– Mama, o aš ilgai gyvensiu? Ilgiau už jus? O jūs gyvensit, kol mes užaugsim? Aš irgi noriu, kad tu pamatytum mano vaikus. Bet jeigu aš, pavyzdžiui, susirasiu tokią žmoną, nu moterį tokią, kuri jau turi pasigimdžiusi vaikų… Tai ką? Tai vadinasi ji padarė klaidą!
Po kelių minučių D pratęsia savo ateities planų kūrimą:
– Kai užaugsiu, aš turėsiu lygai tokią pačią vonią – langai čia bus, kriauklė, bidė, vonia – viskas taip pat. Aš vis galvoju, ką čia man reikės dirbti užaugus. Labiausiai tai norėčiau būti gaisrininku. Bet neišeis. Nes aš mėgstu saldumą. O kai buvo į darželį atvažiavę gaisrininkai, sakė, kad negalima valgyti saldumynų. Gal tada būsiu policininku. O gal geriau būsiu meistru. Nu kokiu meistru? Statybų meistru! Ar esi mačiusi valgymo meistrą? Aš tik per filmuką mačiau tą šefą. O gal būsiu mokytoju… Astronautu nebūsiu, nes labai baisu… O tu norėtum būti mėnuliu? Nu aš tai tik šiaip paklausiau, nes aš tai nenorėčiau. Iš tikrųjų tai aš dirbsiu tokį darbą, kaip tavo. Nu dailės darbą. Piešiu visokius kūrinius…
Staiga mintis įgauna kitą rakursą:
– O tu, kai važiuoju su savo darbu kur nors, vagi? Ne, nu tai aš taip ir galvojau, kad nevagi… Bet įsivaizduok, nuvažiuoji tu į Klaipėdą, o ten niekas nekalba lietuviškai. Ir tu pamatai, kad neturi parkerio. Nu ir ką tu tada darai? Pasivagi iš jų? Aaaaaa, nu tai aš irgi taip maniau, kad pasiskolini…
D, 5 metai
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą