Tekstas apie tapytojo Romano Vilkausko parodą, surengtą 2005 metų rugpjūčio mėnesį, Piarnu miesto galerijoje, Estijoje. Tekstas publikuotas 2005 rugpjūčio 9 d. dienraštyje “Lietuvos žinios“.
Ernesta Šimkienė
Meno tiltas: Lietuva – Estija
Tęsiant ir stiprinat kultūrinio bendradarbiavimo saitus tarp Baltijos šalių, Estijos vasaros sostinėje, Piarnu mieste, surengta žinomo lietuvių tapytojo, šiauliečio Romano Vilkausko kūrybos paroda.
Trijų Baltijos šalių miestų: Šiaulių (Lietuva), Jelgavos (Latvija) ir Piarnu (Estija) įtikinamiausias draugystės įrodymas – bendri kūrybiniai projektai ir mainai. Jau septyni metai šie miestai keičiasi parodomis ir menininkais, rengia bendras temines parodas ir plenerus. Šių metų gegužę trijų Baltijos šalių miestų menininkai dalyvavo gatvės skulptūrų plenere Jelgavoje. Neatsitiktinumas ir dabar Piarnu miesto dailės galerijoje vykstanti Šiaulių miesto menininko Romano Vilkausko paroda.
Šiame Estijos kurorte ant Baltijos jūros kranto vasaros metu vyksta itin intensyvus kultūrinis gyvenimas: koncertai, festivaliai, parodos ir t.t. Miestas be galo gyvas, judrus, kupinas žmonių šurmulio. Kitaip nei Lietuvos pajūrio kurortuose, čia išspręstas sezoniškumo bei blogo oro klausimas – kultūriniai renginiai, pramogos vyksta ištisus metus, o poilsiautojų užimtumas nepriklauso tik nuo oro sąlygų. Sukurta gyvybinga ir įvairialypė kultūrinė terpė, kurioje šalia solidžių ir rimtų renginių puikiai įsikomponuoja alternatyvaus meno sąjungos, galerijos bei renginiai. Palyginti nedidelis miestas turi tikrai daug galerijų bei meno centrų, o tai galimybė ugdyti išsilavinusį ir žingeidų meno mylėtoją.
Būtent dėl tokių priežasčių šiauliečio R.Vilkausko tapybos paroda suintrigavo Piarnu miesto meninę auditoriją – į R.Vilkausko parodos atidarymą susirinko nemažas susidomėjusių žiūrovų būrys. Atvirai diskutuota apie Lietuvos ir Estijos meno skirtybes ir panašumus. Jei Lietuvos tapyba daugiau koloristinė, ekspresionistinė, emocionalesnė, tai šiauriečių estų – labiau apgalvota, racionalesnė, nepasikliaujanti netikėtumais. Šiuo atžvilgiu Vilkausko kūryba gana artima estų tapybos modeliui – kiekviena tapytojo mintis ilgai brandinta, o potėpiai ir prisilietimai prie drobės skrupulingai apgalvoti. Tai išduoda ir datos, užrašytos prie darbų – kai kurie jų tapyti po keletą metų.
Ši paroda tarsi kamerinis autoriaus kūrybinio kelio raidos pristatymas – eksponuojami poros dešimtmečių darbai: aliejinė tapyba, akvarelės ir objektai. Peržvelgus tokią ekspoziciją susiguli gana aiškus vaizdas: kas menininkui kelia nerimą ir kaip tas rūpestis transformuojasi ir kinta drobėse ir objektuose. Ištapyti laikraščių motyvai yra bene pagrindinis autoriaus iškirtinumo ir atpažįstamumo bruožas. Visuomet ryškus kritinis autoriaus požiūris į sovietmečio ydas ir santvarką negailestingai gulė į preciziškai drobėse ištapytas laikraščio eilutes. Laikraščio tekstai, kurių neįmanoma perskaityti, nes čia nėra nei vieno mums suprantamo žodžio. Tenka pasinerti į kitą lygmenį ir skaityti ne eilutes, o tarp eilučių, tarp autoriaus minčių, tarp jo skaudulių. Tam tikras aliuzijas sukelia tarp eilučių įsikomponavusi žinoma sovietinė persona, laiko žymių persmelkto laikraščio medžiagiškumas ar švari šviesa, kurianti inerjero ir erdvės įspūdį.
Sovietinės santvarkos Lietuvoje byrėjimo pradžia davė daug impulsų Vilkausko kūrybai. Laisvės kvapas veikė svaiginančiai, o kūryba buvo ta erdvė, kurioje galima buvo itin drąsiai ir kritiškai pažvelgti į laikmetį. Perversmo įkarščiui atslūgus, keitėsi ir tapytojo meninė raiška. Vaikštinėjant po Romano parodą be galo estetiškoje Piarnu galerijoje, suvoki, kad nebelikus prieš ką kovoti, autorius tarsi nurimo, realistinė tapyba peraugo į tobulos formos ir faktūros paieškas.
Menininkas neapsiriboja vien tik drobės ar popieriaus lapo plokštuma, jis kuria ir įvairiausius erdvinius objektus – nuo intriguojančiai monumentalių iki preciziškai ir švariai apdirbtų kamerinių objektų. Kokią raiškos priemonę menininkas bepasitelktų, rezultatas – be galo aukšto lygio estetika ir švari mintis. Nors Vilkausko kūriniai yra pasklidę po visą pasaulį įvairiuose muziejuose ir privačiose kolekcijose, prieš surengiant parodą Estijoje, autorius turėjo tam tikrų abejonių, ar bus suprastas kitoje šalyje, kitame kontekste. Tačiau tokio lygio menas be jokių išlygų yra vertinamas palankiai, o parodos surengimas dar kartą praplečia kitų šalių meno mylėtojų supratimą apie kultūrinę situaciją Lietuvoje.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą