Kičo patampymas už ūsų

Ernesta Šimkienė

Tekstas parengtas teminei konceptualiai parodai “Kičas kitaip”, vykusioje ŠU dailės galerijoje 2005 metais.

Kičas – tai banalu ir sentimentalu. Pigu ir neskoninga. Pompastiška ir paviršutiniška. Kičą reikia paslėpti giliai stalčiuje arba tamsiausiame dirbtuvės kamputy ir, ginkdie, niekam niekam nerodyti, nes tai yra tikra negarbė ir gėda menininkui.

Kokia prasmė rengti teminę parodą, skirtą kičui? Kad tikrieji kičo kūrėjai būtų ištraukti į dienos šviesą viešai akistatai? Kad pripažinti kičo ne-kūrėjai pabandytų sukurti ką nors tokio kičiško? Kad menininkai galų gale nusimestų savo profesionaliosios meninės didybės skraistes ir pakiltų į minkštus banalybių debesis? O gal tiesiog tam, kad ironiškai pažvelgtume į savo kūrybą bei gyvenimą? Greičiausiai tai gerai apgalvota, bet slidi ir saldi provokacija. Viskas viename (dabar tai madinga…).

Kičo paroda meno galerijoje – demonstratyvus jo sureikšminimas, o tuo pačiu ir demaskavimas, siekiant patyrinėti kas, kaip, kur ir kodėl turi ar neturi santykių su šiuo reiškiniu. Tai bandymas drąsiai ir ironiškai pažvelgti į kičo sąvoką bei abejotinos vertės meno kūrinius. Mėginimas apčiuopti plonytę ribą tarp kičo ir tikrojo meno. Galiausiai tai – atviras žvilgsnis į visuomenės tuštėjimo ir banalėjimo procesus. Tačiau kičo ir tikrojo meniškumo paribiai labai platūs ir sunkiai apibrėžiami. Čia ir slypi visas įdomumas – į kurią pusę slystelsi ir kokio meno (garbingo ar negarbingo) kūrėju tapsi?

Tai provokacija kiču, kai menininkai kviečiami viešai deklaruoti savo santykį bei požiūrį į meno vertingumą. Tikrųjų „kičininkų“ čia ko gero neišvysim. Tiek to, jų ir taip aplink labai daug… Galbūt kičas, atsidūręs galerijų erdvėse, tampa visai ne kiču? Visi sutartinai aikčioja ir žavisi kažkokiais spalvingais nesusipratimais ar grafiniais pabraukymais, t.y. gražumais be turinio ir prasmės. Paskui apsigręžia ir tyliai kikendami niekina autorių. Malonumas vertinti ir smerkti yra dažniausiai pasitaikanti žmogiškoji silpnybė. O kas yra stiprybė? Išlikti nelygioje kovoje su kiču?

Kiekvieną sekundę kičas yra nutaikęs savo užnuodytas strėles į mus – itin svarbūs ir ypatingi žvaigždžių gyvenimo būdai ir interjerai, graudžios ir sentimentalios įvairiausių likimų peripetijos, periodinės politikų agitacijos ir netesėti pažadai, visagalio grožio kultas, kryptingos reklaminės injekcijos sminga į mus nepaliaujamu srautu. Televizinė bei laikraštinė realybė ir propaganda nesustodama sukasi tarsi galingas volas, lyginantis paskutinius smegenų išsiraitymus. Sunku atsilaikyti prieš tokią galingą jėgą. O kartais ir nesinori. Arba tiesiog nebeišeina. Tuomet ir mėgaujamės sviestiniu tortu su baltais cukriniais besmegeniais arba rožinėmis rožytėmis. Turinys palauks geresnių laikų, nes masinės kultūros vežimas vis sparčiau rieda kičo link. Kuo daugiau vartojam, tuo mažiau laiko lieka gilintis į daiktų ar reiškinių esmę. Klestinti vartojimo kultūra persekioja ir atakuoja sąmonę: imk, griebk, vartok, turėk. Akcija! Deja, ne meninė…

Specialiai kičui dedikuota paroda atveria galimybes kiek kitaip suvokti standartinį kičo produktą – amerikietiško herojaus Batmano statula ar didžiulis užrašas „Maxima“, atsidūrę galerijų salėse igauna visai kitokią svorio kategoriją. Kičo transformacijos labai įdomios ir netikėtos – mastelio, spalvos, medžiagos ar vietos pakeitimas gali būti esminis. Kičo kūrinėlis tampa profesionaliai apžaistu meno kūriniu, kurio suvokimui nebepakanka paviršinio matymo ir grožėjimosi. Reikalingos intelektualinės pastangos ir visapusė orientacija. Tuo naudojasi šiuolaikiniai menininkai savo kūrinius modeliuodami būtent kičinių dalykų pagrindu. Tai tarsi žaidimas su savomis taisyklėmis. Ironija, kritiškas požiūris bei spontaniškumas čia yra neišvengiami ir būtini. O laikas sudėlioja visus taškus – prabėgę amžiai ar dešimtmečiai suteikia neįkainojamos vertės net ir visiškai menkaverčiams daikčiukams, o itin aukštai kotiruotos vertybės nugrimzta juodžiausion užmarštin.

„Kičas“ visai netikėtai tampa kicu, kai šiuolaikinės skaitmeninės technologijos, ignoruojančios lietuvybę, atima iš jo varnelę. Kičas – kicas. Kičiukas – kiciukas. Mielas, pūkuotas ir švelnus, bet kartais suleidžia nagus… Kic, kic, kic.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: