– Mama, o tau širdis neledija? – po nelabai smagaus išsiruošimo lovon klausia mano keturmetis.
– Atrodo, neledija. O tau?
– Man suledijo, nes mes susipykom. Ką dabar reikia daryti?
– O kaip tu manai? – klausiu liūdnojo vaizdo riterio.
– Gal vaistukų nuo širdelės išgerti?
– O gal tiesiog apsikabinkim ir ištirps tie ledai.
Apsikabinam.
– Jau sutirpo – nutaria žmogus, – ten dabar tokie karšti purkštukai mano organizme pavertė ledą į vandenuką.
Po šiokios tokios pauzės vėl tęsia:
– Aš džiaugiuosi, kad esu vaikas. Gali žaisti, nereikia jokių darbų dirbti… O tau liūdna, kad tu nebe maža mergaitė?
Bandau išsisukti, sakydama, kad kiekvienas amžius savaip gražus ir įdomus. Po trumpos tylos pasigirsta:
– Mama, žinai ką?
Ir vėl nugrimzta į savo mintis taip ir nepasakęs, ką turėčiau žinoti. Po minutėlės grįžta į gyvenimą ir sako:
– O tu kartais nežinai, ką aš tau ką tik norėjau pasakyti?
D, 4 metai
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą