76. Stiklo vanduo

– Mama, išleisk mane į lauką. Man labai reikia.
– Tai kad labai šiandien šalta, nušalsi žandukus, – sakau tuoj ketverių sulauksiančiam A.
– Aš nebijau šaltumo. Aš turiu ugnį. Mano piršte yra ugnis! Va taip – vhoooooo, vhoooooo, – rodo kaip skelia ugnį iš piršto.
Nekantraudamas ir niekaip nesulaukdamas to išsvajoto lauko, kokį 19-tą kartą perklausia, ar jau išleisiu į lauką. Sakau:
– Tuoj, tuoj…
Po to seka gana logiškas kontrklausimas:
– O tai ką tada reiškia “tuoj“?
O lauke, eidamas per ledą, ima šaukti:
– Aaaa, laikyk mane už rankos, kad neįkrisčiau į šitą stiklo vandenį!

A, 3 metai