Miesto šventė. Gimtadienis. Eisenos, mugės, parodos, koncertai. Vakare važiuojame pažiūrėti finalinių fejerverkų, nes mažasis labai nori. Vis tik dar dainuoja Džordža. Kaip prieš 25 metus, taip ir dabar. Tas pačias geras dainas. Žmonių minia. Linksma visiems. Beveik visiems. Nebandome nieko teigti vaikams ar sukurti išankstinę nuomonę apie skambančią muziką. Jie jos dainų nelabai žino, kaip ir nežino jos vardo ar scenos karalienės statuso. Dainų instrumentinės įžangos ganėtinai sunkios ir daug žadančios, su roko prieskoniais. Bet po instrumentuočių pasigirsta Džordžos vokalas, o jį, manau, žino daugelis. Tad pasiklausęs kelių dainų, patyrinėjęs muzikos ir vokalo tembrus ir atitikimą vienas kitam, dešimtmetis D, visiškai nepaisydamas žvaigždžių subordinacijos ir statusų, taria:

– Aš nesuprantu, kaip jie šitą dainininkę priėmė į grupę? Jos balsas skamba lyg iš dieduko dainų, kur mašinoje kompaktuose turi…

Galiausiai fejerverkai. Gražūs. Įspūdingi. Mažasis sunerimsta, ar dangus “nenumirs“ ir neužsidegs nuo tiek fejerverkų, o dešimtmetis nusprendžia, kad jų kūrėjai prisižiūrėjo per daug pokemonų…

A, 8 metai; D, 10 metų.