kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
– Mama, aš tave dievinu! – emocingai taria aštuonmetis A.
– Kodėl? – klausiu, nustebinta tokio netikėto atvirumo.
– Nes tu esi mokytoja! Tu mokai vaikus! – įžvalgomis pasidalija A. – Dar tu turi daug pažįstamų…
– O jei būčiau gydytoja, pardavėja arba dirbčiau dar kokį kitą darbą?
– Na, tada tikrai mažiau dievinčiau…
A, 8 metai
Aštuonmetis A gauna kvietimą į gimtadienį. Iš mergaitės. Jau ne pirmą kartą. Pajuokaujam, kad, matyt, žmogus visai patinka mergaitėms. O jis net nemirktelėjęs šauna:
– Taip! Aš žinau, kad joms patinku. Kokioms keturioms… Aš tai jaučiu. Jos man tai “pasako“ darydamos ką nors. Pavyzdžiui, jos mane užjaučia – kai aš noriu tylos, tai jos irgi pabūna tyliai. Arba pasako, kad aš piešiu gražiau, nei kitas berniukas. Arba mes susitariame eiti į biblioteką – nueinu, o jos ten manęs jau laukia… Mama, tu nesuprasi. Tau reikia pabūti tarp mūsų, kad suprastum…
#mažosmūsųlaimės
A, 8 metai
Kai penktą ryto išeini su aštuonmečiu vaiku į lauką, pajutęs šilto, bet kartu ir šalto pavasario ryto orą, jis poetiškai konstatuoja:
– Mano kojos dabar užuodžia šaltą nakties kvapą.
A, 8 metai
– Žinai, mama, žmonės visada nori to, ko negali turėti ar pasiekti. Nori būti kitokie, išskirtiniai, nei visi. Aš, pavyzdžiui, norėčiau skraidyti ir būti laisvas, bet jei visi žmonės imtų skraidyti, tai norėčiau vaikščioti. Taip jau yra… Ir kai piešiu, aš noriu piešti taip, kaip pats noriu, o ne pagal kažkieno taisykles… Ir automobilio norėčiau “concept“ – nu žinai, tokio, kurį pats susikuri…
D, 9 metai
– Kai aš matau einančias senas močiutes, man būna toks jausmas, lyg geležis būtų užrūdijusi – negali jau nieko pakeisti ir pajudinti.
A, 8 metai
Per Velykas ragaujame elnienos kepsnį. Devynmetis D, anksčiau buvęs visiškas mėsėdis, pastaruoju metu jos nori vis mažiau. Knebinėdamas pietų delikatesą, pradeda analizuoti:
– Na, bet elniai juk valgo tik visokias žolytes ir šakeles, ar ne? Kaip vegetarai. Tai taip išeitų, kad jų mėsa kaip ir vegetariška…
Analizė žmogui vis dėlto netapo didesne inspiracija valgyti elnieną, kad ir labai ji “vegetariška“…
D, 9 metai
– Mama, o kas yra beribė? – klausia aštuonmetis A.
Bandau paaiškinti beribystės sąvoką, žodžiais piešdama pavyzdžius apie visatos begalybę bei lygindama tai su konkrečias ribas turinčiais daiktais ir objektais – šalies, kambario, stalo ribomis. Žmogus dar pasitikslina, ką reiškia žodis “riba“. Tada aptariame, kad, pavyzdžiui, žodžiai ir tekstai irgi gali niekada nesibaigti. Arba kantrybė, kuri kartais pasirodo, kad turi ribas. Galiausiai sakau, kad tėvų meilę vaikams irgi galima pavadinti beribe.
A sėdėjo, žiūrėjo ir tada tarė:
– Nu bet gerai, įsivaizduok, aš turiu vaikų, myliu ten juos beribiai ir tada mane ištinka R.I.P. Nu, supranti, nebėra manęs. Ir kas tada – ateina tos meilės riba?
A, 8 metai
Aštuonmetis A pasirašė dainą. Ir pasijautė labai džiaugsmingai dėl tokio savo veiksmo.
PELĖDŲ KALĖDOS
Labai ilgai aš laukiau šių Kalėdų.
Priskrido pilnas kambarys pelėdų.
Juodų, pilkų, baltų, margų…
Su didelėm akim, gražių.
Pried. (2 k.)
Ir ką gi man su jom daryti –
Paglostyti, palikt ar išvaikyti?
Gal joms geriau tamsiam miške?
O gal po mano eglute?
Tegul jos išskleidžia sparnus
Ir skrenda pas kitus vaikus.
O jei pelėdos pasiliks,
Galėsiu aš su jom pažaisti.
Ir bus labai smagu,
Kai aš turėsiu daug draugų.
A, 8 metai
– Žinai, mama, mokykloje per pertraukas būna toks didelis triukšmas ir aš kartais priglaudžiu ranką prie ausies. Kad negirdėčiau… Tada išgirstu garsą, panašų į jūros ošimą, o vaikų balsai nutolsta – pavirsta tokiu sielos triukšmu.
A, 8 metai
– Mama, o mūsų katiną čia tu ponu padarei, ar jis iškart toks buvo? – klausia A.
– Galvoju, kad iš karto toks buvo.
– O aš tai galvoju, kad tu čia jį tokiu ponu padarei – užsimano į lauką ir reikia tuoj išleisti, užsigeidžia pareiti, tai reikia pulti įleisti! Ponas katinas, matai!
A, 8 metai
“Mes kartais kiekvienas turime tokį “ne save”, tokį žvėrį, kuris ima ir užkontroliuoja. Ir nieko negali padaryti – supranti, kad blogai, bet vis tiek darai…“
D, 9 metai
A žiūrėjo kažkokį filmuką. Rodė rainą katiną – tokį, kurį mes paprastai vadiname paprastuoju lietuvišku katinu. Tada atsigręžė į savo katiną, o jis toks pilkas su balta pakakle ir pasigėrėdamas tarė:
– Bet koks gražus tas mūsų katinas! Man taip nepatinka tie butiniai katinai. Gerai, kad mūsų katinas ne toks…
Iš pradžių pagalvojau, kad “buitiniai“ katinai, bet paskui buvo išaiškinta, kad butiniai, o butiniai – tai tie, kur prie laiptinių gyvena, o jie dažniausiai ir yra tie raini – rusvai juodi katinai. Nors man jie ir labai gražūs, bet dėl skonio nesiginčijome…
A, 8 metai
Kažkada labai seniai studijuodama antrame ar trečiame kurse su grupe kitų studentų išvykau į Daniją. Pasisemti patirties, susipažinti su danų švietimo sistema. Ta proga, be abejo, vyko visokie abi šalis reprezentuojantys renginiai, pristatantys danų ir lietuvių kultūrines tradicijas. Daug ko neatsimenu. Bet labai gerai atmintin įsirėžė daniškos vėliavėlės. Jos buvo visur, kur tik įmanoma jas įsmeigti ar pakabinti. Tarkime, koks 17 mažų popierinių vėliavėlių ant daniško naminio pyrago. Ir ant sumuštinukų. Ir palubėje. Ir atlapuose… Absoliutus pasididžiavimas savo valstybe. Dar labai gerai atsimenu jų atvirus langus – tarsi teatro scenoje galėjai stebėti jų svetainių dekoracijas ir pačius danus jaukiai vakarieniaujančius šeimos ar draugų kompanijoje. Skaityti toliau “100. O kas po to?“
Štai taip ėmė ir nustebino. Užmoju. Drąsa. Įspūdžiu. Miestas, kuris tik ką pabaigė Lietuvos kultūros sostinės kadenciją, sau matyt išsikėlė tokią kartelę, kad kitaip jau tiesiog nebegali. Reikia daryti taip, kad sukurta intriga išluptų žmones iš jų patogių gyvenimų, iš Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių miestų ir miestelių. Ir visi užtvindytų Klaipėdą nesibaigiančia gyva minia, aikčiojančia italų sukurtoje “Šimtmečių vartų“ šviesos ir garso misterijoje. Galingas pliusas Klaipėdai už tai, kad kultūra, tebūnie šiuo atveju populiarioji kultūra, užima deramą vietą miesto strategijoje, už suvokimą, kad būtent kultūra atves į miestą mases ir formuos tikro miesto įvaizdį. Pliusas ir už tai, kad festivalis nepasitenkino tiesiog šiais įspūdingais vartais, bet pakvietė menininkus kurti įvairius objektus ir šviesos instaliacijas įvairiose miesto erdvėse. Skaityti toliau “Nušvitusi Klaipėda“
– Bet mama, aš nesuprantu, kam reikia mokytis visų daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių? Juk net jei žmogus rašo knygą, jis nerašo, kad va čia daiktavardis, o čia būdvardis. Jis tiesiog rašo kažkokią istoriją. Žinai, tai panašu į beprasmio daikto gaminimą – daikto kuris neturi jokios funkcijos ir naudos, – svarsto devynmetis D.
Bandžiau įtikinti įvairiais argumentais, kad tikrai to reikia, bet diskusija baigėsi D pasakymu, kad “tiek to, mama, nenoriu su tavimi ginčytis“, o tai akivaizdžiau nei akivaizdu, kad žmogus nuomonės apie daiktavardžius nepakeitė…
Būtų gerai apie tas prasmes paklausinėti A. J. Greimą…
D, 9 metai
Būna gyvenime, kad vis dar ištinka dalykų, kuriuos išbandai pirmą kartą. Taip nutiko ir mums Klaipėdos krašte, kur susitikome su beprotiškai smagia bičiulių kompanija ir plepėjome apie viską iš eilės: meną, knygas, švietimą, sportą, tiesiog gyvenimą iki paryčių degindami laužus ir krykštaudami kaip vaikai, pariogsojome pajūryje, sudalyvavome puikiame šokio ir garso spektaklyje – ekskursijoje “Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“. Skaityti toliau “Levitacija ore – sklandymas Kartenoje“
Dzūkijoje, netoli Baltarusijos yra toks kaimas Senovė. Nebuvome jame, bet tai ko gero labai tinkamas žodis apibūdinti tą jausmą, kuomet atsiduri Dzūkijos nacionaliniame parke. Kodėl? Todėl, kad tarp tų pušų ir smėlynų kažkada ėmė ir sustojo laikas. Sustojo visame vietos žmonių gyvenime, trobų rąstų rievėse, jų rankomis austų lovatiesių raštuose. Ten tiesiog laikas turi kažkokį kitą greitį, savo paralelinį gyvenimą. Savaime aišku, kad žmonės ten turi automobilius, išmanius telefonus ir televizorius, bet vis tiek visą laiką neapaleidžia jausmas, kad ši kelionė – ne tik į kitą Lietuvos galą, bet ir į kitą laiko juostą. Kelionė laiko mašina, o kas gi nesvajojo keliauti laiku… Skaityti toliau “Atostogos Dzūkijos nacionaliniame parke“
– A, ar tu gali suprasti, kad tu čia su manimi gyveni jau daugiau nei penkerius metus? Ir tu jau turėtum suvokti, kad manęs negalima nervuoti, nes aš greitai supykstu. Todėl geriau neerzink manęs! – porina D broliui prieš miegą.
– O tu gimei su plaukais ar be plaukų? – lyg negirdėjęs brolio žodžių, klausia A.
Po akimirkos pauzės D, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo, klausia:
– O tu bent įsikirtai, ką aš tau ką tik sakiau?
– Nu jo, bet ar tu gimei su plaukais ar be plaukų? – neatlyžta A.
A, 8 metai; D, 9 metai
Kulnbačiai – tai aukštakulniai batai pagal septynmetį A.
A, 7 metai.
Fotografinis dienoraštis – kasdien po fotografiją mobiliuoju telefonu.
Pradžia 2018 01 10.
Kiekvienais metais tas pats per tą patį. Mus kaip kokia apokalipsė ištinka Kalėdos. Jos puola, atakuoja, smūgiuoja iš visų įmanomų perspektyvų. Kalėdos virsta tam tikra įsivaizduojama sąmonės riba, kurią turime pasiekti labai labai greitai bėgdami ir karštligiškai šokinėdami per įvairaus aukščio barjerus ir, tik įveikę šią beprotišką distanciją, būsime išganyti kūčiukais su aguonpieniu ir krisime be sąmonės į šventinę nirvaną. Skaityti toliau “Kalėdiniai laiko rūmai“
– Aš kai pagalvoju apie dainas, kur apie mirtį dainuoja, tai juk nieko blogo. Mirtis tai tik gyvenimo etapas. Toks kaip ir vaikystė, jaunystė, suaugystė…
D, 9 metai
Važiuojam iš Vilniaus. Automobilyje groja radijas. Daina keičia dainą. Tarp jų nuskamba socialinė reklama, kurios leitmotyvas – lošimuose pasiklydęs tėvas, kuris manipuliuoja ir meluoja savo vaikui. Kiek paklausęs reklamos, A pareiškia:
– Štai todėl aš niekada neduosiu savo pinigų. Net iš krikščioniškos pagailos!
A, 7 metai
– Aš nelabai suprantu, kodėl į darbą gali eiti tik suaugę? Kodėl aš negaliu dirbti? Gal aš dirbdamas išrasčiau telefoną, kuris ne tik parašo, bet ir kalba! Taigi nesąmonė, kad reikia mokytis taip ilgai, taigi gali pats viską išsimokyti! Kaip aš išrasiu telefoną? Na, tai pradėsiu nuo chemachikos, oi, nuo mechanikos! Kodėl tu neleidi manęs į mechanikos būrelį? Arba siuvimo? Nors į siuvimo, tai gal nereikia, nes ten gali būti tik mergos. Negalima sakyti “mergos“? Taigi čia toks senovinis pavadinimas! Siuvimo būrelį galim pasidaryti namie. Pavyzdžiui, trečiadieniais. Imsim adatą ir siūsim. Arba megsim tuos, kaip ten – megzginius…
A, 7 metai
– Mama, kai tu pyksti, tu būni kita mama. Kai džiaugiesi – irgi kita. Dar būni normali. Tokios trys skirtingos mamos! Nors ne, daugiau. Dar tu būni sutrikusi, pavargusi, linksma, liūdna. Tėtis irgi būna skirtingas. Septyni jūsų veidai!
A, 7 metai
Prikepėm su vaikais kalnus sausainių mokyklos kalėdinei gerumo mugei. Vaikai juos patys glaistė ir puošė šokoladais bei kitais skanėstais. Ale, matyt, per gražūs ir per skanūs gavosi – kol prisiruošiau supakuoti, liko gėdingai mažai sausainių – po vieną, po vieną ištampė kaip kokie peliukai… Nei kept iš naujo, nei parduotuvėj pirkt… Vistik nutarėm kepti patys. Vėl triguba norma, tik sausainiai jau kitokie. Septynmetis A apžiūri iškeptus ir nusprendžia:
– Mama, bijau, kad šitų gali niekas ir nepirkti. Nes mes irgi šitų jau neragausim – jie gi su razinomis!
A, 7 metai
– Mama, man labai gražus vardas Alfa. Norėčiau tokio vardo. Ar yra toks lietuviškas vardas? Alfonsas? Ne, Alfonsas tai nelabai. Bet Alfa man patiktų – būčiau Alfa Šimkus!
A, 7 metai
– Na, vaikai, renkitės, ruoškitės, eisime į lauką sodo medelių balinti, – praneša tėtis.
– O tai ką – mes čia beržyną darysimės? – nustemba A. – Man tada dar reiks ir juodų dažų brūkšneliams.
A, 7 metai
Vėlyvas sekmadienio rytas. Septynmetis A su dideliu džiaugsmu muša į indą kiaušinius ir su tėčiu juos kepa.
– Jeigu būtų kiaušinių kepimo varžybos, mes su tėčiu tikrai jas laimėtume! – visiškai patenkintas savimi taria A.
A, 7 metai
– Mama, o ką tu svajojai daryti užaugusi? Aš tai svajoju, kad kai suaugsiu, na, kai man bus kokie 25, 26 ar 27 metai, aš būsiu turtingas ir jūs neturėsite jokio vargo. Palauk, o už kiek metų čia gausis? Aha, už 17-os. O tai kiek jums su tėte tada bus? Och, nu kodėl jūs mus taip vėlai pagimdėt? Na, nesvarbu, jūs vis tiek tada turėsit visokius masažus, gražius namus, gerą mašiną. Aš pasirūpinsiu. Mašiną tai gal kokią amerikietišką turėsit, tokią panašią į “muscle car“ arba tokį kabrioletą kaip iš Maroon 5 klipo. Dar tėtei reiks padaryti tokius mažus teniso kortelius, o tau piešimo kabinetą. Arba tokį laisvinių darbų – na, visokių tokių darbų, kur ir dirbi, bet kartu ir smagu, kabinetą. Dar jūs turėsite kokybiškus produktus. Būtinai kelionių jums parūpinsiu. Jūs tada dar eisit į darbą, bet ir pakeliausit. Aš galvoju, kad yra gerai jaunam patriūsti, o tada gerai gyventi. Na, pasirūpinti pensija. O jūs rūpinatės dėl pensijos? Gerai. Aš neturėsiu didelio namo, kaip pavyzdžiui Obamos. Aš manau, kad yra nesąžininga statyti tokius namus, kai kiti gyvena lūšnose. Man užteks tokio namo, kaip jūsų. Ir žinai, va, aš ėmiau ir įsivaizdavau viską dabar, kaip bus. Ir man pavyko. Nes aš skaitau dabar tokią knygą apie mergaitę, kuri nieko neturėjo, bet viską įsivaizdavo. Visokius aksomus. Ir aš pabandžiau taip… Ir turbūt nėra pasaulyje žmonių, kurie nesvajoja. O yra tokių, kurie svajoja visą laiką…
D, 9 metai
– Mama, o tu moki vienu metu dirbti du darbus?
– Taip, žinoma, mamos tai tikrai moka, – atsakau.
– Žinok, ir aš moku. Aš va dabar skaičiau knygą ir spaudinėjau žaidimą telefone vienu metu. Na, yra ten toks žaidimas – kuo daugiau kartų paspaudi, tuo daugiau galių įgyji. Tai aš skaičiau knygą ir nežiūrėdamas su kita ranka spaudinėjau žaidimą.
D, 9 metai
– Aš šiandien sau supratau vieną tokį dalyką, kurio anksčiau niekaip nebuvau supratęs – sūris yra žymiai geriau nei dešra!
A, 7 metai
– Mama, tu neįsivaizduoji, kaip sunku, kai turi galvoje idėją, bet nežinai, kaip ją gerai papasakoti…
D, 9 metai
Septynmetis A drabužių parduotuvėje ilgai žiūri į didžiulę reklaminę nuotrauką, kurioje dvi merginos su visiškai sukarpytais, suakytais ilgais megztiniais – suknelėmis. Po kiek laiko atsisuka ir sako:
– Dabar jau būsiu matęs viską!
A, 7 metai
Po prevencinės valandėlės mokykloje, kurioje, matyt, labai įtaigiai ir vizualiai iliustruojant nuotraukomis apie pageltusius rūkalių dantis, buvo papasakota apie alkoholio, rūkymo ir narkotikų žalą, pirmokas A entuziastingai pareiškė:
– Per mano gimtadienį žiemą tai tikrai nebus nei alkoholio, nei cigarečių, nei narkotikų!
A, 7 metai
– Mama, o iš kur kilo žodis “medikas“?
– Nuo žodžio medicina, o šis žodis kilo iš lotynų kalbos, – bandau vyniotis iš padėties.
– Visas pasaulis ima žodžius iš graikų ir romėnų! Visose kalbose pilna tokių pasiskolintų ir šiek tiek pakeistų žodžių! Ir mūsų kalboje daugybė tokių!
D, 9 metai
Grįžęs iš mokyklos, papietavęs ir kol kas dar labai motyvuotas pirmokas A:
– Kaip gerai, kad turiu tokią pramogą – namų darbus!
A, 7 metai
– Mama, o tai ką reiks veikti, kai numirsiu? Taigi bus labai nuobodu! O kai numirsiu, ar aš būsiu gyvas?
A, 7 metai
– Mama, o kaip tu manai, gerai ar blogai, kad mes neturim uodegos? Aš tai galvoju, kad būtų visai gerai turėti uodegą, ji tokia švelni, galima būtų sau glostyti ją…
A, 7 metai
A padarė iš popieriaus žuvytę. Apžiūrinėja ir svarsto:
– O šita žuvytė gali išpildyti norus? Neeee? O auksinė žuvelė gali? Tik pasakose? Uuuffffff, kaip gaila! Gerai, kad nors keturlapis dobilas yra!
A, 7 metai
kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
iš visur surinkti tekstai
Travel Log by Vita
Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas
jaukus gyvenimas
Gerų knygų paieškos
A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.
The Art and Craft of Blogging
The latest news on WordPress.com and the WordPress community.
ČIA DABAR 