Ištarus vardą Kernavė, mintys iškart nuskrieja į nuostabiai vaizdingą, penkių piliakalnių vietovę netoli Vilniaus, šalia Neries vingių. Ko gero, jau visi pradinukai žino, kad Kernavė – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, kad tai pirmoji Lietuvos sostinė, kurioje iki 1321 m. buvo valstybės valdovų rezidencijos. Kernavė buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų. Ši vieta yra tikrai kerinčio grožio, tarsi pritvinkusi baltiško sakralumo. Kiekvienas metų laikas leidžia atrasti naujas šios vietos peizažo spalvas ir vis kitaip į jį pažvelgti. Šiltomis degančiomis spalvomis medžius nudažęs spalis man Kernavę atvėrė naujais pjūviais, joulab, kad jos įvairiapusiškumą gerokai paryškino ir sustiprino netikėtas miestelio meno keistuolių atradimas: Ipolito Užkurnio medžio drožinių ir skulptūrų ekspozicija, Henriko Orakausko skulptūrų galerija ir S. V. Mitchell galerija “Bardo“.