Tarp šviesos ir šešėlio. Edita Sūdžiūtė

Tekstas apie Editos Sūdžiūtės parodą FOTO/SINTEZĖ, publikuotas 4-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ kataloge, Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla, 2012.

Ernesta Šimkienė

Tarp šviesos ir šešėlio

Ieškoti ir tyrinėti. Jungti ir skaidyti. Pratęsti ir sustabdyti. Ištrūkti į šviesą ir paskęsti šešėlyje. Įvaizdinti tai, kas nematoma ir sugriauti tai, kas akivaizdu. Suvienyti tai, kas neįmanoma ir padalinti tai, kas vientisa. Priversti abejoti ir klausti. Tokiais meniškais kodais byloja menininkė Edita Sūdžiūtė į bendrą kūrybinę visumą sintetindama akvarelę ir fotografiją. Ji peržengia technologinius laiptelius ir leidžiasi į prasminių užuominų paieškas. Pažymėtina, kad autorės fotografijos nėra kaip nors paveiktos skaitmeninių efektų, tai daugkartinės ekspozicijos rezultatas.

Gyvastis, jos trapus virpėjimas yra svarbiausias autorės meninių tyrinėjimų objektas, apjungiantis tiek akvarelių, tiek fotografijų raiškos ir turinio elementus. Šviesa, įgalinanti tiek organinių būtybių, tiek fotografinės technikos egzistenciją yra vienijanti Editos kūrybos ašis. Jungdama skirtingas technikas ji vynioja formas, turinį ir meninę plastiką pirmapradžiu vidinės intuicijos siūlu į vientisą savo pasaulį. Ji tiria, žvalgosi ir fiksuoja aplinką, jos elementų santykius į meditatyvias būsenas. Čia atsiranda daug tarpinių, ribinių teritorijų, erdvių tarp matomo ir nematomo, tarp apčiuopiamo ir įsivaizduojamo, tarp fizinio ir dvasinio. Pasinerdama į tarpinius sluoksnius ji kontempliuoja tam tikrų santykių būsenas, suteikdama joms savito kolorito, faktūrų ir šviesos. O šviesa pagimdo šešėlį – konkretaus fizinio būvio liudininką ir tęsinį.

Šešėlis kuria savas istorijas. Jis nestabilus, amorfiškas, kintantis. Jis yra tam tikrų aplinkos objektų santykių pasekmė. Šešėlis atveria erdves naujoms prasmėms ir dimensijoms, kuriose įkūnijamos mistiškumo bei naujų galimybių užuominos.  Pokyčių ir virsmo nuojauta autorės kūryboje yra itin ryški. Panirdama į savo augalų pasaulį ji tarsi kuria pasakojimą be žodžių, bet su prasminiu tekstu. Tekstas tarsi įaustas į skaidrias akvareliškas tekstūras ir jų formas, į minkštus fotografinius koloritus ir šešėlius. Tai esė apie stebuklingą augimo procesą nuo embrioninės stadijos iki branda trykštančios pilnatvės.

Menininkė keliauja ten, kur akis nemato, bet protas žino ir nujaučia. Ten, kur pradžios taškas tampa itin reikšmingas ir sakralus. Jis yra lemtingasis viso ateities vyksmo komponentas ir garantas. Autorė tarsi ieško gyvybės šaknų, to, kas leidžia sugerti pasaulio syvus ir užauginti prasmę. Editos pasaulio suvokime daug įsiklausymo, jautrumo ir elegancijos. Nuosaikus minimalizmas netikėtai dera su formų monumentalumu bei faktūriniais sprendimais. Tvyrantis šilto oro sluoksnis santūraus kolorito darbuose alsuoja pagarba žemei ir jos dovanoms. Augimo ir virsmo procesas įsupamas į nematomus, bet juntamus paslapties šydus, kuomet iš nežinios, nebūties išsiveržia konkretūs atpažįstami pavidalai. Būtent čia išryškėja Editos akvarelių augalinių transformacijų ir fotografinių šešėlių paralelės.

Akvarelėse šviesa interpretuojama kaip būtina sąlyga fotosintezės vyksmui ir žaliajam chlorofiliškajam augalų pavidalui atsirasti. Fotografijose šviesa – pirmapradė techninė sąlyga, užauginanti keistus šešėlinius būvius. Šešėlis tampa apibendrinančiu bei naujas formas kuriančiu įrankiu. Formos akcentavimas Editos kūryboje yra esmiškas. Baltame stačiakampyje visų pirma ryškėja vientisa, monumentali forma. Čia nėra prietaro, kaustančio kūrėją užpildyti visas plokštumos kertes spalvomis ar atspalviais. Formos auginamos kaip skulptūros, jos tarytum įgauna daugiau vizualių dimensijų ir ištrūksta iš niveliuojančios plokštumos gniaužtų. Tuo pačiu, skaidydama savo akvareles į naujas formas, autorė suteikia savo kūriniams papildomų prasmių. Tai pasaulio kompleksiškumo, daugiaplaniškumo ir sudėtingumo metafora. Viskas dėliojasi kaip dėlionė. Kiekvienas elementas svarbus ir reikšmingas galutinei visumos vizijai.

Sujungusi, rodosi, nederančias akvarelės ir fotografijos technikas, Edita atranda meninės kalbos vientisumą, kai svarbiausiu šūksniu tampa idėja, o ne priemonė. Ji kviečia panirti į intymią erdvę tarp šviesos ir šešėlio, tarp objekto ir plokštumos.  Žvilgsnis jautriai slysta aplinkos detalių paviršiais, perauga į formas ir jų virsmus ir nejučia apsistoja virpančiose jų santykių būsenose kažkur TARP…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: