Tekstas spausdintas savaitraštyje “Literatūra ir menas“, 2006-05-26 nr. 3097
Ernesta Šimkienė
PRIEŽASTIS
Kai mintys ir idėjos transformuojasi į nuliukų ir vienetukų kombinacijas, pasireiškiančias vaizdų ar garsų pavidalu, kai imamame simuliuoti tikrovę ir kurti dirbtinį pasaulį, kai pasaulio duomenų bazėse egzistuojame kaip viso labo tam tikrų skaičių derinys, imame blaškytis ir nerimauti, kur ta riba, skirianti realų pasaulį nuo dirbtinio, tikrovę nuo fantazijos ir vaizduotės. Naujosios technologijos, kuriamos paties žmogaus proto ir vaizduotės pastangomis (kartais tai tiesiog užmirštame), mezga didžiulius tinklus ir į savo pinkles įtraukia patį jų kūrėją. Kelio atgal nebėra.
Tampame priklausomi nuo globaliosios ir universaliosios technologinės mašinos ir net menkiausias kryptelėjimas į šoną priverčia mus drebėti, kentėti ir panikuoti. Internetas, televizija, mobilusis ryšys ir kitos šiuolaikinės medijos suteikia mums naujų galimybių ir erdvių mąstymui, gyvenimui ir kūrybai. Gebėdami pasitelkti naująsias technologijas manome, kad tampame galingesni, protingesni ir laisvesni. Tikime šia iliuzija, nors išties esame žmonijos proto ir kūrybos nelaisvėje, kur viskas kontroliuojama ir sekama robotų ir automatų. Kibernetinė visuomenė. Informacijos amžius. Skaitmeninis menas. Elektroninė muzika. Belieka tai galutinai suvokti ir priimti kaip neišvengiamą faktą, nes šiuolaikinė medijuota kultūra pažeria begalę iššūkių, kuriuos mes arba ignoruojame, arba bandome prisijaukinti.
Visas pasaulis apraizgytas nematomais komunikaciniais tinklais, informacijos srautais ir mechanizmais bei technologijomis, valdančiais kiekvieną mūsų žingsnį per ekranus, garsiakalbius, kamerų objektyvus (prašome, durys atsidaro pačios…, sveikiname, jūsų mokestis priimtas, linkime malonaus skrydžio…). Tereikia paspausti ENTER ir tu jau kitoje erdvėje, kitoje pakopoje. Žengi žingsnelį po žingsnelio, ENTER po ENTER ir tau atsiveria galimybės arba kliūtys. Magnetinės bankų ir parduotuvių kortelės, nebetelpančios į mažytę piniginukę, internetu mokami mokesčiai, paskubomis kemšant vakarienės likučius, gerumo ir paramos dalijimas tiesiog surenkant trumpąjį numerį savo telefone, kuris dar be to ir fotografuoja, ir filmuoja, ir groja. Kalbamės su kitame žemės pusrutulyje uždarbiaujančiais giminaičiais savo ekrane šypsodamiesi trūkčiojančiam jų atvaizdui. Dirbtiniame pasaulyje mes turime visas galimybes kurti kitokį aš: keisti išvaizdą, amžių, lytį, ūgį, pomėgius. Realizuojame savo neišsiplidžiusias svajones, patenkame ten, kur realiame gyvenime niekada net svajoti nedrįstume.
Nebemokame tiesiog būti – mums reikia sukolekcionuoti visą aplinką ir kiekvieną savo krustelėjimą, paverčiant juos į skaitmeninius kodus. Ne gana to, puolame perfilmuoti, tai kas jau nufilmuota ir perfotografuoti tai, kas jau nufotografuota. Kaupiame vaizdus ir garsus, juos kečiame ir transformuojame, sukurdami naujus reginius bei individualius pasaulio modelius. Vaizdai vaizduose, garsai garsuose. Gyvi muzikos instrumentų garsai verčiami į skaitmeninius, poetų eilės kompiuterinių programų poveikyje transformuojamos į keisčiausių garsų mišinį. Dalyvaujame koncertuose, kurių metu maniakiškai spaudoma klaviatūra, o vieninteliai instrumentai – kompiuteriai. Stebime trimatės animacijos pavyzdžius, kur savotišką siaubą ir diskomfortą kelia dirbtinė tikrovė, kai viskas atrodo kaip tikra… Nebežinai kuo tikėti ir pasitikėti. Kas yra tikrovė?. Ar ji čia ar ji ten? Gal mes patys viso labo kažkieno puikiai valdomos būtybės, bandančios susikurti naujas erdves savo vaizduotės apgyvendinimui?
Kasdien aplankom daugybę interneto svetainių, nusikeldami į kitą pasaulio dalį, į kitą laiką, į kitą kultūrinę erdvę ar interesų lauką. Bendrauti su skaitmeninės erdvės gyventojais tampa paprasčiau ir tikroviškiau nei su realiais kaimynais ar tėvais, gyvenančiais kitoje gatvės pusėje. Atsiplėšus nuo kompiuterio ekrano, jie tampa kažkokie nebetikri… Formuojasi neapčiuopiama, tačiau labai reali komunikavimo erdvė, kur kertasi daugialypė skaitmenimis koduojama informacija. Ką tokiomis sąlygomis veikia menininkai? Vieni ir toliau drėkina teptukus, smailina pieštukus ir minko molį, kiti gi bando persikelti į medijų prisodrintą aplinką, pažabodami naująsias technologijas ir kalbėdami audiovizualiniais ženklais. Abiem atvejais tai viso labo tik priemonės mūsų minčių ir idėjų raiškai, tai mūsų pačių tęsiniai. Keičiasi tik formos ir santykiai: meno kūrinys – žiūrovas, menininkas – žiūrovas. Nebeužtenka tik pasyvaus stebėjimo. Dabarties skaitmeninio meno ypatybė – interaktyvumas. Čia jungiasi įvairios kilmės ir rūšies informacija. Realūs vaizdai ir garsai apdorojami komiuteriu, neretai visiškai pakeičiant jų pirmykštę prigimtį. Žiūrovai įtraukiami į kūrybinį procesą, patys tapdami menininkais ir kūrėjais. Meno kūriniai gimsta tiesiog čia ir dabar, žiūrovo akivaizdoje ir jo pastangomis.
PASEKMĖ
Taigi, suvokdama būtinybę kurti erdvę medijų meno raiškai, Šiaulių dailės galerija nuspaudė klavišą ENTER, jau ketvirtą kartą surengdama multimedijos meno festivalį. Čia audiovizualinės kultūros raiškai buvo sukviesti medijų menininkai ir teoretikai iš visos Lietuvos ir užsienio tam, kad bent kartą metuose kelias dienas Šiauliai galėtų pajusti naujausią virtualios kultūros pulsą, o menininkai pademonstruotų savo atradimus medijų labirintuose. Skaitmeninė virtuali kultūra nuėjo nelengvą kelią, kad įsitvirtintų šalia tradicinių meno ir kultūros vertybių. Įrodinėti, kad tai menas, nors ir su kitokia kalbine raiška, nebe vieta ir ne laikas. Laikas gilintis ir kurti naują kultūrinę ateitį, diskutuoti ir atrasti kelius kaip ir kur naujosios medijos mus gali nuvesti.
Multimedijos meno festivalis ENTER 4 Šiaulių dailės galerijoje žvalgėsi ir tyrinėjo dabarties medijų menų kontekstus, atverdamas duris kritiniam požiūriui į šiuolaikinio pasaulio raidos tendencijas ir perspektyvas. Festivalis pateikė medijų teorijos konferencijoje “Naujos medijos – nauji kontekstai” su Vytauto Michelkevičiaus kelionėmis po naujųjų medijų teritorijas ir bendruomenes bei elektroninio žurnalo “Balsas” pristatymu, Skirmanto Valiulio skelbiama televizijos mirtimi, Gintauto Mažeikio žeriama kritika vartotojiškai visuomenei, Jekaterinos Lavrinec medijuotos būtybės – kentauro analize, Remigijaus Venckaus ekrano sistemų apibrėžtimis, Astos Jurevičiūtės seksualumo tyrinėjimais lietuviškame kine, Virginijos Januškevičiūtės pristatytu ŠMC TV fenomenu bei Žilvino Lilo pasakojimu apie Kiolno (Vokietija) medijų akademiją, kurios galimybės mums atrodo nepasiekiamos kaip kosmoso platybės.
Ko gero labiausiai laukta festivalio dalis – trumpametražinių filmų konkursas, kuriame parodytos kelios dešimtys filmukų nuo animacijos iki video meno, nuo dokumentinio iki vaidybinio žanro. Dalyvių geografija – visa Lietuva. Filmai pakankamai skirtingi, pakankamai įdomūs Nuobodu nebuvo. Taip pat demonstruotos įvairios lietuvos ir užsienio filmų festivalių programos.
ENTER 4 publikai pristatė puokštę audiovizualinių projektų. Tai archeologinis žvilgsnis į medijų ištakas su Gintato Trimako paroda „Savas formatas“, elektroninės muzikos projektas “Garso zona Zokniams” su atlikėjais “Juodo”, “audio_ z“, latvių duetu „Gas of Latvia” (pastarųjų pasirodymas buvo išties įspūdingas, latviai eksperimentavo derindami elektroninę muziką ir pačius keisčiausius pučiamuosius instrumentus), GO GOGA su Partyzanų garsais ir RÜT RÜT vaizdais, „Migruojanti“ Pauliaus ir Tomo Čiučelių audiovideo instaliacija, kur patys žiūrovai galėjo įsiterpti kuriant gyvą migruojantį garsų ir vaizdų junginį, Dariaus Mikšio WEBRADIOMIX, kur gyvai buvo miksuojami radijo stočių garsai, šiauliečių muzikantų ir dainininkės Saulės projektas „Neshakota_z“, kur jungėsi elektroniniai ir akustiniai garsai bei video projekcijos bei baigiamasis vakaras su gausybe dalyvių keliose galerijos erdvėse nuo ritmiškos šokių muzikos iki eksperimentinio triukšmo su Boogaloo, Red1, GintuK, Sovijum, Noidu, Ijo, POP, Brazdzionu ir Tankistu.
Buvo naujovių, intrigų, chaoso, nusivylimų, atradimų, triukšmo, vėlavimo, nuoskaudų, linksmybių, nuovargio, azarto ir t.t, dėl ko festivalis įgijo tam tikro žavesio, eksperimentavimo, netikėtumo ir laisvės nuotaikos. Ir ateities vizijų ir planų…
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą