509. Banano efektas

– Mama, bet žinok, visi parkeriai ir kiti tiesūs dalykai vos vos, labai minimaliai yra banano formos.

Žiūriu nustebusi, bandau suprasti, suima juokas ir sakau:

– Tai kad gal ne. Tiesus daiktas ir yra tiesus daiktas.

– Na, bet žiūrėk. Žemė tai apvali, nors mums atrodo plokščia. Taip, ji didžiulė ir to nesimato. Tai ir visi daiktai labai labai minimaliai, beveik nematomai yra banano formos.

D, 11 metų.

Lenkija. Torunės lobiai – meduoliai, gotika ir Žemę pajudinęs Kopernikas

Kalėdinių meduolių laikotarpis ir nepabaigtų metų darbų jausmas privertė įsispirti sau į vieną vietą ir prisiminti trijų mėnesių senumo kelionę į fantastiškai jaukų Lenkijos miestą Torunę. Kepdami šių metų meduolius, darėme ne tik mūsų tradicinius plonus traškius imbierinius sausainėlius, bet ir grūdome tešlą į raižytą medinę širdies formą, kurią parsivežėme iš Torunės. Torunės muziejuose tokių medinių ir metalinių meduolių formų matėme tokių įvairių, kad jas tikrai galima būtų priskirti tam tikrai liaudies meno rūšiai.

Šis viduramžius menantis miestas įsikūręs šalia Vyslos ir garsėja savo “piernikais“ ir “katarzynkomis“ – imbieriniais meduoliais, taip pat gotikine architektūra (UNESCO saugomas senamiestis, o gatvių tinklas išliko nepakitęs nuo XIII a.) ir mokslininku astronomu Mikalojumi Koperniku, kuris “sugebėjo sustabdyti Saulę ir išjudinti Žemę“.

Skaityti toliau “Lenkija. Torunės lobiai – meduoliai, gotika ir Žemę pajudinęs Kopernikas“

415. Gravitacija

– Būtų gerai, kad gravitacija žemėje liktų tokia, kokia ir yra, o žmonės taptų antigravitaciniais. Galėtų, pavyzdžiui, pašokti nuo lovos ir sklęsti ore. Arba išmestų kokį daiktą į viršų, na, kad ir spintelę, užšoktų ant jos ir galėtų taip skraidyti…

D, 9 metai

372. Pirmykštis gyvenimas

– Bet jei pagalvoji apie žmogaus ir žemės gyvenimą, tai man šiek tiek primena, kai ką nors programuoji, kuri, o tada netyčia paspaudi “delete“ mygtuką ir viskas išsitrina. Taip ir mes čia žemėje kuriame, darome, statome, o kai Saulė išsipūs ir pavirs raudonąja milžine, tai nieko čia nebeliks. Reikia pasirūpinti Žeme. Ir dar – nu gi negali žmogus gyventi ir visą savo gyvenimą tik dirbti. Jam reikia papramogauti, pailsėti. Nes kitaip jis nepajaus, kad gyvena. Tik dirbs ir dirbs, kad atiduotų viską bosui ir sau biškį turėtų. Žinai, kaip praeitas žmogus gyveno? Nu tas – pirmykštis… Tai va, ir mums taip reikia vėl pradėti gyventi. Gamtoje, su keliomis sėklytėmis. Nieko nežudant ir negriaunant.

D, 8 metai

182. Pusžemė

– Man taip įdomu, iš kur čia viskas atsirado… Kai dar nebuvo žemės, o buvo tik pusžemė. Kai pusžemėje buvo tik gyvūnai ir vandens pasaulis. Iš kur tada atsirado italai, prancūzai, lietuviai, amerikiečiai? Kaip jie susigalvojo savo kalbas? Kodėl jie skirtingai kalba? – toks tai klausimas šįryt suneramino šešerių D gyvenimą.

D, 6 metai

145. Dienos rašinys

– Ar yra tokių neatsakingų šunveisių, kurie pasirūpina tik, kad nebūtų kraujomaišos, o daugiau nepasirūpina niekuo? Pavyzdžiui, nepasirūpina, ar mašinai važiuojant pro šalį, tas šuo bėgs ar nebėgs? Šoks per tvorą ar nešoks? Arba atėjus svečiui – los ar nelos, kąs ar nekąs? – tiesą sakant ne iš karto supratau šešerių D klausimo, o kai pasiteiravau, kodėl jis apie tai kalba, pasakė, kad čia toks jo “dienos rašinys“.
O dar pusvalandį prieš tai rūpėjo žmogaus egzistenciniai reikalai:
– Mama, ar tu labiau norėtum skraidyti po kosmosą ir kvėpuoti, ar vaikštinėti po žemę ir laisvai gyventi, nedirbti ir visą gyvenimą praleisti atostogaujant ar gyventi taisyklingai ir dirbti visus darbus, kuriuos reikia?
Pats išsirinko kosmosą.
O keturmečiui A, pasiūlius, kad jau laikas į kirpyklą, pareiškė, kad tikrai taip, jo plaukai atrodo baisiai, yra visaip išsikišę ir atrodo, kaip saulė.

A, 4 metai; D, 6 metai

80. Ateivių rankos

– Mama, žinai, o gali taip būti, kad turi svajonę, bet ją užmiršti?
– Jei jau taip atsitinka, vadinasi gali, – atsakau.
– O aš turėsiu žmoną? Norėčiau turėti, nes nenoriu būti našlys. Našlys man negražiai skamba… Aš žinau, iš ko sudarytos planetos. Iš visokių kosmoso dalelių. O kaip tos planetos juda? O Žemė turi ašį? O kurioj eilėj sukasi Žemė? O Marsas – šalis ar kas? Aš žinau, kad ateiviai yra. Mačiau jų rankas… Ir laivą…

D, 5 metai

60. Sumažinsiu!

– Mama, tu taip nešauk ant manęs, nes aš tave sumažinsiu! Ir tada tu negalėsi taip garsiai kalbėti! – nepatenkintas situacija purkštauja A.
– O tada aš tave padidinsiu iki kosmoso, tu ten neturėsi kuo kvėpuoti ir uždusi! – radikalios mamos gynybos taktikos imasi D.
– Mama, o tu žinai, kas yra pati didžiausia skylė? Pati pati didžiausia? Kosmosas! O tos skylės gale yra žemė. Ir ji nejuda. Ji tik sukasi. Nes ji rutulinė. o jeigu būtų kvadratinė, nu tokia kaip tiesus akmuo, tai ji negalėtų taip suktis. Labanakt, mama. Tu žavinga…
Va taip žavingai savo keliones į kosmosą užbaigė D.

A, 3 metai; D, 5 metai

Website Built with WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover WordPress

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

WordPress.com News

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: