Atmosferiškasis Jakiškių dvaras

Tupime jau pusvalandį automobilyje ir pro medžių šakas stebime, kada gi jaunieji po fotosesijos išvažiuos. Privati šventė, nesinori, o ir nevalia trukdyti, bet Jakiškių dvaro šeimininkė telefonu paklausus apie galimybę aplankyti dvarą, nes esame pakeliui, sakė, kad šiandien šventė, bet gal bus maža akimirka, kai ištaikysit. Tai ir taikėm, kantriai laukėm. Ir buvo verta. Net labai. Nors galėjom kada atvykti ramiai, be streso. Šeimininkė sakė, kad tada būtų galima ir arbatos puodelį išgerti… Bet mums labai patiko tas gyvybingas šventės laukimo ir pasiruošimo šurmulys…

Visų pirma, didžiulį įspūdį padarė pats Jakiškių dvaras, jo įvairius gyvenimo etapus kaip koliažus atidengiančios dvaro sienos ir visa ten tvyranti aura. Šeiminkės vardas Meilė. Tad, galvoju, kad čia ir yra raktažodis. Ten tvyro meilė dvarui, žmogui, menui ir laisvei. Kiekvienas pakeleivis sutinkamas su meile, pasitikėjimu, pagarba. Labai šiltai mus sutiko ir pati Meilė, ir jos dukra Aušrinė. Ši ir papasakojo mums dvaro istoriją, jo įsigijimo ir bandymo prikelti gyvenimui sudėtingą procesą. Tikrai ne kiekvienas ryžtųsi tokiam žingsniui, nes įdėti nuosavo, o ne lengvai samdomo triūso šeimininkams teko labai labai daug. Savo rankomis tvarkyta, išglostyta ir paversta, mano manymu, stebuklinga ir atmosferiška vieta.

Ir tai, kad stogo perdengimas atsiėjo brangiau nei jo įsigijimas, o vėliau pritrūko pinigų niveliuojančiam, neišraiškingam, dirbtinai atkurtam sienų-lubų-grindų remontui, galvoju, išėjo į naudą. Dvaras sustingo ir atgijo savo istoriniame, ne paslėptame, bet išryškintame grožyje. Didysis grožis čia slypi trupančiose sienų faktūrose, įvairių laikmečių dažų sluoksniuose ir visur įkomponuotuose meno kūriniuose. Šiame dvare gali pajausti jo vidų, nes jis neužlėptas ir nenuretušuotas.

Jakiškių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XVI a. pab.  Dvaro sodyba priklausė vokiečių Koškolių giminei. Tačiau dabartiniai, klasicistinių bruožų dvaro rūmai, baigti statyti tik 1898 m. Rūmus statė Koškoliai – Jonas von Koskull ir jo žmona Olga von Koskull. Yra išlikę dvaro rūmai, ledainės pastatas (vieta maisto laikymui, kur buvo laikomas ledas ir maisto produktai, tuometinis šaldytuvo analogas), nedidelis parkas, garinis malūnas, link rūmų veda senų liepų alėja. Didieji dvaro ūkiniai pastatai sudegė per karą. Po karo skirtingais istoriniais laikotarpiais dvaro rūmų paskirtis buvo labai įvairi. Sovietai gebėjo gadinti viską, kas papuldavo į jų rankas, tad nenuostabu, kad ir čia būta grūdų sandėlio, vaikų darželio, valgyklos. Tai mena kai kur esančios angos maisto padavimui iš vienos erdvės į kitą. Kelios nuotraukos iš šeimininkų albumo, kuriame ir buvusių šeimininkų portretai, ir liudijimai apie tuometinę realybę, ir tai, kokias “dovanas“ rado dvarą įsigiję šeimininkai, ir kiek juodo darbo nuo 2005 metų patys įdėjo, kad vaizdas būtų toks, koks yra dabar:

Jakiškių dvaras įsikūręs Joniškio rajone, apie 30 km nuo Šiaulių, vos 1.5 km nuo nuo kelio Šiauliai-Ryga. Dvaras išsiskiria išsaugota autentika – jis nerenovuotas, nors teisingiau būtų sakyti – renovuotas taip, kad atrodytų nerenovuotas su savo tapybiškomis sienomis ir bohemiška dvasia. Dvare yra vykę įvairūs meno plenerai, renginiai ir tai, be abejo, irgi paliko savo menišką ir unikalų įspaudą. Jakiškių dvare vyksta šventės, rengiamos fotosesijos. Yra ir nakvynės galimybė didelių švenčių metu. Galvoju, kad jei norėčiau, kada puotos, tai daryčiau ją čia, Jakiškių dvare, nes kiekvienas kampas vertas fotografijos, ant sienų meistriškai ir subtiliai įkomponuoti paveikslai, o aura labai šilta ir teisinga… Tokia laisva ir meniška…

Mums visiškai nurovė stogus toks betarpiškas bendravimas, nebijojimas įsileisti į dvaro užkulisius, į patalpas, kur dabar kartais apsistoja, gyvena patys šeimininkai, o kadaise buvo tarnų dalis. Moterys atvėrė nuotraukų albumą, kalbėjo, pasakojo, dalinosi, o mes jas “gėrėm“ ir apgyvendinom savo širdyse. Didžiulis atradimas, nuostaba ir pagarba aplankė mus ten bebūnant, besistebint ir besižavint.