delete“ mygtuką ir viskas išsitrina. Taip ir mes čia žemėje kuriame, darome, statome, o kai Saulė išsipūs ir pavirs raudonąja milžine, tai nieko čia nebeliks. Reikia pasirūpinti Žeme. Ir dar – nu gi negali žmogus gyventi ir visą savo gyvenimą tik dirbti. Jam reikia papramogauti, pailsėti. Nes kitaip jis nepajaus, kad gyvena. Tik dirbs ir dirbs, kad atiduotų viską bosui ir sau biškį turėtų. Žinai, kaip praeitas žmogus gyveno? Nu tas – pirmykštis… Tai va, ir mums taip reikia vėl pradėti gyventi. Gamtoje, su keliomis sėklytėmis. Nieko nežudant ir negriaunant.
D, 8 metai
324. Sulaužyta gamta
Šešiametis A pirmą kartą išvažiuoja į didesnį žygį su dviračiu jau savarankiškai jį mindamas. Ežero pakrantėje ties posūkiu nesuvaldo dviračio ir griūna veidu į meldus.
– Aaaaaaaa! Ką aš padariau?! Koks aš negeras! Aš sulaužiau gamtą!!!
A, 6 metai
224. Jei žemėje neliktų žmonių
– Mama, tu žinai, kas būtų, jei žemėje neliktų žmonių? Visi tie namai apaugtų augalais. Eifelio bokštas nugriūtų, visi didžiuliai statiniai nugriūtų, o kas liktų – apaugtų žole. Gamta tiesiog atsiimtų savo žemę…
D, 6 metai
112. Laukinis gyvenimas
– Mama, kai aš užaugsiu, negyvensiu namuose. Aš lakstysiu po laukus. Bėgiosiu po pasaulį. Turėsiu pagalį, dar išsidrošiu lanką. Nu, gal turėsiu kokį namelį gamtoj. Kaip manai, ar man bus gera gyventi?“
D, 5 metai