Užburiantys Miró dialogai

Ernesta Šimkienė

Tekstas publikuotas Šiaulių universiteto mėnraštyje “Park@s“, Nr. 54, 2007 m. liepos mėn. 

Šiaulių dailės galerijoje pusantro mėnesio eksponuota unikali ispanų menininko Joano Miró (1893 – 1983) originalių plakatų kolekcija. Tai 154 plakatai, sukurti 1937 – 1983 metais. Kolekcininkas gydytojas švedas Nilsas Tryding‘as visus juos surinko ir 2003 metais padovanojo Kristianstado (Švedija) miestui. Tam, kad J. Miró kūrybą galėtų pamatyti kuo daugiau žmonių, o ypatingai – vaikų ir jaunimo. Galerijoje pristatydamas Miró parodą Nilsas dėvėjo raudoną katalonietišką kepuraitę – taip jis daro kiekvieną kartą kalbėdamas apie ispanų menininką. Menininką, kuris tiesiog dievino savo gimtąją Kataloniją ir sukūrė nuostabų kultūrinį palikimą.

Vienas žymiausių pasaulio siurrealizmo menininkų, itin savitai interpretavęs supantį pasaulį, sukūrė tarsi naują simbolių ir formų kalbą. Linijos, dėmės ir formos. Raudona, geltona, žalia, mėlyna ir būtinai juoda. Vaizdas ir tekstas. Realybė ir fantazija. Tai tarsi raktiniai žodžiai, kurie atrakina duris į menininko kūrybos labirintą ir veda žiūrovą vis toliau ir giliau. Raktą nuo galutinių ir svarbiausių durų pavyksta rasti tik patiems atkakliausiems. Ir dar. Kiekvienas nueina visiškai skirtingą kelią ir sutinka skirtingus herojus. Miró tarsi rebusus dėliojo savo kūrinius, nesiūlydamas tik vieno teisingo sprendimo. Sprendimų ir interpretacijų gali būti daug, nes kiekvienas žvilgsnis randa vis kitą paveikslo elementų kombinaciją, kurią vaizduotė paverčia unikalia ir stulbinančia menine asociacija.

Artimas ir betarpiškas kontaktas su žiūrovu buvo vienas pagrindinių Miró kūrybos principų. Todėl jo kūriniai, fantastiškai integruoti į viešas erdves turi visiskai kitą poveikį nei tapybos drobės, slepiamos godaus kolekcininko dvare ar paveikslai, kabantys galerijose, kurias, deja, lanko gana siauras žmonių ratas. Skulptūros, freskos ir plakatai. Būtent juos pasirinko Miró, kaip pačias efektyviausias ir iškalbingiausias meninės raiškos formas, kurios išlieka matomos net beprotiškai skubančios kasdienybės ir laiko kontekste. Barselonos parduotuvės, kioskai, mėsinės, dirbtuvės – puikios vietos plakatų eksponavimui. Miró tai pukiai suvokė ir išnaudojo, kurdamas plakatus, perduodančius ne tik informacinę žinutę, bet ir autentišką meninį kodą ir reginį. Plakatas, sukurtas Barselonos futbolo klubui turbūt yra mėgstamiausias visų ispanų plakatas. 1982 metais Ispanijoje surengto Pasaulio futbolo čempionato pagrindinio plakato kūrimo garbė patikėta taip pat žymiajam siurrealistui. Šio plakato fragmentą – raudoną kamuolį, taip pat tapatinamą ir su saule, Ispanija vėliau panaudojo savo šalies turizmo reklamai.

Beje, nei vienas to meto menininkas nebuvo sukūręs tiek daug plakatų. Jie skirti paties menininko parodoms, galerijoms, koncertams, kitiems menininkams, šokio ir teatro spektakliams, festivaliams, Katalonijai, knygų, žurnalų, laikraščių ir filmų pristatymams, įvairiausioms institucijoms, organizacijoms ir kongresams, Barselonos futbolo klubui ir Pasaulio futbolo čempionatui. Miró pažinojo P. Pikaso ir sukūrė plakatą jo parodai Maljorkoje. Mėgstamiausiam Miró architektui – garsiajam ispanui Antonio Gaudi atminti taip pat skirtas Miro plakatas. Intensyviausias plakatų kūrimo laikas buvo paskutinis menininko gyvenimo dešimtmetis – tuo metu jis sukūrė pusę visų savo plakatų. Paskutinysis plakatas skirtas jubiliejinės parodos, skirtos Miró 90-mečiui, atidarymui.

Pats mažiausias, tačiau pats vertingiausias kolekcijos kūrinys – 1937 metais Ispanijos pilietinio karo metu sukurtas pirmasis Miró plakatas, kuriame vaizduojamas Katalonijos valstietis, grūmojantis Frankui ir fašistams. Miró be galo mylėjo ir rėmė savo gimtąją Kataloniją, todėl daugelyje jo plakatų puikuojasi raudona ir geltona katalonietiškos vėliavos spalvos. Būtent dėl to daugelį plakatų valdžia sunaikino ar net uždraudė.

Stebinantys savo fantastiškų plastiškų formų  įvarove, Miró plakatai tarsi prikausto žiūrovą. Akis  – labai dažnai ir tiklsingai menininko naudotas simbolis, tarsi sustabdo slenkantį žvilgsnį ir įtraukia į savo keisčiausių linijų, dėmių ir spalvų tinklainę. Plakatai įgauna tam tikrą intearktyvią savybę – kiekvienas autoriaus užduotą mįslę gali įminti visiškai skirtingai ir ją pratęsti. Tai lemia individualūs matymo, suvokimo ir interpretavimo gebėjimai. Žiūrovo funkcija iš pasyvaus stebėjimo perauga į aktyvų kūrybišką dalyvavimą dialoge. Dialogas vystosi tarp autoriaus akies fiksuojamos tikrovės, patiriančios menines transformacijas ir žiūrovo matomo bei sąmonėje empiriškai perfrazuojamo rezultato.

Miró plakatams, kaip ir visai jo kūrybai, būdingas spalvų aiškumas ir grynumas, kurį autorius išgaudavo spausdamas plakatus litografijos būdu. Organiškų formų dėmės, aprėmintos veržliomis, drąsiomis juodomis linijomis įtraukia žiūrovą į fanatazijų ir keisčiausių būtybių kupiną erdvę, gerokai atitolusią nuo kasdienio paprastumo. Žiūrovui leidžiama panirti į asociacijų grandines ir individualiai interpretuoti reginį – jei vienas mato paukštį, kitas ten pat gali sutikti dramblį. Siurrealisto paveiksluose dažnai sutinkami saulės, žvaigždžių ar mėnulio simboliai, sufleruojantys apie didelį susidomėjimą kosmosu. Beje, juodos spalvos dominavimą plakatuose, ypač vėlesniuose, iššaukė ir tas faktas, kad Miró regėjimas buvo stipriai pažeistas kataraktos.

Prieš 50 metų kolekcininkas Nilsas Trydingas, atvykęs į Paryžių, ant galerijos sienos priešais UNESCO būstinę išvydo jį pakerėjusį Miró kūrinį. Taip prasidėjo kruopštus ir atkaklus ieškojimų procesas, kurio rezultatas – surinkti visi 154 originalūs J. Miró plakatai. Nilsas tapo tuo žmogumi, kuris apie Miró plakatus žinojo viską ir, ko gero, daugiau nei pats menininkas. Praėjus keliolikai metų nuo kolekcionavimo pradžios N. Tryding‘as ir J. Miró susitiko. Vėliau buvo daug intensyvaus bendravimo laiškais, susitikimų ir vizitų. Pasak kolekcininko, Miró nemėgo daug kalbėti, tačiau visuomet madingai rengėsi. Jam patiko sunkiai pasiekiamos vietos, nuo kurių atsiverdavo kerintys vaizdai. Galybę laiko menininkas praleisdavo kontempliuodamas peizažą, tačiau niekas jo nematydavo su fotoaparatu ar rašikliu.

Miró turėjo daug ištikimų draugų. Vienas tokių buvo skrybėlininkas Joan Prats, kuris labai anksti suvokė, kad Joanas – neeilinis menininkas. Jis padėjo ir rėmė jį gerokai anksčiau, nei garsusis siurrealistas tapo žinomas visame pasaulyje. Beje, Miró atveju taip pat galioja taisyklė, kad savame krašte pranašu nebūsi. Miró buvo garbinamas Japonijoje ir Amerikoje – didžioji dalis svarbiausių menininko kūrinių yra JAV muziejuose ir privačiose kolekcijose. Kūrybinis pripažinimas ir šlovė savo šalyje atėjo gerokai vėliau.

Meno kūrinio viešumas arba kūryba, skirta žmonėms – ši Miró filosofija akivaizdi, žvelgiant į jo kūrinių ikonografiją. Visuomet norėjęs apčiuopti kuo glaudesnį kontaktą su žiūrovu, Miró iš tiesų tapo mėgiamu ir mylimu „žmonių menininku“.