ĮKVĖPTI ir kvėpuoti…

ĮKVĖPTI pirmą kartą išvydus šį pasaulį, ĮKVĖPTI po ilgo nėrimo vandenyje, ĮKVĖPTI, kai iš jaudulio pamiršti kvėpuoti, ĮKVĖPTI laisvės, ĮKVĖPTI kvapų, vėl ĮKVĖPTI, kai nuo tavęs atjungiamas dirbtinio kvėpavimo aparatas.

Vadinasi, ĮKVĖPIMAS yra esminis dalykas, nes be jo niekaip ir niekur. O kai apsidairai aplink, suvoki, kad nuolat ĮKVEPI ne tik pats, bet ĮKVEPI ir kitus: mažulėlius vaikelius, savarankiškus paauglius, mylimus šeimos narius, kasdien matomus kolegas, nedrąsius senukus ir t.t. Tai tampa nebevaldoma, nes išsivysto apsėdimas, vardu GYVENIMO ĮKVĖPIMAI. Juk tiesa, kad pojūtis, žinojimas, kad tu gali ĮKVĖPTI kitus geriems pokyčiams išties maloniai kutena padus ir pilvą.

Skaityti toliau “ĮKVĖPTI ir kvėpuoti…“

415. Gravitacija

– Būtų gerai, kad gravitacija žemėje liktų tokia, kokia ir yra, o žmonės taptų antigravitaciniais. Galėtų, pavyzdžiui, pašokti nuo lovos ir sklęsti ore. Arba išmestų kokį daiktą į viršų, na, kad ir spintelę, užšoktų ant jos ir galėtų taip skraidyti…

D, 9 metai

411. Pirmi

– Pasaulyje kažkurie žmonės vis tiek turi būti pirmi. Pavyzdžiui, koks nors vaikas, jei norėtų parašyti knygą, būdamas mažas, galėtų būti pirmas. Bet būti pirmu tai ir labai sunku! Nes tu gi nežinai, ar tikrai būsi pirmas. Dar aš galvoju, kad baisiausias dalykas, kokį gali padaryti žmogus, tai kištis į genus. Negalima ne tik žmonių genų modifikuoti, bet net ir šunų. Nes kokią teisę žmogus turi modifikuoti šuns genus – juk jis toks pat gyvas padaras, kaip ir žmogus. Jei nori, tegu save modifikuojasi!

D, 9 metai

Atvirlaiškiai iš Romos

Tada man buvo kokie dveji treji metai. Suprantama, kad to meto prisiminimai gyvi tik kitų šimtus kartų perpasakotose istorijose. Na, gal dar kažkokioje pasąmonės salelėje ar kūniškoje atmintyje. Tai va, tada, mano tėvas išvažiavo ne bet kur, o į tarybiniam žmogui nepasiekiamą šalį – Italiją, o tiksliau į Romą. Aš to nepamenu, bet visa tai labai ryškiai buvo įrašyta į mano vaikystės prisiminimus. Kodėl? Todėl, kad po to namie atsirado ryškus albumas – gidas ROME. Net ir dabar pamenu, kaip su didžiausiu malonumu ir pagarba, jau būdama net ir mokinukė, vartydavau tuos fotografinius puslapius, kurie mano galvoje kažkaip įdomiai dėliojosi. Vatikano vaizdai, Romos bažnyčios, skulptūros, fontanai, Koliziejus, vilkė su Remu ir Romulu. Tai buvo kažkas magiško, tada galvojau – nejaugi būna tokių miestų, tokių vietų… Tada net nesvarsčiau, kad norėčiau ar svajočiau ten kada nors nukeliauti. Tai tiesiog buvo vizija, miražas, paslaptis…

Skaityti toliau “Atvirlaiškiai iš Romos“

410. Grąža

A guli ant žemės ir žviegia:
– Mane mušė D!
– Tu pats mane mušei, – nenusileidžia D.
– Nes tu paėmei mano kaštoną!
– Taip, paėmiau kaštoną, kurio tau visai nereikėjo ir kurį būčiau tuoj atidavęs! Ir puolei muštis!
– O tu pastūmei mane! Todėl aš tau atidaviau grąžą! Grąžą į veidą! – sriūbaudamas aiškina A.

A, 7 metai; D, 9 metai

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover WordPress

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

WordPress.com News

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: