Šiandien šešiametį D aplankė poetinis įkvėpimas. Liepė man sugalvoti kokį nors žodį. Su tuo žodžiu žmogus kūrė eilėraščius, bet sakė, jei greit dainuoji, gali būti daina.
SERBENTĖLIS
Serbentėli, serbentėli,
Auki tu, auki tu.
Nesuvalgyki, žmogau!
Serbentėlis tas nepaprastas,
ko tik paprašai, tą ir išpildo.
Pasakyki tik, žmogau, ko nori –
serbentėlis lyg akimirksnis išpildys.
Serbentėlis tas už ąžuolų stiprių,
neperkirsi kardu tvirtu,
jis už rūmų sienų,
trijų ar penkiasdešimt dviejų spynų…
ŽVAKĖ
Žvakė dega du kartus,
kasdien ji dega.
Užpūst neužpūsi,
užpūst neužpūsi.
Ta žvakė, jei nori,
gali būti, kas nori.
Ne viskas, kas nori,
tik tas, kas šviečia.
Tik pasakyk, ko nori,
tik pasakyk, ko nori.
Ir paprašyk.
Paprašysi – pasidarys lempa
ar koks degtukas.
O ta žvakė už trijų šimtų kilometrų.
Po žeme…
KNYGA
O žmogau,
kodėl tu neskaitai knygos?
Tą, ką iš tos knygos paskaitai,
tas gyvenime ir atsitinka.
Neskaityk tik blogų žodžių,
nes pateksi tu į pragarą.
Velnias tave ant degtuko
kaip storo ąžuolo pasodins
ir išskrisi į atogrąžų miškus.
O tuose atogrąžų miškuose labai negerai – jei atskrenda paukštelis ant tavo petelio,
tai gero nelauk, jei paukščio tu nenumesi.
Tų paukščių lizdas už dviejų kilometrų nuo miško.
Tas paukštis – tai nuodinga varlė.
SŪPYNĖS
Sūpynės supas be žmonių,
ne kada nori, o visada,
stabdytuvu nesustabdysi…
Tas stabdytuvas sūpynei
lyg kokia plastmasė,
ar aukso gabalėlis, ar žemės trupinėlis.
Ir vieną kartą netikėtumas
ateina iš pagalių ar medžių storų.
Išpjaustytas, sunkus, nepakeliamas
net stipriom rankom ar penkiolika geležų…
Tas sunkis medinis
tai buvo didysis baisusis nakties medis,
kuris naktį juda.
Atsiveria jo pikta burna ir akys,
to medžio šaknys naktį išsirauna
ir jis vaikšto naktį,
o dieną grįžta į tą pačią vietą, kur stovėjo.
D, 6 metai
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą