Erdvė išprovokavo menininkių duetą. Ksenija Jaroševaitė ir Aleksandra Jacovskytė

Ernesta Šimkienė

Tekstas, spausdintas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2006-11-11: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/erdve-isprovokavo-menininkiu-dueta/104630

Šiaulių dailės galerijoje veikia dviejų žinomų Lietuvos menininkių Ksenijos Jaroševaitės ir Aleksandros Jacovskytės kūrinių paroda, kurioje pristatomos skulptūros, piešiniai ir fotografijos. Tai parodų ciklo „Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatai“ tęsinys, meno žiūrovams pristatantis aukščiausiu valstybės apdovanojimu įvertintų menininkų kūrybą.

Menininkei Ksenijai Jaroševaitei šiemet įteikta Nacionalinė meno ir kultūros  premija už krikščioniškojo dvasingumo tradicijos įprasminimą skulptūroje. Pakviesta į Šiaulius surengti savo kūrybos parodą, Ksenija Jaroševaitė kiek pabūgo didelių galerijos erdvių, kuriose jos „balvonėliai“ gali tiesiog prapulti. Didžiulę galerijos erdvę autorei padėjo suvaldyti gera jos draugė, teatro kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, parodoje eksponuojanti piešinius ant išplėštų stalinio kalendoriaus lapelių ir fotografijas, iš kurių žvelgia artimų žmonių akys. Dar vienas nematomas parodos dalyvis – Ksenijos vyras, taipogi skulptorius, Vladas Urbanavičius, sukūręs architektūrinį parodos ekspozicijos sprendimą bei specialų postamentą skulptūroms.

Parodoje eksponuojami abiejų autorių kūriniai kalba apie dvasingumą ir tikrąsias vertybes, kurios, deja, vis dažniau užleidžia vietą augančiai šių laikų tuštybei ir susvetimėjimui. Jaroševaitės akmens ir bronzos skulptūros – nedidelio formato, tačiau jų didelė ir stipri aura. Tvirtos, aptakios skulptūros išduoda ir pačios autorės tvirtą dvasinį pasaulį bei vidines nuostatas, liudijančias krikščioniškųjų vertybių svarbą. Susipainioję sudėtinguose šiuolaikinio gyvenimo tinkluose nebesugebame suprasti patys savęs ir gyventi pagal paprastas, tačiau esmines gyvenimo taisykles. Tokios pagrindinės Ksenijos kūrybos idėjos įkūnytos jaukiose ir nuoširdžiose skulptūrose, kurias savo turiniu bei ornamentiška rašysena papildo žodžiai iš Šventojo Rašto – svarbiausios menininkės knygos.

Skulptorė savo kūrinių nekolekcionuoja – kiekvienas jos kūrinys atranda vietą po saule bei savo šeimininką. Taip ir keliauja autorės piligrimai po Lietuvą bei visą pasaulį, dalindami aplinkai ir žmonėms savo šilumą ir dvasingumą. Ksenijai yra gana sudėtinga surinkti savo kūrinius ir surengti didelę skulptūrų parodą, nes jos darbai jau gyvena tarp kitų žmonių ir kitose erdvėse. Šiauliuose surengtoje parodoje eksponuojamos ne tik autorės skulptūros, bet ir  fotografijos tų kūrinių, kurie jau yra iškeliavę gyventi kitur. Fotografijos labai harmoningai papildo Jaroševaitės skulptūrų ekspoziciją, sukurdamos visumos ir išbaigtumo įspūdį. Menininkė parodoje taip pat eksponuoja ir savo kompiuterinius piešinius.

Ksenijos parodos kolegė, daugybę kostiumų teatro scenai sukūrusi dailininkė Jacovskytė parodoje tarsi pažeria stalinio kalendoriaus lapelius, kuriuose paprastu pieštuku vaizduojamos teatralizuotos žmonių ir gyvūnų figūros, veidai, kaukės. Neįtikėtinai paprasta, lengva, bet įtaigu – kaip ir Aleksandros fotografijos. Iš nespalvotų nuotraukų žvelgia kažkur matyti ir nepažįstami veidai, tačiau  įspūdis toks, kad tai tavo artimiausi žmonės, su kuriais esi daugybę kartu bendravęs. Jokios pompastikos ar efekto vaikymosi. Tai tarsi pabėgimas nuo teatrinės aplinkos į ramybės oazę, kur gali atsipalaiduoti ir būti savimi.

Jaroševaitės ir Jacovskytės kūryba, parodoje susijungusi kolegiškam duetui, skleidžia ramybę, gerumą, nuoširdumą ir labai švelniai verčia pamąstyti, kokie vis dėlto yra svarbiausi gyvenimo kelionės akcentai ir kokia eile jie išdėlioti kiekvieno mūsų vertybių skalėje.