Kelionės į Rumuniją fotografijos. 2017 birželio 25 d. – liepos 7 d.
Kelionės aprašymas čia.
Atvirlaiškiai iš Rumunijos
388. Nebaigtas sapnas
– Mama, bet tu šiandien žadintuvą tai labai ne laiku užstatei – mano sapnas dar buvo nesibaigęs, o aš taip norėjau jį pabaigti.
A, 7 metai.
Žiedai
Fotografijų autorė Ernesta Šimkienė ©.
2018 06 03
2018 06 03
2018 06 03
387. Motociklas
– Mama, o kai užaugi, ar būtinai reikia laikyti automobilio vairavimo teises? Ar galima tik motociklo? Aš laikysiu motociklo.
– O jei tau reikės ką nors pavežti? Pavyzdžiui, savo šeimą?
– Tai jie su dviračiais galės! Juokauju! Iš tikrųjų tai aš galvoju pirma išsilaikyti motociklo teises, tada ten būni studentas, mokaisi, dirbi kokioj kavinėj ar McDonalde, tai tau tada užtenka motociklo. O paskui tai trijų žmonų iškart neturėsi, o vieną gi išeis pavežti ir motociklu. O vaikai irgi neatsiranda iš karto, juk mažiausiai devynių mėnesių reikia. O per tiek laiko galima ir automobiliui sutaupyti. O jei tu nori važiuoti motociklu, tai tikrai negalvosi, kad gali kažkur atsitrenkti, tu vis tiek važiuosi!
D, 9 metai
Mitai ir atradimai Rumunijoje
Šis kelionės ar automobiliu į Rumuniją dienoraštis atsirado facebook’e – pradžioje kaip karšta naujos nebūtos šalies refleksija, o vėliau, kasdien vis atrandant šalies grožį bei griūvant mitui “ką ten veiksit toje Rumunijoje“ – nebebuvo kur dingti ir kasdien, visas vienuolika kelionės dienų, nusikalusi po dienos įspūdžių ir reginių lavinos, vis tiek sąžiningai spaudinėjau telefone tekstą, kad perteikti tą emociją, kuri mus lydėjo klaidžiojant po nuostabią šalį 2017 m. birželio pabaigoje – liepos pradžioje.
Keliavome per Lenkiją ir Slovakiją, tad viena diena skirta tranzitui, apsistojant motelyje Slovakijoje.
386. Miegojau aš naktį…
Važiuojam mašinoje. Vaikams sakau, kad pamiegotų, nes naktį mažai miego buvo, reikėjo labai anksti keltis. Septynmetis A pareiškia:
– Nu tai ką tą naktį? Aš nieko nežinau. Taigi naktį aš miegojau ir nemačiau, kas ten buvo. Nemačiau, kaip nemiegojau. Nemiegosiu…
A, 7 metai
385. Lego – biznis nuo nulio
Ateinu pas savo du mažuosius vaikus būtinojo ritualo – pagulėjimo prieš miegą. Kažkas ne taip. Tamsoje sunkiai matosi, bet pagal siluetų dydį, šnopavimo garsumą ir kitas nematomas vibracijas susigaudau, kad du veikėjai susikeitė lovomis. Kai pajaučia, kad supratau klastą, kikena į pagalves. Vis tik paaiškėja, kad noras keistis lovomis buvo vienpusis. Devynmetis D džiaugiasi ir palaimingai taisosi į patogiausią padėtį išsvajotoje lovoje. Septynmetis A dėsto savo versiją:
– Aš nenorėjau miegoti jo lovoje. Aš čia neužmigsiu. Nu bet sutikau. D sakė, kad duos man pinigų, kad galėčiau Lego figūrėlių nusipirkti. 5 eurus. Gerai, mama, labanakt…
A, 7 metai; D, 9 metai
Ačiū Tau, Islandija / Takk, Island
Prieš porą savaičių mano vyriausias sūnus grįžo iš Islandijos. Gyveno ten puikioje islandų šeimoje. Daug pamatė, daug patyrė. Bet aš ne apie tai. Paskutinę buvimo saloje dieną jis gavo dovaną – tris didžiules juodai baltas fotografijas, padarytas vieno garsiausių Islandijos fotografų ir pelniusio pasaulinį pripažinimą, Ragnar’o Axelsson’o – RAX. Nuotraukos buvo padarytos iškart po sausio 13-os įvykių. Tą sausį Islandijos užsienio reikalų ministras Jón Baldvin Hannibalsson atvyko į Vilnių susitikti su Vytautu Landsbergiu ir kitais, kad palaikytų Lietuvą kovoje už nepriklausomybę. Kartu su Hannibalsson’u atvyko ir nedidelė Islandijos televizijos komanda. Tarp jų ir buvo žymusis fotografas Ragnar Axelsson, kuris ir padarė šias fotografijas šalia įtvirtinto Parlamento, kur žmonės degino laužus ir tikėjo savo dideliu tikslu. Tarp žurnalistų buvo ir tos islandų šeimos vyras Hallur. Todėl, taip neįtikėtinai apsukusios ratą, po 26 metų fotografijos atsidūrė Lietuvoje. Ir tai turbūt pati geriausia dovana, kokią tik šeima galėjo sugalvoti. Skaityti toliau “Ačiū Tau, Islandija / Takk, Island“
384. Melo kančia
– Mama, aš tau noriu pasakyti vieną dalyką. Tik labai prašau, nesupyk, gerai? Mane klasiokai primokino tokių bjaurių rusiškų keiksmažodžių. Man labai nesmagu juos ištarti. Taip šlykštu… Bet aš daugiau nebegaliu slėpti. Nebenoriu su ta melo kančia gyventi, tai pasakysiu tau. Tik tu nesakyk jų mamoms nieko, gerai? Aš turbūt pats su jais nebenorėsiu draugauti…
D, 8 metai
383. Barakudos
– O kaip dažniausiai tampama milijonieriais? Gal tėvai būna turtingi? Kai aš užaugsiu, įkursiu ofisą. Labai noriu prie savo namų pasidaryti baseiną. Bet yra toks vienas pavojus – žinai, esu girdėjęs apie tokias moteris barakudas. Tai jos gali viską atimti. Reikia pirma surasti savo sėkmę, na moterį, o tada jau galima dirbti.
D, 8 m.
382. Lego atostogos
– Mama, o tu negalėtum savo darbe pasiprašyti atostogų? Mes taip norim, kad tu su mumis pažaistum Lego…
A, 7 metai.
Šiaulių dailės mokykloje – pavasaris
Tekstas publikuotas portale “Etaplius“, 2017-05-10
http://www.etaplius.lt/siauliu-dailes-mokykloje-pavasaris
Ugnius Ratnikas
Ernesta Šimkienė
Šiaulių dailės mokykloje – pavasaris. Po žiemos santūraus susikaupimo mokykla tiesiog pražydo kūrybine fantazija, eksperimentais, renginių gausa. Mokykla šiais metais švenčia 50 metų jubiliejų. Natūralu, kad tai ne tik apibendrinimo, žvilgsnio į praėjusį laiką metas. Tai didelis noras atsinaujinti, keistis, gyvuoti. Gyventi laisva kūrybine dvasia. Šiuolaikinis pasaulis kinta labai greitai, kelia naujus, nenuspėjamus iššūkius augančiai kartai. Tuo pačiu tai atneša vis aiškesnį suvokimą, kad kūrybiškumas bus vis labiau reikalingas ateities žmonėms.
381. Apie laiko pojūtį
– Kiek metų yra milijonas dienų? Mes tiek negyvenam, ar ne? O kiek dienų žmonės gyvena? Tik tiek? Mažoka… Šeštadieniai ir sekmadieniai prabėga greitai. O mokykloje reikia rašyti, skaityti, skaičiuoti ir viskas slenka sraigės arba vėžlio lėtumu. Dienos slenka kaip ilgas traukinio laukimas. Toks jausmas, lyg nuo “Saulės miesto“ iki mūsų namų stovėtų eilė žmonių, norinčių į tualetą ir visi norėtų ši…, o eilė nejudėtų…
D, 8 metai
380. Svajonės
– Aš turiu tris svajones, tik neprisimenu, kokia yra antra.
A, 7 metai
379. Angelai
– Mama, o kas geriau: negyvas didvyris ar gyvas kvailys? Man tai geriau negyvas didvyris. O jeigu reiktų rinktis, ar visą gyvenimą praleisti kalėjime, ar mirti, tai jau geriau mirčiau. Tada sutikčiau savo senelį Vladą ir katiną Keksą. Ir mes visi būtume angelai…
A, 7 metai
378. Repas
Aštuonmetis D pradėjo kurti repą. Tikslas – bent 600 žodžių. Nežinia, kuo baigsis, bet pradžia daug žadanti:
“Aš esu berniukas su tiesos migla, mane sukūrė gėda ir stipri tiesa. O šiaip užkniso tokios dienos, padarytos iš bevalio sielos. Vieną kart bandžiau pabėgt nuo melo, kuris visus šitaip greit sugavo, bandžiau išlikti paskutinis išskirtinis – ne taip, kaip kiti parsidavę milijonams. Bet visi savo sielos smegenų kampe, nors ir apakinti galingo melo čia, vis dar įkvėpti laisvę nori“.
D, 8 metai
377. Nieko nėra!!!
– Mama, o mes turim indikatorinio popierėlio? Ne??!! Nu po galais, kodėl tuose namuose nieko nėra!!!
A, 7 metai
376. Ką sako protas?
Pažiūrėjęs “Džonį Mnemoniką“ aštuonmetis D pasijaučia absoliučiai bejėgis prieš pasaulio ritimąsi į susinaikinimą arba, kitaip tariant, į “dramblio s…“. Kai bandau paaiškinti, kad būtent dėl to ir prašome jų, vaikų, kad nevarvintų savo akių kiauras valandas telefonuose ir kituose ekranuose, nutaria, kad išmes telefoną. Puikiai žinau, kad tai akimirkos desperacija ir ryt jis vėl labai norės panirti į telefoną, bet bandau dar pastiprinti reikalą, sakydama, kad dėl to dar labai svarbu skaityti daug knygų ir vadovautis savo protu, o ne bėgti paskui minią. O jis sako:
– O jei tavo protas durnas? Jei jis tau sako neteisingai? Arba sako – eik paskui minią…
Taip. Iš tiesų… Argumentų nebeturiu…
D, 8 metai
Vasario 16-oji
Šiandien, Vasario 16 dieną, Vasario 16-osios gatve keliavome į Vasario 16 dienos šventę miesto centrinėje aikštėje. Paskui kepėm trispalvį pyragą. Sveikinom Lietuvą su gimtadieniu. Ir uždegėm vieną žvakutę – iki 100-ojo Lietuvos gimtadienio liko tik vieni metai. Ir gerai, kad viskas taip. Kad galime sakyti, ką norime. Galime nuvažiuoti ten, kur mums patinka ir grįžti. Kad galime klausytis muzikos, kuri įkvepia. Skaityti knygas, kokias tik fantazija leidžia. Valgyti tai, ką akys ir kūnas geidžia. Mylėti… Būti laisvi… O visa kita, kai gerai pagalvoji, ne taip jau ir svarbu…
375. Pietų miegas
– Bet kaip jums ten darbe lengva! Nereikia miegoti pietų miego!
A, 7 metai
374. Daugiau gyvenimo
– Aš nesuprantu jų taktikos! Sako “daugiau gyvenimo“, o reklamuoja telefus…
D, 8 metai
373. Lova ar mama?
– Kaip tu manai, kas man svarbiau – lova ar mama? – žiūrėdamas į akis klausia septynmetis A.
– Tai gal aš? – nedrąsiai atsakau.
– Nu jo. Tu. Bet žinai, jei aš pasirinkęs tave, kartais netyčia netekčiau lovos, tai ateičiau pas tave į lovą miegoti.
A, 7 metai
372. Pirmykštis gyvenimas
– Bet jei pagalvoji apie žmogaus ir žemės gyvenimą, tai man šiek tiek primena, kai ką nors programuoji, kuri, o tada netyčia paspaudi “delete“ mygtuką ir viskas išsitrina. Taip ir mes čia žemėje kuriame, darome, statome, o kai Saulė išsipūs ir pavirs raudonąja milžine, tai nieko čia nebeliks. Reikia pasirūpinti Žeme. Ir dar – nu gi negali žmogus gyventi ir visą savo gyvenimą tik dirbti. Jam reikia papramogauti, pailsėti. Nes kitaip jis nepajaus, kad gyvena. Tik dirbs ir dirbs, kad atiduotų viską bosui ir sau biškį turėtų. Žinai, kaip praeitas žmogus gyveno? Nu tas – pirmykštis… Tai va, ir mums taip reikia vėl pradėti gyventi. Gamtoje, su keliomis sėklytėmis. Nieko nežudant ir negriaunant.
D, 8 metai
371. Darbo birža
Iš vaikų atvirumo akimirkų, nugirstų mokykloje:
– Žinokit, mano mama eina į darbo biržą. Ten gauna šimtą pinigų. Paskui dar eina į kelis darbus. Tai mes tieeeeeeeeek pinigų turim! Už tai va, važinėjam po pasaulį. Dabar buvom Ispanijoj. Valgėm austres ir paeliją. O vasarą, kai buvome Ispanijoje, tai vieną mėnesį gyvenom apartamentuose, o kitą – viešbutyje.
Ačiū, tau, darbo birža!
V, 9 metų mergaitė
370. Neperšokus per griovį…
– O kodėl neperšokus griovio negalima sakyti “op“? Juk jau kai pradedame šokti per ką nors, jau tuo metu, kai šokame, sakome “op“. O ne tada, kai jau būname nušokę…
D, 8 metai
369. Kelionių ilgesys
– Mama, tu neįsivaizduoji, kaip aš vėl norėčiau važiuoti į tą pačią kelionę. Bet gaila, kad tai neįmanoma, nes dabar darbo dienos. Ir norėčiau, kad viskas būtų lygiai lygiai taip pat. Mes taip pat sėdėtume, taip pat kalbėtume, taip pat pažadinčiau brolį, mes eitume į tą patį muziejų. Tik aš nežinau, ar tai įmanoma…
A, 6 metai
368. Vieniši ir nelaimingi
– Mama, o kai jūs susituokėt, kiek laiko buvot vieniši? Kiek laiko jūs neturėjot mūsų? Šešis???? Šešis metus???? O, Jėzau! Tai kokie jūs buvot nelaimingi, kad neturėjot mūsų…
A, 6 metai
Tarp šviesos ir šešėlio. Edita Sūdžiūtė
Tekstas apie Editos Sūdžiūtės parodą FOTO/SINTEZĖ, publikuotas 4-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ kataloge, Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla, 2012.
Ernesta Šimkienė
Tarp šviesos ir šešėlio
Ieškoti ir tyrinėti. Jungti ir skaidyti. Pratęsti ir sustabdyti. Ištrūkti į šviesą ir paskęsti šešėlyje. Įvaizdinti tai, kas nematoma ir sugriauti tai, kas akivaizdu. Suvienyti tai, kas neįmanoma ir padalinti tai, kas vientisa. Priversti abejoti ir klausti. Tokiais meniškais kodais byloja menininkė Edita Sūdžiūtė į bendrą kūrybinę visumą sintetindama akvarelę ir fotografiją. Ji peržengia technologinius laiptelius ir leidžiasi į prasminių užuominų paieškas. Pažymėtina, kad autorės fotografijos nėra kaip nors paveiktos skaitmeninių efektų, tai daugkartinės ekspozicijos rezultatas.
Erdvė išprovokavo menininkių duetą. Ksenija Jaroševaitė ir Aleksandra Jacovskytė
Ernesta Šimkienė
Tekstas, spausdintas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2006-11-11: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/erdve-isprovokavo-menininkiu-dueta/104630
Šiaulių dailės galerijoje veikia dviejų žinomų Lietuvos menininkių Ksenijos Jaroševaitės ir Aleksandros Jacovskytės kūrinių paroda, kurioje pristatomos skulptūros, piešiniai ir fotografijos. Tai parodų ciklo „Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatai“ tęsinys, meno žiūrovams pristatantis aukščiausiu valstybės apdovanojimu įvertintų menininkų kūrybą.
Skaityti toliau “Erdvė išprovokavo menininkių duetą. Ksenija Jaroševaitė ir Aleksandra Jacovskytė“
Gyvenimo spalvų archeologas. Viktoras Ostašenkovas
Ernesta Šimkienė
Tekstas publikuotas savaitraštyje “Nemunas“, 2013 gruodžio 19 – 2014 sausio 8 d. Nr. 44-45; interneto dienraštyje Bernardinai.lt, 2014-01-06; “Šiaulių krašto“ priede “Atolankos“, 2013-11-29.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-06-ernesta-simkiene-gyvenimo-spalvu-archeologas/112371
Gyvenimo spalvų archeologas
Būdavo, eini ir regi Viktorą mieste. Pasitempusį, orų, smagų. Visuomet puošnų ir išsiskiriantį. Švytintį ir charizmatišką. Ir sau slapčia pagalvoji – taip, viskas gerai, šiandien viskas kaip vakar.
Bet Viktoras jau liko vakar. Išėjo… Skaityti toliau “Gyvenimo spalvų archeologas. Viktoras Ostašenkovas“
“Enter” į / apie naująsias medijas
Tekstas spausdintas savaitraštyje “Literatūra ir menas“, 2006-05-26 nr. 3097
Ernesta Šimkienė
PRIEŽASTIS
Kai mintys ir idėjos transformuojasi į nuliukų ir vienetukų kombinacijas, pasireiškiančias vaizdų ar garsų pavidalu, kai imamame simuliuoti tikrovę ir kurti dirbtinį pasaulį, kai pasaulio duomenų bazėse egzistuojame kaip viso labo tam tikrų skaičių derinys, imame blaškytis ir nerimauti, kur ta riba, skirianti realų pasaulį nuo dirbtinio, tikrovę nuo fantazijos ir vaizduotės. Naujosios technologijos, kuriamos paties žmogaus proto ir vaizduotės pastangomis (kartais tai tiesiog užmirštame), mezga didžiulius tinklus ir į savo pinkles įtraukia patį jų kūrėją. Kelio atgal nebėra.
Jungtis: Norwich (GB) – Šiauliai (LT)
Tekstas apie parodą “Jungtis“, veikusią Šiaulių universiteto dailės galerijoje, spausdintas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2006 m. vasario mėnesį.
Ernesta Šimkienė
Tarptautinis kultūrinis bendradarbiavimas tampa vis svarbesne ir beveik neišvengiama šiandienos realija. Tokio bendrystės ir kultūrinių mainų pavyzdžiu tapo fotografijų ir video projektų paroda „Jungtis“ Šiaulių universiteto dailės galerijoje, kur lygiomis teisėmis savo kūrybą pristato Norwich‘o (Didžioji Britanija) Meno ir dizaino mokyklos bei Šiaulių universiteto audiovizualinio meno katedros studentai.
Kičo patampymas už ūsų
Ernesta Šimkienė
Tekstas parengtas teminei konceptualiai parodai “Kičas kitaip”, vykusioje ŠU dailės galerijoje 2005 metais.
Kičas – tai banalu ir sentimentalu. Pigu ir neskoninga. Pompastiška ir paviršutiniška. Kičą reikia paslėpti giliai stalčiuje arba tamsiausiame dirbtuvės kamputy ir, ginkdie, niekam niekam nerodyti, nes tai yra tikra negarbė ir gėda menininkui.
Mistiškas Uogintų teatras. Reda ir Arūnas Uogintai
Ernesta Šimkienė
Tekstas spausdintas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2007 03 09
http://lzinios.lt/lzinios/Prie-kavos/mistiskas-uogintu-teatras/107410
Žinomi šiauliečiai menininkai Reda ir Arūnas Uogintai savo kūrybos parodą „Asfaltas“ Šiaulių dailės galerijoje atidarė teatralizuotu karnavališku performansu, visiškai atsisakę įprastos oficialios parodų atidarymo formos.
Skaityti toliau “Mistiškas Uogintų teatras. Reda ir Arūnas Uogintai“
Ką gali įžvelgti Norvilaitės grafikoje. Kristina Norvilaitė
Ernesta Šimkienė
Tekstas publikuotas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2007-04-04: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/ka-gali-izvelgti-norvilaites-grafikoje/107952
Šiaulių universiteto dailės galerijoje atidaryta jaunos vilnietės menininkės Kristinos Norvilaitės grafikos paroda “Ar tu tai matei?“ kviečia žiūrovus pasinerti į vaizdų pasaulį ir bandyti atsakyti į menininkės pateiktą klausimą Konceptualia ir vientisa raudono kolorito grafikos atspaudų kolekcija grafikė Kristina Norvilaitė pirmąkart prisistato Šiaulių publikai.
Skaityti toliau “Ką gali įžvelgti Norvilaitės grafikoje. Kristina Norvilaitė“
Apie gyvenimą – minkštai ir žaismingai. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė
Ernesta Šimkienė
Tekstas publikuotas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2007-04-21:
http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/apie-gyvenima-minkstai-ir-zaismingai/108314
Šiaulių universiteto dailės galerijoje atidarytoje vilnietės menininkės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės tekstilės parodoje “Minkštas požiūris“ žiūrovai kviečiami pasinerti į netikėtų ir originalių šiuolaikinės tekstilės sprendimų erdvę Tekstilės parodomis nelepinama šiauliečių publika Universiteto dailės galerijoje gali susipažinti su jaunos ir įdomios Lietuvos tekstilininkės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūryba. Minkštas tekstilininkės Severijos pasaulis, kupinas netikėtų technologinių sprendimų, stebina žiūrovus naujomis raiškos formomis ir plastika. Autorė demonstruoja naują požiūrį į medžiagas ir priemones bei jų taikymą kūryboje.
Skaityti toliau “Apie gyvenimą – minkštai ir žaismingai. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė“
367. Paseno
– Tėti, tu dabar pažiūrėjai į laikrodį, nes norėjai sužinoti, kiek pasenai?
A, 6 metai
366. Sala
Šešiametis A maudosi vonioje. Kai kurios kūno dalys po vandeniu, kai kurios iškilusios. Įsimetęs ir keletą žaisliukų, kad smagiau būtų.
– Aš esu sala savo žaislams, – konstatuoja. – O šiaip, reiks pirkti naują vonią – nebetelpu…
A, 6 metai
365. Antakiai
– Mama, aš neturiu antakių, – gulėdamas lovoje ir braukydamas antakius konstatuoja šešiametis A.
Bandau nuraminti ir užtikrinti, kad antakiai tikrai yra.
– Ne, nu tu užsidek šviesą ir pamatysi, kad nėra!
A, 6 metai
364. Nusiraminimas
– Mama, žinai, kaip aš save nuraminu, kai man kas nors nepavyksta ar neišeina? Aš sau pasakau, kad galiu būti geresnis kokiuose nors kituose dalykuose…
D, 8 m.
ČIA DABAR 