Žyma: meilė

Atmosferiškasis Jakiškių dvaras

Tupime jau pusvalandį automobilyje ir pro medžių šakas stebime, kada gi jaunieji po fotosesijos išvažiuos. Privati šventė, nesinori, o ir nevalia trukdyti, bet Jakiškių dvaro šeimininkė telefonu paklausus apie galimybę aplankyti dvarą, nes esame pakeliui, sakė, kad šiandien šventė, bet gal bus maža akimirka, kai ištaikysit. Tai ir taikėm, kantriai laukėm. Ir buvo verta. Net labai. Nors galėjom kada atvykti ramiai, be streso. Šeimininkė sakė, kad tada būtų galima ir arbatos puodelį išgerti… Bet mums labai patiko tas gyvybingas šventės laukimo ir pasiruošimo šurmulys…

Skaityti toliau “Atmosferiškasis Jakiškių dvaras“ →
1

448. O jos ten laukia

Aštuonmetis A gauna kvietimą į gimtadienį. Iš mergaitės. Jau ne pirmą kartą. Pajuokaujam, kad, matyt, žmogus visai patinka mergaitėms. O jis net nemirktelėjęs šauna:

– Taip! Aš žinau, kad joms patinku. Kokioms keturioms… Aš tai jaučiu. Jos man tai “pasako“ darydamos ką nors. Pavyzdžiui, jos mane užjaučia – kai aš noriu tylos, tai jos irgi pabūna tyliai. Arba pasako, kad aš piešiu gražiau, nei kitas berniukas. Arba mes susitariame eiti į biblioteką – nueinu, o jos ten manęs jau laukia… Mama, tu nesuprasi. Tau reikia pabūti tarp mūsų, kad suprastum…

#mažosmūsųlaimės

A, 8 metai

0

443. Beribė

– Mama, o kas yra beribė? – klausia aštuonmetis A.

Bandau paaiškinti beribystės sąvoką, žodžiais piešdama pavyzdžius apie visatos begalybę bei lygindama tai su konkrečias ribas turinčiais daiktais ir objektais – šalies, kambario, stalo ribomis. Žmogus dar pasitikslina, ką reiškia žodis “riba“. Tada aptariame, kad, pavyzdžiui, žodžiai ir tekstai irgi gali niekada nesibaigti. Arba kantrybė, kuri kartais pasirodo, kad turi ribas. Galiausiai sakau, kad tėvų meilę vaikams irgi galima pavadinti beribe.

A sėdėjo, žiūrėjo ir tada tarė:

– Nu bet gerai, įsivaizduok, aš turiu vaikų, myliu ten juos beribiai ir tada mane ištinka R.I.P. Nu, supranti, nebėra manęs. Ir kas tada – ateina tos meilės riba?

A, 8 metai

0

351. Bučiniai

– Mama, žiūrėk. Tu dabar man įdėk mišrainės ir atnešk čia į kambarį. Ir ateik pas mane, pasikalbėsim. Žinok, mama, nepavyko šiandien. Nepavyko darželyje pabučiuoti mergaitės G. Nes, įsivaizduoji, nebuvo vietos. Nebuvo, kur pasislėpti, kad kiti nepamatytų. Nes, jeigu pamatys, tai juoksis. Aš visą dieną galvojau, kaip ją pabučiuoti. Aš net mergaitės G paklausiau, kur mums pasibučiuoti. Bet ji pasakė, kad irgi nežino. Rytoj vėl galvosiu, kaip pasibučiuoti. Tai turbūt nutiks lauke. Arba ne lauke… O dar mergaitė A melavo, kad G manęs nemyli. Myli!

A, 6 metai

0

309. Kraujas stingsta

Iš pradžių septynmetis D pradėjo nuo velnio degančiais pirštais. Bet bepiešdamas ėmė jausti, kad “kraujas stingsta“, kai apie tą velniavą galvoji… Tada nupiešė Dievą auksiniame soste su deimantais. Raudonas deimantas anot D reiškia meilę, violetinis – dievišką dvasią, žalias – gyvybę, o mėlynas – gerumą…

12710907_10207556933137874_1269797531022845103_o

12717480_10207556934137899_1384260868297232488_n

0

74. Meilė ir gyviai

– Mama, žinai kokie yra du mano mėgstamiausi gyviai?
– Na ir kokie gi?
– Tu ir tėtė.
Po trumpos akimirkos:
– O tu vaikystėje buvai įsimylėjusi kokį berniuką?
– Tikriausiai, kad taip…
– Aš dabar esu įsimylėjęs Ją… Mes draugaujam. Bet ji ne visada prisileidžia…
– Ko neprisileidžia?
– Na neprisileidžia draugauti, pokštauti. Rytoj gali būti sunki diena, Jos gali nebūti…
Nelengvų apmąstymų kamuojamas, penkiametis D apsisuka ant kito šono. Bandys užmigti, jei meilė leis… 

D, 5 metai

0

68. Gerosios dvaselės

– Mama, o tu jau sugalvojai, ko prašysi Kalėdoms?
– Mhhhh….. Gal gerų vaikų?
– Kaip suprasti?
– Na, kad mano vaikai būtų geri…
– Aaaaa. Tai tokių gerųjų dvaselių? Gal ir gerai sugalvojai… Gali būti, kad Kalėdų senelis jų turės. O kažin, kai tas dvaseles uždeda vaikams, ar skauda? Bet gal ir neturės Kalėdų senelis dvaselių, nes jų neišeina padaryti, tai tokia niekybė, dalykas toks. Ne daiktas. Aš tave myliu. Kai aš nesugalvoju, ką tau pasakyti, tai sakau, kad myliu…

D, 5 metai

0

57. Aukso kalnai

Žiūrėdamas į močiutės kryželiu siuvinėtą paveiksėlį, kurio vaizdas maždaug toks: vienišame krante stūkso dar vienišesnis švyturys, aplink jį raitosi tamsūs debesys, penkiametis D įsijautė:
– Na va, man akyse dabar yra toks paveikslas. Aš dabar va turiu tokį vaizdą. Ir man biškį liūdna. Na, kaip tau pasakyti? Ten yra sala. O saloje toks berniukas, nu, pavyzdžiui, Dovydas jo vardas. Ir jis ten vienas vienas. Laukia, kol jo tėveliai atplauks. O ten jį drąsko vėjai, uraganas baisus. Ir jam liūdna. Bet atplaukė tėveliai ir viskas baigėsi gerai. Ir žinai, aš tave taip myliu… O tu myli save? O ką tu labiau myli? Aš manau, kad tu turėtum labiau mylėti ne save, o savo vaikus… Mes vakar, kur kalbėjom, tai aš už nieką tavęs neatiduočiau. Kad ir prašytų koks dėdė, maldautų. Už nieką… Tu man už viską brangiausia.
Aš gi atitariu, kad jie, vaikai, man irgi už visus aukso kalnus brangesni. O jis pratęsia:
– Vaikai yra didžiausi tavo aukso kalnai!

Toks tad niekas ir viskas čia pas mus vyksta…

D, 5 metai

0

55. Kalbanti galva

Trimetis A pareiškė, kad įsimylėjo mergaitę V iš darželio ir dabar draugauja. Dar pasitikslino, ką reiškia “Raffaello“. Turbūt pirks draugei. Atsigulęs į lovą paskelbė, kad jis jau miega. Kai paklausiau, o tai kas čia tada kalba, atsakė, kad galva…
O didysis brolis J, beruošdamas namų darbus ir žiūrėdamas į įdomiai sutapusias užduotis, nutarė, kad mokytojai sugalvojo vagystės planą. Anglų kalbos mokytoja liepė užrašyti, kur gyveni, matematikos mokytoja – nubraižyti kambario planą, o technologijų – surašyti namie esančius elektros prietaisus. Tobula.
Bekikendamas sako – o jeigu iš tikrųjų…?

A, 3 metai; J, 11 metų.

0

50. Dvi mamos…

Tėtis neša pusšlapį trimetį A nuo siautėjančio pajūrio per ne mažiau ošiantį ir temstantį pušyną. A per petį žiūri į mane ir sako:
– Mama, aš esu visa tavo meilė.
– O kaip tėtis? Juk jis tave dabar sunkiai neša…
– Ne, ne meilė. Nes tada tėtė turėtų būti mama. Arba galėtų būti dvi mamos…
Va jums ir vaiko pamąstymai apie šeimą… O penkiametis D dar pasvarstė, kad galėtų būti dvi mamos ir du tėčiai.

A, 3 metai; D, 5 metai
0

46. Negali žinoti

Paskutinė D mintis prieš miegą:
-Mama, tu gerutė, tu pati geriausia. O kai tu pyksti, vis tiek mane myli? Aš irgi myliu, kai pykstu. Aš gimtadieniui iš tavęs norėčiau dviejų dovanų, nes nenoriu, kad netektum daug pinigų. Kiek liko dienų iki mano gimtadienio? Ne pirmas, bet antras ketvirtadienis? Man be tavęs būtų labai bloga gyventi. Kodėl? Nes be mamos vaikas netenka didžiausios meilės. Ypač man. Nes apie kitus tai aš nežinau. Aš negaliu žinoti, ką jie galvoja… Gali jau eiti.

D, 4 metai

0

43. Pagulėk pas mane

Mama, pagulėk pas mane. Ne, pirma pas mane. Ne, pas mane. Ne, pirma pas mane – aš šiandien tau šventę padariau. Tau patiko mamyčių šventė? Aš dar tau norėjau nupiešti piešinį. Nupiešiu. Tokį apsnigtą. Tokius baltus apsnigtus medžius. Norėsi? O kaip tie medžiai atrodytų, jei žiūrėtum iš toli į žemę? Tokie juodi pagaliukai, ane? O dabar pas mane pagulėk. Atsigulei? O kojas nuleidai? O vaikai iš mėnulio atsiranda? Ne iš mėnulio? O iš kur? Tu man pasakyk. Aš nežinau. Užsimerk. Užsimerkei? O dabar apsikabinam. Aš tave myliu. Aš tavo maža meilė. Rytoj susitiksim.

A, 3 metai; D, 4 metai

0

Website Built with WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

Pterodaktilis

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

rasymopraktikacom.wordpress.com/

Mokytojų kambarys

žuvys ir liežuvis

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover WordPress

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

WordPress.com News

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: