ĮKVĖPTI ir kvėpuoti…

ĮKVĖPTI pirmą kartą išvydus šį pasaulį, ĮKVĖPTI po ilgo nėrimo vandenyje, ĮKVĖPTI, kai iš jaudulio pamiršti kvėpuoti, ĮKVĖPTI laisvės, ĮKVĖPTI kvapų, vėl ĮKVĖPTI, kai nuo tavęs atjungiamas dirbtinio kvėpavimo aparatas.

Vadinasi, ĮKVĖPIMAS yra esminis dalykas, nes be jo niekaip ir niekur. O kai apsidairai aplink, suvoki, kad nuolat ĮKVEPI ne tik pats, bet ĮKVEPI ir kitus: mažulėlius vaikelius, savarankiškus paauglius, mylimus šeimos narius, kasdien matomus kolegas, nedrąsius senukus ir t.t. Tai tampa nebevaldoma, nes išsivysto apsėdimas, vardu GYVENIMO ĮKVĖPIMAI. Juk tiesa, kad pojūtis, žinojimas, kad tu gali ĮKVĖPTI kitus geriems pokyčiams išties maloniai kutena padus ir pilvą.

Skaityti toliau “ĮKVĖPTI ir kvėpuoti…“

415. Gravitacija

– Būtų gerai, kad gravitacija žemėje liktų tokia, kokia ir yra, o žmonės taptų antigravitaciniais. Galėtų, pavyzdžiui, pašokti nuo lovos ir sklęsti ore. Arba išmestų kokį daiktą į viršų, na, kad ir spintelę, užšoktų ant jos ir galėtų taip skraidyti…

D, 9 metai

414. Ausinės šešiems

– Kai aš užaugsiu ir būsiu išradėjas, aš išrasiu ausines keturiems arba šešiems, nes juk daug smagiau muzikos klausytis su draugais…

A, 7 metai

411. Pirmi

– Pasaulyje kažkurie žmonės vis tiek turi būti pirmi. Pavyzdžiui, koks nors vaikas, jei norėtų parašyti knygą, būdamas mažas, galėtų būti pirmas. Bet būti pirmu tai ir labai sunku! Nes tu gi nežinai, ar tikrai būsi pirmas. Dar aš galvoju, kad baisiausias dalykas, kokį gali padaryti žmogus, tai kištis į genus. Negalima ne tik žmonių genų modifikuoti, bet net ir šunų. Nes kokią teisę žmogus turi modifikuoti šuns genus – juk jis toks pat gyvas padaras, kaip ir žmogus. Jei nori, tegu save modifikuojasi!

D, 9 metai

Atvirlaiškiai iš Romos

Tada man buvo kokie dveji treji metai. Suprantama, kad to meto prisiminimai gyvi tik kitų šimtus kartų perpasakotose istorijose. Na, gal dar kažkokioje pasąmonės salelėje ar kūniškoje atmintyje. Tai va, tada, mano tėvas išvažiavo ne bet kur, o į tarybiniam žmogui nepasiekiamą šalį – Italiją, o tiksliau į Romą. Aš to nepamenu, bet visa tai labai ryškiai buvo įrašyta į mano vaikystės prisiminimus. Kodėl? Todėl, kad po to namie atsirado ryškus albumas – gidas ROME. Net ir dabar pamenu, kaip su didžiausiu malonumu ir pagarba, jau būdama net ir mokinukė, vartydavau tuos fotografinius puslapius, kurie mano galvoje kažkaip įdomiai dėliojosi. Vatikano vaizdai, Romos bažnyčios, skulptūros, fontanai, Koliziejus, vilkė su Remu ir Romulu. Tai buvo kažkas magiško, tada galvojau – nejaugi būna tokių miestų, tokių vietų… Tada net nesvarsčiau, kad norėčiau ar svajočiau ten kada nors nukeliauti. Tai tiesiog buvo vizija, miražas, paslaptis…

Skaityti toliau “Atvirlaiškiai iš Romos“

410. Grąža

A guli ant žemės ir žviegia:
– Mane mušė D!
– Tu pats mane mušei, – nenusileidžia D.
– Nes tu paėmei mano kaštoną!
– Taip, paėmiau kaštoną, kurio tau visai nereikėjo ir kurį būčiau tuoj atidavęs! Ir puolei muštis!
– O tu pastūmei mane! Todėl aš tau atidaviau grąžą! Grąžą į veidą! – sriūbaudamas aiškina A.

A, 7 metai; D, 9 metai

409. Pienas meduje

A vakare geria šiltą pieną su medumi. Įkišęs šaukštelį į puoduką makaluoja ir staiga susirūpina:
– O tai man dabar medų piene maišyti ar pieną meduje?

A, 7 metai

408. Kas aš esu?

– Mama, aš kartais nežinau, kas aš esu. Na, va dabar tai aš žinau, bet po kiek laiko vėl nebežinosiu. Aš žinau savo vardą, kur gyvenu, kad esu lietuvis. Bet paskui ir vėl nežinau.  Gal čia susiję su kokiu matymu?

A, 7 metai

Atvirlaiškiai iš Venecijos

Gal dėl to, kad dabar rugsėjis, atmintin prasismelkė dveji rugsėjai, kuomet buvo keliauta į Veneciją ir jos garsiąją Venecijos meno bienalę, vykstančią nuo 1895 metų ir sutraukiančią milijonus kultūros turistų. Todėl nutariau pasikapstyti po fotografijų archyvą ir vėl bent virtualiai pakeliauti po šią Adrijos lagūną, jos kanalus, aikštes, tiltus, istorinius paminklus ir šiuolaikinio meno paviljonus, išsibarsčiusius po visą Veneciją. Šiemet vyko jau 57-oji Venecijos bienalė, o Lietuvą atstovavo Žilvinas Landsbergas. Šį kartą nukeliauti nepavyko, bet labai džiaugiuosi, kad Žilvinas pristatomas didžiuliame tarptautiniame, ko gero viename seniausių ir garsiausių pasaulio meno įvykių.

Skaityti toliau “Atvirlaiškiai iš Venecijos“

407. Apple – almost perfect

 

– Mama, tu žinai tą Apple logotipą – prakastą obuolį. Aš prie jo prirašyčiau žodžius “almost perfect“ (beveik tobulas). Nes tobulas yra visas obuolys.

D, 9 metai

 

 

406. Genetiškai modifikuoti žmonės

– Mama, o galima žmones genetiškai modifikuoti? Pavyzdžiui, jei žmogus – plaukikas, jį galima būtų sumaišyti su žuvimi. Galėtų tuomet jis geriau ir greičiau plaukti. Bet tada ir jo išvaizda turbūt pasikeistų… Bet, aišku, juk tu nežinai, koks tas vaikas bus užaugęs, gal jis nenorės būti plaukiku… Žmonės galėtų susikurti savo rūšis, pavyzdžiui plaukikams gimtų vaikai su didesniais plaučiais. Bėgikai būtų greitesni… Kiniečiai ir japonai būtų dar protingesni. Keisti padarai yra žmonės. Jie nesivysto taip greitai – jie per daug visko nori ir daro, jie turi per daug tikslų. Pavyzdžiui, gyvūnų rūšys turi savo vieną tikslą. Pavyzdžiui, kiaulės tikslas – būti papjautai, todėl ji ir vystosi į tą pusę, o žmogus negali taip vystytis.

D, 9 metai

Dviračiais aplink Varnių regioninį parką

Vasara baigia suvynioti savo trapų šilkinį laiko siūlą ir guldo jį prisiminimų archyvuosna. Liko vienas vasariškas savaitgalis. VIENAS! Oras nepatiekia jokio šiltų maudynių pažado, neplanuoja malonaus vakarinio pasisėdėjimo prie ugnies ar saulės paglostymų. Tai ką daryti? Kaip dar atsigriebti, atsikvėpuoti to vasariškos laisvės skonio? Važiuoti dviračiais! Danguje raičiojasi pritvinkę kamuoliniai debesys, bet dangaus mėlynumo properšų ne tiek ir mažai, tad kabinam savo penkis dviračius ant automobilio ir maunam į Varnių regioninį parką.

Skaityti toliau “Dviračiais aplink Varnių regioninį parką“

404. Einamoji sąskaita

Būsimas pirmokas A gavo dovanų telefoną. Na, kad galėtų pasiskambinti iš mokyklos. Laimingas beprotiškai. Susivedė visų artimųjų telefonus, paskambino visiems po kelis kartus per dieną, parašė vidutiniškai po keturiolika žinučių. Šiandien sako:

– Kai aš kalbėjau su savo draugu, man skambino kažkokia Einamoji Sąskaita. Taip buvo užrašyta per vidurį. Kažką pasakė apie eurus ir centus, bet aš nieko nesupratau, išsigandau ir išjungiau. Kas iš viso yra ta Einamoji Sąskaita?

O yra tai, kad per penkias dienas naujasis telefoninių paslaugų vartotojas iškalbėjo mėnesio dozę.

A, 7 metai

403. Apie knygas

Kalbuosi su D apie jo skaitomas knygas. Bandau išsiaiškinti, kuri knyga labiau patiko, o kuri ne taip jau ir labai. Galiausiai jis sako:

– Na, suprask, labai sunku palyginti, čia net nelyginami dalykai. Čia, kaip ir su maistu – tu negali visą laiką valgyti tik sauso maisto, pavyzdžiui, sumuštinių. Kartais reikia valgyti ir šlapio maisto, pavyzdžiui mėsos ar sriubos.

D, 9 metai

402. Atsakymai

Betvarkydama senus popierėlius, randu A užvestą sąsiuvinį, kai jam buvo apie 6 metus. Sąsiuvinis suskirstytas skyriais, jame didelėmis spalvotomis raidėmis surašyti jo atrasti pastebėjimai, o pats sąsiuvinis užvadintas ATSAKYMAI:

1 skyrius. Jeigu tu esi pagavęs lobį, reiškia, kad tu esi genijus.

2 skyrius. Jei žmogus paragauja šunų ėdalo, tada jis yra šuo.

3 skyrius. Jeigu žmogus tampa riteriu, tai tada jis ir turi visą gyvenimą juo būti.

4 skyrius. Jei kas nors atsitinka per koncertą – pats esi kaltas.

A, 6 metai.

401. Namai vargšams

– Žinai, mama, aš sugalvojau, ką reikia daryti, kad nereikėtų tiems vargšams šelpti pinigų. Reikia kokio milijono, kad pastatyti didelį pastatą, na tokį kaip mokykla. Tada viską ten puikiai ir išmaniai įrengti – dušus, dvivietes lovas, valgyklą, nedidelį baseiną. Ten turėtų jiems vykti mandagaus elgesio pamokos, dar piešimo, drožinėjimo ar kokių jie norėtų… Tada reiktų, automobilių darbuotojams – jie važinėtų po įvairius miestus ir surinktų tuos vargšus, o paskui juos galėtų vežioti į ekskursijas su tais automobiliais. Maistas būtų tik labai kokybiškas ir sveikas, pastatas modernus. Na, aš žinau, kad yra visokie nakvynės namai, bet jie verti minuso, o mano būtų labai išmanūs. Kai tie vargšai pramoktų mandagaus elgesio, jie turėtų eiti dirbti, nes vis atsiras kitų vargšų, todėl jiems turėtų užleisti vietą. Valstybė turėtų apie tai pagalvoti, o aš pats, jei turėsiu pinigų, būtinai tokį dalyką padarysiu. Bet kaip toks dalykas papuoštų Lietuvą!

D, 9 metai

Atostoginė odė Juodkrantei

Aš negaliu sau atsakyti kodėl, kaip ir kada ji užgimė, bet toji meilė Kuršių Nerijai yra ypatinga. Ji tarsi dalis manęs pačios – trapi akimirka neskubraus buvimo, lėtumo, laimės, laisvės, be kurio tiesiog nenoriu ir net nesistengiu būti. Negaliu net tiksliai įvardinti to jausmo, bet Juodkrantės pasiilgstu dar neišvažiavusi iš jos. Todėl nors kelioms dienoms, o dar geriau ilgesniam laikui noriu ten panirti kiekvienais metais. To pušų ir marių kvapo, visur limpančio smėlio, stipraus plaukus draikančio vėjo, ilgo ėjimo ar važiavimo dviračiu mišku, talžančių ir bloškiančių iš koto bangų man reikia kaip gyvybės gurkšnio trokštančiam, kad galėčiau persikrauti prieš naują rudenį, naują sezoną, naują maratoną… O dar geriau būtų tiesiog dirbti ten ir pasenti, o pasenus keltis anksti ryte ir eiti prie jūros, tada grįžti mišku susirenkant mėlynes ir grybus, o vakare skaityti neperskaitytas, nesuspėtas gyvenimo knygas ant marių kranto su savo žmogumi. Klausykit, o gal tikrai galėčiau dirbti iš Juodkrantės…

Skaityti toliau “Atostoginė odė Juodkrantei“

398. Pavėsis

Vakaras. Laukas. Prieblanda. Matomumas blogas. Septynmetis A atsargiai dairosi, nes jam nelabai jauku. Staiga pamato kažką einant ir šūkteli:

-Oi, ten kažkoks pavėsis praslinko!

Supratau, kad norėjo pasakyti “šešėlis“, bet “pavėsis“ irgi visai nieko :).

A, 7 metai

397. Tėvų klausimas

– O visos mamos turi mamas? Ir visi tėčiai turi tėčius? – susirūpina A. – Bet tai tada kažkuris vienas turėtų būti pačiame viršuje, na pats pirmas…

O kelios valandos prieš tai, įbridęs į jūrą, D klausia:

– O kam žmogui reikalingi tėvai? Kad pagimdytų? Kad rūpintųsi? Kad palaikytų? Padėtų? Padrąsintų?

– Turbūt, kad viskam tam, ką išvardinai…

A, 7 metai, D, 9 metai

396. Medūzos!!!

Septynmetis A džiaugsmingai išsirengia ir puola į Baltijos jūros vandenį. Po minutės pasigirsta klaikus riksmas:
– Medūza!!! Aaaaaaaa!!! Aš bijauuuu!!! Daugiau nebesimaudysiu, man šlykštu. Jos mane nudegins!
Ir iš tiesų, nei savo noru, nei prašomas, nei varomas, nei po pusvalandžio, nei po trijų valandų kojos į vandenį nebekelia. Žaidžia su smėliu. Stato pilis. Bestatant kyla nuolankus susitaikymas su situacija ir klausimas:
– O medūzoms mes esame svečiai?

A, 7 metai

395. Veterinarės

– Mama, kaip tau atrodo, kodėl dauguma mergaičių nori būti veterinarės? Žinai, kai būni vaikas, viskas atrodo kitaip. Joms turbūt atrodo, kad galės visą laiką glostyti šuniukus ir kačiukus bei žaisti ligoninę. Iš tikrųjų bus biškutį kitaip…

D, 9 metai

394. Mezgimas

– Mama, gali išmokyti mane megzti?

– O kodėl tu nori?

– O kodėl tu klausi? Nu aš noriu būti kietas. Supranti? Aš norėčiau būti piešėju, juvelyru arba dizaineriu. Noriu būt labai geras tame dalyke. Tai galvoju, kad reikia nuo kažko jau dabar pradėti. Galvoju iš pradžių išmokti megzti, o paskui siūti su mašina. O priima į tokius mokymosi kursus berniukus? Nes būtų labai negerai, jei būtų tik mergaitės. Važiuojam greičiau, pamokysi mane megzti!

D, 9 metai

393. Viešieji darbai ir universitetas

– Mama, o aš galėčiau eiti į parką ir ten dirbti viešuosius darbus? Aš noriu ką nors gero padaryti savo miestui. Pasidaryčiau užrašą “Šiaulių labui“. Bet man tuo pačiu reikia ir pinigų universitetui. Nu nežinau,  tai yra truputį rizikinga, nes žmonės gali pagalvoti, kad aš valkata…

D, 9 metai

Paklaidžiojimas dviračiais Belvilio takais

Nedažnai tenka būti Molėtų kraštuose, bet smagių aplinkybių pasekmė gali būti ir spontaniškas atsiradimas būtent tose vaizdingose teritorijose šalia Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų. Palikome vaikus pramogauti Vilniuje ir iš anksto visiškai neturėdami aiškaus plano, bet tikrų tikriausiai turėdami dviračius ant automobilio stogo, įsikūrėme viešbutyje ant Bebrusų ežero kranto. Tas derinys, kai pro savo balkoną matai išlakias pušis ir lopinėlį ežero, o dar susivoki, kad ei, taigi nereikia iškraustyti trijų vaikų drabužių, batų ir dantų šepetėlių, panardina į savotišką lėtumo nirvaną.

Skaityti toliau “Paklaidžiojimas dviračiais Belvilio takais“

392. Povo plunksnos

– O kokio ten paukščio plunksnos būna su akimis? Ai, prisiminiau! Povo! Ir dar išsiskleidžia! Jos tokios gražios! Aš net buvau galvojęs Kalėdú senelio prašyti dešimt povo plunksnú. Bet tai turbūt neįmanoma – negi plėš Kalėdú senelis iš paukščio plunksnas… Nebent jos kartais iškrenta…

D, 9 metai

391. Laiko akimirkos. Reliatyvumas

“- Aš galvoju apie laiką ir erdvę. Ir nežinau, kaip paaiškinti tai, ką galvoju, nes kad jums paaiškinčiau vieną dalyką, pradžioje turiu paaiškinti kitą dalyką. Labai sunku tai padaryti. Galvoju, gal reikės parašyti straipsnį ir suformuluoti viską. Nu bet įsivaizduokit animacinį filmuką, kad ir Simpsonus. Jį gali sustabdyti, sulėtinti ir atsukti po kadrą, po milisekundės dalį. Ir nors tu atsuki, bet filmuko originalas vis tiek laike eina toliau. Ir yra mano laikas – nuo tada kai aš gimiau. Ir laikas kopijuoja mane – jei aš kažką padarau, jis kopijuoja mane visoje visatoje ir visuose laikuose. Nuo kito irgi kopijuoja. Ir tai yra laiko momentai, akimirkos. Ir tai ne metai, mėnesiai, o milisekundės dalys. Ir taip tu gali patekti į bet kurį laiko momentą – kaip tose animuotose knygelės – kai greitai verti ir iš piešinėlių susidaro judantis vaizdas. Sustabdai lapelį ir patenki į tam tikrą laiko momentą. Jei aš taip patekčiau į viduramžius, nusiųsčiau ten naujausių technologijų. Dar čia panašu į tą ratą, kur kazino būna – išsuka ir parodo, kada gimsi…“

Šitos devynmečio D mintys man per sudėtingos – kažkokia reliatyvumo teorija. Dar ir dabar ne iki galo supratau viską. Reikės turbūt to straipsnio…

D, 9 metai

390. Žvejys ir žuvys

– Žinai, mama, aš tau galiu paaiškinti, kaip jaučiuosi, kai sprendžiu kokį nors uždavinį ir nežinau atsakymo. Tu įsivaizduok – jūroje yra žvejys. Jis plaukia į vėjuotą vietą. Ten jis gaudo žuvis. Nes žuvys yra būtent toje vėjuotoje vietoje. Bet po akimirkos ten gali nebebūti žuvų, nes vėjas pradės kitaip pūsti. Tai va, tos žuvys – tai atsakymai. Na, arba dar gali įsivaizduoti, kad plaukioja daug žuvų, priplaukia ryklys ir praryja tas žuvis. Bet po kiek laiko ten vėl atsiranda žuvys. O jei kalbėti šiuolaikiniais pavyzdžiais, tai įsivaizduok, kad yra monitorius, bet juk jis negali nieko rodyti, jei nėra kompiuterio.

D, 9 metai

Pabėgimas į Kurtuvėnų apylinkes

Ko gero viena gražiausių pabėgimo į gamtą vietų netoli Šiaulių yra Kurtuvėnų regioninis parkas. Smagiausia, kad pasprukti į nuostabaus grožio gamtą ir išvalyti galvą bei atgaivinti kūną gali labai greitai – nuo Šiaulių tai tik koks 10-15 min važiavimo automobiliu. Esame pamėgę, kaip ir daugelis šiauliečių, taką, kuris prasideda už Bubių ir nuostabiu mišku vinguriuoja iki pačių įvairiausių vietų. Čia gali vaikščioti ir įkvėpti miško oro bet kuriuo metų laiku – snieguotos eglės ir pušys žavi lygiai taip pat kaip vakarinės vasaros saulės spinduliai, besibraunantys pro tvirtus medžių kamienus ir nugulantys ant gaivios žalios samanos.

Skaityti toliau “Pabėgimas į Kurtuvėnų apylinkes“

MENAS+

 

Visą laiką mane žavėjo ir labai rūpėjo tie stebuklingi dalykai, kurie gimsta netikėtai sujungus mokslą ir meną, pažvelgus į tradicinius dalykus per kitokią prizmę ar temą. Pabandžiau sudėlioti šias idėjas į vieną vietą – gal bus naudinga ir kitiems, ypač tiems, kam įdomus kūrybiškesnis mokymas ir mokymąsis. Pavartykite ČIA:

 

Baidarėmis Šventosios upe į Baltijos jūrą

Vienas nuostabiausių poilsio ir smegenų apsivalymo būdų – kelionės upėmis. Plaukimas baidarėmis yra tarsi meditacija sielai, paturbinta ritmingais pečių juostos judesiais. Šį kartą plaukėme Šventosios upe – ta kur Latvijos pasieniu teka ir įteka į Baltiją. Būtent šis faktorius – įplaukimas į jūrą ir nulėmė upės pasirinkimą. Pradėjome kažkur nuo Kalgraužių – pradėti nuo aukščiau nedrįsome dėl medžių išvartų ir seklumo, be to ir laiko turėjome nedaug, tad tokį lengvą maršrutą ir pasirinkome pusdienio plaukimui.

Skaityti toliau “Baidarėmis Šventosios upe į Baltijos jūrą“

389. Triušiukas

– Aš labai norėčiau gimtadieniui triušiuko, – garsiai užsisvajoja septynmetis A.

– O kodėl ne žirafos ar zebro?

Tyla ir gilus susimąstymas. O tada klausia:

– O zebrą galima būtų išsidresiruoti? Žirafa irgi būtų gerai, nes iš toli matytųsi. Bet kad įstatymai neleidžia laikyti tokių gyvūnų namie… Gerai bus triušiukas. Arba nors pelę leiskit laikyti!

A, 7 metai.

Website Built with WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover WordPress

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

WordPress.com News

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.