“- Aš galvoju apie laiką ir erdvę. Ir nežinau, kaip paaiškinti tai, ką galvoju, nes kad jums paaiškinčiau vieną dalyką, pradžioje turiu paaiškinti kitą dalyką. Labai sunku tai padaryti. Galvoju, gal reikės parašyti straipsnį ir suformuluoti viską. Nu bet įsivaizduokit animacinį filmuką, kad ir Simpsonus. Jį gali sustabdyti, sulėtinti ir atsukti po kadrą, po milisekundės dalį. Ir nors tu atsuki, bet filmuko originalas vis tiek laike eina toliau. Ir yra mano laikas – nuo tada kai aš gimiau. Ir laikas kopijuoja mane – jei aš kažką padarau, jis kopijuoja mane visoje visatoje ir visuose laikuose. Nuo kito irgi kopijuoja. Ir tai yra laiko momentai, akimirkos. Ir tai ne metai, mėnesiai, o milisekundės dalys. Ir taip tu gali patekti į bet kurį laiko momentą – kaip tose animuotose knygelės – kai greitai verti ir iš piešinėlių susidaro judantis vaizdas. Sustabdai lapelį ir patenki į tam tikrą laiko momentą. Jei aš taip patekčiau į viduramžius, nusiųsčiau ten naujausių technologijų. Dar čia panašu į tą ratą, kur kazino būna – išsuka ir parodo, kada gimsi…“

Šitos devynmečio D mintys man per sudėtingos – kažkokia reliatyvumo teorija. Dar ir dabar ne iki galo supratau viską. Reikės turbūt to straipsnio…

D, 9 metai