Kalėdiniai laiko rūmai

Kiekvienais metais tas pats per tą patį. Mus kaip kokia apokalipsė ištinka Kalėdos. Jos puola, atakuoja, smūgiuoja iš visų įmanomų perspektyvų. Kalėdos virsta tam tikra įsivaizduojama sąmonės riba, kurią turime pasiekti labai labai greitai bėgdami ir karštligiškai šokinėdami per įvairaus aukščio barjerus ir, tik įveikę šią beprotišką distanciją, būsime išganyti kūčiukais su aguonpieniu ir krisime be sąmonės į šventinę nirvaną.

Kai turi tris vaikus ir du darbus, viską padaugini atitinkamai ir… pirmyn: kalėdiniai koncertai, varžybos ir spektakliukai mokyklose ir ne mokyklose, gerumo mugės, biudžetinių ir projektinių metų galas, ataskaitos, projektai, dovanų paieškos, tiesiog einamieji darbai, renginiai ir reikalai susivelia į, rodos, neišsprendžiamą rebusą. Sukiesi vienur – žiūri, kad jau rankos supainiotos. Išnarplioji rankas, o čia jau kojos klumpa. Būna akimirkų, kai vienu metu turi būti keliose vietose, bet klonuoti savęs nėra galimybių, tuomet meti monetą ir jau nebesigręžiodama leki ten, kur ji liepia. Ir jau nebesugebi lėtai pasidžiaugti vaiko daina koncerte, nes sėdėdama jame dar galvoji, kaip grįžus iš jo, dar kočiosi imbierinių sausainių tešlą ir kepsi žvaigždutes ir elniukus “gerumo mugei“.
Ir įdomiausia, kad aš čia taip “skųsdamasi“, iš tiesų nesiskundžiu, o džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę tai daryti, nors, dievaži, norėčiau, kad viskas vyktų žymiai lėčiau. Kaip išmokti lėtumo, kaip tiesiog imti ir kažko nedaryti, kai tų norų tik daugėja? Norų ne materialių, bet norų kažką pamatyti, perskaityti, išmokti, patirti. Aplink tiek daug visko ir dėl to taip lengva pasimesti, ar visa tai ir esi “tu“, ar, atvirkščiai, labiau “tu“ būtum, jei viso to nebūtų… Keblus klausimas. Atsakymo nėra. Yra įsmeigtos vaikų akys ir didelis nekantrumas: “kada, mama, kada, pagaliau mes kepsim sausainius?“, “padaryk man, mama, kremą, aš noriu puošti meduolius“, o “kada mes puošim eglutę?“, “o kokiais man rūbais rytoj apsirengti?“, “ar aš galėsiu rytoj per dieną repetuoti “Tyli naktis“?“.
“Taip, galėsit“. Ir žiauriai faina, kad jie nori tai daryti. Nori ruoštis ir laukti. Sulaukti Kūčių vakaro ir Kalėdų ryto ir, kaip visada, sudainuoti išmoktas dainas. Tas vaikiškas laukimas atvirkščiai proporcingas suaugusio bėgimui. Kuo daugiau mes lekiame, tuo labiau jie laukia. Laukia galimybės tiesiog pabūti. Nes būtent tada, per Kūčias ir Kalėdas mes sustojame. Kalbamės, valgome, būname. Išgyvename bendravimo šventę. Vienur kitur perskaitai, išgirsti, kaip žmonės įjungia kalėdinį protestą ir nedaro to, ką mes suvokiame kaip tradicinį inertišką veiksmą. Suprantu visai juos. Ir pateisinu. Kartais ir pati norėčiau išskristi į mėnulį ir labai iš toli žiūrėti kaip vyksta kalėdinė karštinė. Ir nieko nedaryti. Bet dabar dar negaliu, o gal ir niekada kitaip negalėsiu… Dar turiu puošti eglutę, kepti sausainius ir daryti visus kitus šventinius ritualus. Vyresnysis sūnus kažkaip tarstelėjo: “visai nejaučiu, kad Kalėdos artėja“. Ir mes patys dažnai taip sakom. O dar lauke žolė žaliuoja, tarsi, tyčia, specialiai atimdama tą jausmą “pajausti“. Bet kas tą jausmą sukuria? Kas jį turi mums atnešti ant auksinio padėkliuko? Niekas. Tik mes patys ir galime sau susikurti šventę. Taip, kaip norime. Taip, kaip galime. Taip, kaip mokame. Taip, kaip leidžia aplinkybės. Bet su atvira širdimi ir meile pasauliui. Ir toliau einu kepti aguonų pyragą ir virti spanguolių džemą. Nesvarbu, kad iki antros valandos nakties…
Ir nesvarbu, ką veikiame ir kur esame. Esame čia ir dabar. Ir per petį atsigręžus atgal tikrai kiekvienas turime, kuo pasidžiaugti ir už ką padėkoti gyvenimui. O šiandien mes sėsime prie stalo, kurį sukursime patys – dviejų auksarankių močiučių valgiai, mūsų šeimos ir vyro sesers šeimos patiekalai. Tokios mūsų tradicinės suneštinės Kūčios. Mūsų. Ir nelieka nieko kito, kaip dėkoti pasaulio kūrėjui už tai, kad esame kartu, daugiau ar mažiau sveiki. Ir todėl norisi švęsti tą akimirką. Pašlovinti laiko rūmus, kur svarbiausia būti kartu ir jausti vienas kitą.
Puikiai suvokiu, kad žmonės šventes sutinka labai skirtingai: kas kelyje, kas ligoninės priimamajame, kas vienišas atokioje trobelėje, kas dideliame būryje svetimų žmonių, kas triukšmingoje šeimos kompanijoje, kas laukdamas gydymo, kas sveikdamas, kas toli nuo savo artimųjų, kas tiesiog ignoruodams šventes, kas sielvartaudamas dėl netekties, kas džiaugdamasis nauja gyvybe, kas nenustygdamas iš laukimo nerimo, o kas tiesiog ramiai svajodamas. Gyvenimas yra margas, žmonės dar skirtingesni. Tame ir didysis džiaugsmas. Ir jei kyla noras dėl kažko dejuoti – kad pavargom, kad daug dovanų reikėjo pirkti ir pakuoti, kad išsekino tas šventinis maratonas, tiesiog pasijauskim dėkingi, kad esame, kad turime kam ir dėl ko tai daryti. Nes gali būti ir kitaip. Ir tik suvokę tą galimą kitokią situaciją, švęskime šią dieną atviromis širdimis. Susikurkime savo laiko rūmus, kur svarbiausia – patirti ir išgyventi akimirkas.

Su šventėmis!