443. Beribė

– Mama, o kas yra beribė? – klausia aštuonmetis A.

Bandau paaiškinti beribystės sąvoką, žodžiais piešdama pavyzdžius apie visatos begalybę bei lygindama tai su konkrečias ribas turinčiais daiktais ir objektais – šalies, kambario, stalo ribomis. Žmogus dar pasitikslina, ką reiškia žodis “riba“. Tada aptariame, kad, pavyzdžiui, žodžiai ir tekstai irgi gali niekada nesibaigti. Arba kantrybė, kuri kartais pasirodo, kad turi ribas. Galiausiai sakau, kad tėvų meilę vaikams irgi galima pavadinti beribe.

A sėdėjo, žiūrėjo ir tada tarė:

– Nu bet gerai, įsivaizduok, aš turiu vaikų, myliu ten juos beribiai ir tada mane ištinka R.I.P. Nu, supranti, nebėra manęs. Ir kas tada – ateina tos meilės riba?

A, 8 metai

Atostoginė odė Juodkrantei

Aš negaliu sau atsakyti kodėl, kaip ir kada ji užgimė, bet toji meilė Kuršių Nerijai yra ypatinga. Ji tarsi dalis manęs pačios – trapi akimirka neskubraus buvimo, lėtumo, laimės, laisvės, be kurio tiesiog nenoriu ir net nesistengiu būti. Negaliu net tiksliai įvardinti to jausmo, bet Juodkrantės pasiilgstu dar neišvažiavusi iš jos. Todėl nors kelioms dienoms, o dar geriau ilgesniam laikui noriu ten panirti kiekvienais metais. To pušų ir marių kvapo, visur limpančio smėlio, stipraus plaukus draikančio vėjo, ilgo ėjimo ar važiavimo dviračiu mišku, talžančių ir bloškiančių iš koto bangų man reikia kaip gyvybės gurkšnio trokštančiam, kad galėčiau persikrauti prieš naują rudenį, naują sezoną, naują maratoną… O dar geriau būtų tiesiog dirbti ten ir pasenti, o pasenus keltis anksti ryte ir eiti prie jūros, tada grįžti mišku susirenkant mėlynes ir grybus, o vakare skaityti neperskaitytas, nesuspėtas gyvenimo knygas ant marių kranto su savo žmogumi. Klausykit, o gal tikrai galėčiau dirbti iš Juodkrantės…

Skaityti toliau “Atostoginė odė Juodkrantei“

387. Motociklas

– Mama, o kai užaugi, ar būtinai reikia laikyti automobilio vairavimo teises? Ar galima tik motociklo? Aš laikysiu motociklo.
– O jei tau reikės ką nors pavežti? Pavyzdžiui, savo šeimą?
– Tai jie su dviračiais galės! Juokauju! Iš tikrųjų tai aš galvoju pirma išsilaikyti motociklo teises, tada ten būni studentas, mokaisi, dirbi kokioj kavinėj ar McDonalde, tai tau tada užtenka motociklo. O paskui tai trijų žmonų iškart neturėsi, o vieną gi išeis pavežti ir motociklu. O vaikai irgi neatsiranda iš karto, juk mažiausiai devynių mėnesių reikia. O per tiek laiko galima ir automobiliui sutaupyti. O jei tu nori važiuoti motociklu, tai tikrai negalvosi, kad gali kažkur atsitrenkti, tu vis tiek važiuosi!

D, 9 metai

243. Gyvi robotai

– Bet kodėl man atrodo, kad jūs su tėte vaikystėje visai neaugot? Jus tiesiog Dievas tokius didelius iškart sukūrė. Tokius kaip robotus, tik padarė gyvus: suteikė žmogaus organizmą, kūną. Ir tada mus, vaikus, iš dangaus išlydėjo pas jus. Ir dar aš kartais galvoju, kodėl ne aš esu tėtis…

D, 6 metai

199. Išmokti pamokas

– Tu geriausia mama pasaulyje. O tėtis – geriausias tėtis pasaulyje, – taria šešerių D, glostydamas širdį.
– O jūs geriausi vaikai pasaulyje.
– Na, bet mes ne tiek ir daug gerų darbų padarom.
– Viskas dar prieš akis.
– Na taip, išmoksim. Jūs irgi dar mokotės – pavyzdžiui atsakinėti į klausimus. Suaugę juk irgi turi išmokti visokias pamokas. Mokykloje tai mokosi ant popierėlių. O suaugę negali eiti į kokią kavinę ar vakarėlį, jei turi padaryti kokius nors darbus. Čia kaip namų darbai. Nes gali išmesti iš darbo. Ir žmogui reikia tą pamoką išmokti, – išaiškina D.

D, 6 metai

183. Išgelbėti žmoniją

– Mama, tėti, noriu jums užduoti klausimą. Tik nesupykit, gerai? Jei būtų pasaulio pabaiga ir kurį nors iš jūsų išrinktų šokti į kunkuliuojančią lavą tam, kad išgelbėtumėt žmoniją, ar galėtumėt tai padaryti?
– Na, žmoniją išgelbėti kilnu. Bet pirmiausia galvočiau, kad gelbėju savo vaikus, tad apsisprendimui neturiu kitų variantų, tik šokti į lavą, – atsakau vedina egoistinių intencijų.
– Na, tai už tą gerumą tu taptum angelu, – paguodžia vaikas. – Stebėtum mus iš aukštai. Bet geriau tegul išrenka ką nors kitą…

D, 6 metai

122. Sunkumai

– Aš manau, kad gyvenimas bus sunkus. Nebebus taip lengva, kaip vaikystėje. Reikės dirbti visokius darbus, rūpintis vaikais, padėti žmonai. Aišku, jeigu aš turėsiu žmoną… Reikės išmokti vairuoti mašiną. Arba motociklą. Padaryti vaikams valgyti. Ne, tai nesvarbu, kad sunku. Nes juk sunku gali būti ir mano mašinyčių trasą pastatyti…

D, 5 metai

95. Gali taip būti

– Man D įspyrė į pilvą, tada aš nugriuvau nuo lovos ir užsigavau galvą, – skundžiasi A.
Atsisuku į D ir klausiu, argi galima taip daryti, ar yra kada nors matęs, kad, pavyzdžiui, mes, tėvai, spardytume vaikams į pilvą. Išgirstu neaiškų mykimą po nosimi. Perklausiu. Ir, mano siaubui, išgirstu:
– Taip.
– Nesupratau…
– Nu gerai, neeeeee. Bet taip gali kada nors būti…

A, 4 metai; D, 5 metai

68. Gerosios dvaselės

– Mama, o tu jau sugalvojai, ko prašysi Kalėdoms?
– Mhhhh….. Gal gerų vaikų?
– Kaip suprasti?
– Na, kad mano vaikai būtų geri…
– Aaaaa. Tai tokių gerųjų dvaselių? Gal ir gerai sugalvojai… Gali būti, kad Kalėdų senelis jų turės. O kažin, kai tas dvaseles uždeda vaikams, ar skauda? Bet gal ir neturės Kalėdų senelis dvaselių, nes jų neišeina padaryti, tai tokia niekybė, dalykas toks. Ne daiktas. Aš tave myliu. Kai aš nesugalvoju, ką tau pasakyti, tai sakau, kad myliu…

D, 5 metai

57. Aukso kalnai

Žiūrėdamas į močiutės kryželiu siuvinėtą paveiksėlį, kurio vaizdas maždaug toks: vienišame krante stūkso dar vienišesnis švyturys, aplink jį raitosi tamsūs debesys, penkiametis D įsijautė:
– Na va, man akyse dabar yra toks paveikslas. Aš dabar va turiu tokį vaizdą. Ir man biškį liūdna. Na, kaip tau pasakyti? Ten yra sala. O saloje toks berniukas, nu, pavyzdžiui, Dovydas jo vardas. Ir jis ten vienas vienas. Laukia, kol jo tėveliai atplauks. O ten jį drąsko vėjai, uraganas baisus. Ir jam liūdna. Bet atplaukė tėveliai ir viskas baigėsi gerai. Ir žinai, aš tave taip myliu… O tu myli save? O ką tu labiau myli? Aš manau, kad tu turėtum labiau mylėti ne save, o savo vaikus… Mes vakar, kur kalbėjom, tai aš už nieką tavęs neatiduočiau. Kad ir prašytų koks dėdė, maldautų. Už nieką… Tu man už viską brangiausia.
Aš gi atitariu, kad jie, vaikai, man irgi už visus aukso kalnus brangesni. O jis pratęsia:
– Vaikai yra didžiausi tavo aukso kalnai!

Toks tad niekas ir viskas čia pas mus vyksta…

D, 5 metai

43. Pagulėk pas mane

Mama, pagulėk pas mane. Ne, pirma pas mane. Ne, pas mane. Ne, pirma pas mane – aš šiandien tau šventę padariau. Tau patiko mamyčių šventė? Aš dar tau norėjau nupiešti piešinį. Nupiešiu. Tokį apsnigtą. Tokius baltus apsnigtus medžius. Norėsi? O kaip tie medžiai atrodytų, jei žiūrėtum iš toli į žemę? Tokie juodi pagaliukai, ane? O dabar pas mane pagulėk. Atsigulei? O kojas nuleidai? O vaikai iš mėnulio atsiranda? Ne iš mėnulio? O iš kur? Tu man pasakyk. Aš nežinau. Užsimerk. Užsimerkei? O dabar apsikabinam. Aš tave myliu. Aš tavo maža meilė. Rytoj susitiksim.

A, 3 metai; D, 4 metai

42. Pasakėlė

“Tuoj. Man reikia užklijuoti kai ką savo mintyse. Klausai? Seniai seniai, labai seniai gyveno Šeštokų šeima. Vaikai išsiruošė į karą. Pasiėmė ir tėvus. Vaikai turėjo po du kardus – davė ir tėvams. Turėjo po du skydus – irgi davė tėvams. Davė ir šarvus, ir šalmą. Sėdo į Fordą ir išvažiavo į karą. Nusipirko bilietus. Nes į karą reikia bilietų. Stojo į priekines eiles ir nugalėjo milžinišką pabaisą. Po to jie grįžo į savo namučius. Ten rado savo močiutę, bet ji buvo dar labiau susiraukšlėjusi. Ir jie nutarė jai padėti. Davė stebuklingą mygtuką. Močiutė jį paspaudė ir pavirto į gražią moterį. Ji tapo karaliene.“

D, 4 metai

40. Pasakėlė apie mergaitę ir berniuką

“Vieną kartą seniai seniai, kai buvo karas, o žmonės pykosi ir nedraugavo, gimė viena mergaitė ir vienas berniukas. Kai jie užaugo, nuvažiavo į parduotuvę. Tėvelis (t.y. berniukas) nusipirko Fordą, o mamytė (t.y. mergaitė) nusipirko Pežo. Tada jie grįžo į namus. Ir gimė jiems pirmas berniukas, vardu Jokūbėlis. O paskui vasarą, birželio 6 dieną, jiems gimė antras berniukas, vardu Dovydas. Jie labai apsidžiaugė ir nutarė gyventi su tais vaikais. Žiemą jiems gimė trečias berniukas. Kai berniukai užaugo ir jiems visiems suėjo 11 metų, jie išėjo į šarvų parduotuvę. Nusipirko Jokūbas tokią kaukę ant veido su skylėm. Dovydas skydąsu karūna ir tokius šarvus ant galvos su ugnimi. O Augustas lanką. Ir grįžo į savo namučius.“

D, 4 metai

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: