– A, nevalgyk žalios tešlos!
– Taigi ji rudaaaaaa!
A, 3 metai
70. Laimė ir nelaimė
– Mama, aš žinau, kas yra laimė. Laimė – tai graži moteris. O nelaimė – kai įstringi tarp akmenų…
D, 5 metai
69. Eilėraštis
Poetinis penkiamečio D debiutas:
Velkas velkas
Rudas maišas per laukus
Kalnus dovanų
Kalėdų senelis
Vaikučiams neša…
D, 5 metai
68. Gerosios dvaselės
– Mama, o tu jau sugalvojai, ko prašysi Kalėdoms?
– Mhhhh….. Gal gerų vaikų?
– Kaip suprasti?
– Na, kad mano vaikai būtų geri…
– Aaaaa. Tai tokių gerųjų dvaselių? Gal ir gerai sugalvojai… Gali būti, kad Kalėdų senelis jų turės. O kažin, kai tas dvaseles uždeda vaikams, ar skauda? Bet gal ir neturės Kalėdų senelis dvaselių, nes jų neišeina padaryti, tai tokia niekybė, dalykas toks. Ne daiktas. Aš tave myliu. Kai aš nesugalvoju, ką tau pasakyti, tai sakau, kad myliu…
D, 5 metai
67. Vidinės kančios
Žiūriu “Hamletą“ per TV. Prisėda penkiametis D. Klausia, ką čia jie daro. Sakau, kad išgyvena vidines kančias. O jis ir klausia – kaip jie sugeba taip kankintis…
D, 5 metai
66. Tyrinėtojas vegetaras
– Mama, žinai, kada aš tuoksiuosi? Kai gerai ištyrinėsiu mergaites. Pirmiausia juk reikia gerai ištyrinėti, išbandyti. Na, tai taip ir tyrinėsiu – pažiūrėsiu, ar ji džiaugsminga, gera, graži. Na, ištyrinėsiu. O žmona irgi turi ištyrinėti vyrą. Vienas kitą turi ištyrinėti. Ir dar galvoju, gal būsiu vegetaru.
– O ką darysi su mėsa, kurios visą laiką taip nori?
– Mesiu į šoną. O gal ir nebūsiu vegetaru, gal visą gyvenimą būsiu plėšrūnu, – gerai pagalvojęs nutarė penkiametis tyrinėtojas D, trumpam panoręs tapti vegetaru.
D, 5 metai
65. Planetų dalelės
– Mama, žinai iš ko sudaryta Žemė? Iš įvairių dalelių, likusių nuo kitų planetų. Aš juk negaliu paklausti, ar toms kitoms planetoms reikia tų dalelių. Jos gi ne žmonės ar kokie padarai, ne žmogbeždžionės ir ne kalbantys paukščiai…
D, 5 metai
64. Svajonės
Iš serijos “Kai labai labai norisi į baseiną…“:
– Mama, nori aš tau dabar papasakosiu apie savo svajones? Tai va – pasiimi trisdešimt vaistukų ir juos pasidedi į tokią tuščią vietą, kur nieko nėra. Tada tuos vaistukus paspaudi ir pamatai viso pasaulio baseinus. Tada dar paspaudi tuos vaistukus ir visi pasaulio baseinai susijungia į vieną didžiulį didžiulį baseiną. Tas baseinas toooooks didelis, kad jo beveik neįmanoma apeiti. Tada pasistatai namą prie to baseino, o šalia dar vieną baseiną. Dar norėčiau būti greičiausiu pasaulyje plaukiku. Ir dar norėčiau mokėti kvėpuoti po žeme. Ir po vandeniu. Ir dar kosmose. Ir dar norėčiau būti nemirtingas. Ir padaryti taip, kad visi žmonės nemirtų! Čia tai būtų super! O apie ką tu svajoji? Labai gražus tavo noras! Žinai, kai kas nors ką nors pasakoja, mano veidas labai viską įsivaizduoja, na kaip ten viskas turi atrodyti. Apie ką dar svajoji? Šitas noras irgi labai geras! Jei tu skaitysi daug knygų, pasidarysi protingiausia pasaulio moteris! Ai, o šitą norą, kad vaikai būtų sveiki tai jau žinau, daug kartų girdėjau iš visokių žmonių…
D, 5 metai
63. Kita mėnulio pusė
– Tėti, einam pažaisti žodžių žaidimą! Nu prašau, labai prašau.
Šiaip ne taip įkalbėjęs tėtį sužaisti žaidimą, kurio tikslas atspėti sugalvotą žodį taip / ne principu, penkiametis D pateikia užduotį:
– Dalykas!
Po ilgų, bet nevaisingų spėliojimų, tėtis kapituliuoja, o D net spirga, kaip nori išduoti atsakymą:
– Tas dalykas yra “Kita mėnulio pusė“!
Sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų reikėję tokią mįslę įminti…
O šiandien prieš spektaklį teatre, D pareiškė, kad jis nenori eiti į spektaklį, nes užaugęs visai nesiruošia tame spektaklyje dirbti. Tačiau po vaidinimo nutarė, kad jis ten “kvailai“ buvo sugalvojęs, kad nenori eiti, nes gi labai patiko!
D, 5 metai
62. Pasirinkimai, pasirinkimai…
– Mama, o aš ilgai gyvensiu? Ilgiau už jus? O jūs gyvensit, kol mes užaugsim? Aš irgi noriu, kad tu pamatytum mano vaikus. Bet jeigu aš, pavyzdžiui, susirasiu tokią žmoną, nu moterį tokią, kuri jau turi pasigimdžiusi vaikų… Tai ką? Tai vadinasi ji padarė klaidą!
Po kelių minučių D pratęsia savo ateities planų kūrimą:
– Kai užaugsiu, aš turėsiu lygai tokią pačią vonią – langai čia bus, kriauklė, bidė, vonia – viskas taip pat. Aš vis galvoju, ką čia man reikės dirbti užaugus. Labiausiai tai norėčiau būti gaisrininku. Bet neišeis. Nes aš mėgstu saldumą. O kai buvo į darželį atvažiavę gaisrininkai, sakė, kad negalima valgyti saldumynų. Gal tada būsiu policininku. O gal geriau būsiu meistru. Nu kokiu meistru? Statybų meistru! Ar esi mačiusi valgymo meistrą? Aš tik per filmuką mačiau tą šefą. O gal būsiu mokytoju… Astronautu nebūsiu, nes labai baisu… O tu norėtum būti mėnuliu? Nu aš tai tik šiaip paklausiau, nes aš tai nenorėčiau. Iš tikrųjų tai aš dirbsiu tokį darbą, kaip tavo. Nu dailės darbą. Piešiu visokius kūrinius…
Staiga mintis įgauna kitą rakursą:
– O tu, kai važiuoju su savo darbu kur nors, vagi? Ne, nu tai aš taip ir galvojau, kad nevagi… Bet įsivaizduok, nuvažiuoji tu į Klaipėdą, o ten niekas nekalba lietuviškai. Ir tu pamatai, kad neturi parkerio. Nu ir ką tu tada darai? Pasivagi iš jų? Aaaaaa, nu tai aš irgi taip maniau, kad pasiskolini…
D, 5 metai
61. Menas. Kovos menas
– Aš galvočiau, kad man reiktų dar kokį nors meną lankyti, – svarsto gulėdamas lovoje penkiametis D.
– Ir ką gi tu norėtum lankyti? – klausiu viltingai galvodama apie kokį tapybos ar skulptūros būrelį…
– Nu tai meną! Kovos meną!
Paskui prisimena praeitos nakties sapną:
– Aš sapnavau, kad mano tėtis astronautas. O prie jo stovi tokios moterys ir kiša man į burną pagaliukus. Aš galvoju, kad jų nėra, tų pagaliukų, o jos vis tiek kiša. Bet tu neįsivaizduoji, kaip man buvo nemalonu, kad negalėjau iš to sapno prabusti…
Net šiurpas nukrėtė nuo tokio nevaikiško vaiko sapno…
D, 5 metai
60. Sumažinsiu!
– Mama, tu taip nešauk ant manęs, nes aš tave sumažinsiu! Ir tada tu negalėsi taip garsiai kalbėti! – nepatenkintas situacija purkštauja A.
– O tada aš tave padidinsiu iki kosmoso, tu ten neturėsi kuo kvėpuoti ir uždusi! – radikalios mamos gynybos taktikos imasi D.
– Mama, o tu žinai, kas yra pati didžiausia skylė? Pati pati didžiausia? Kosmosas! O tos skylės gale yra žemė. Ir ji nejuda. Ji tik sukasi. Nes ji rutulinė. o jeigu būtų kvadratinė, nu tokia kaip tiesus akmuo, tai ji negalėtų taip suktis. Labanakt, mama. Tu žavinga…
Va taip žavingai savo keliones į kosmosą užbaigė D.
A, 3 metai; D, 5 metai
59. Ne žaisliukas
– Mama, paduok, paduok man tą daiktą. Nu paduok! – nekantrauja trimetis A, trokšdamas daikto, kurio pavadinimo dar net nežino.
– Čia ne žaisliukas, – bandau atkalbėti.
– Na tai paduok man tą Nežaisliuką!
O D, gulėdamas lovoje ir besiklausydamas eiliuotos istorijos, kur išryškėjo žvėrelių ir medžiotojų konfliktas, samprotauja:
– Nu gerai, bet jeigu žmogus turi avinų bandą ir atsitinka taip, kad jis nebeturi pinigų. Tai jis tada pasiima šautuvą ir eina jų šaudyti? Tai ką, čia vadinasi, gerai taip? Nesąmonė! Tegul eina į darbą ir užsidirba pinigų!
A, 3 metai; D, 5 metai
58. Už nieką…
– Mama, žinai už kiek procentų aš tave parduočiau? Už kokius 2 milijardus! Labai brangiai. Ką daryčiau be tavęs? Na, tai aš dar turėčiau tėtį. Man užtenka vieno. Arba tavęs, arba tėčio. Bet jei tėčiui tavęs nebereiktų, tai pasiimčiau abu brolius, tave ir mes paspruktume.
Po kurio laiko vis dėlto persigalvoja:
– Ne, aš ten pirmai nesąmonę pasakiau. Neparduočiau aš tavęs. Už nieką neparduočiau! Žinai, kas yra niekas? Nu va, kai brauki su ranka per orą ir ji į nieką neatsitrenkia, ten nėra nei vėjo, nei jokio kito minkšto daikto. Nieko! Neparduočiau…
Staiga mintis imasi kitų reikalų:
– Pasiilgau aš visai darželio. Nunešiu mergaitėms ir parduosiu karūną. Nu tai kaip ji vadinasi? Nu taip, tavo apyrankę. Jeigu nepirks, tai mes su draugais turim planą – parduosim už nieką. Kaip jos pasidalins? Aš joms viską paaiškinsiu. Vieną dieną vaikščios viena, rytą turės atiduoti kitai. Ir taip pasidalins… Čia mano slaptas planas.
D, 5 metai
57. Aukso kalnai
Žiūrėdamas į močiutės kryželiu siuvinėtą paveiksėlį, kurio vaizdas maždaug toks: vienišame krante stūkso dar vienišesnis švyturys, aplink jį raitosi tamsūs debesys, penkiametis D įsijautė:
– Na va, man akyse dabar yra toks paveikslas. Aš dabar va turiu tokį vaizdą. Ir man biškį liūdna. Na, kaip tau pasakyti? Ten yra sala. O saloje toks berniukas, nu, pavyzdžiui, Dovydas jo vardas. Ir jis ten vienas vienas. Laukia, kol jo tėveliai atplauks. O ten jį drąsko vėjai, uraganas baisus. Ir jam liūdna. Bet atplaukė tėveliai ir viskas baigėsi gerai. Ir žinai, aš tave taip myliu… O tu myli save? O ką tu labiau myli? Aš manau, kad tu turėtum labiau mylėti ne save, o savo vaikus… Mes vakar, kur kalbėjom, tai aš už nieką tavęs neatiduočiau. Kad ir prašytų koks dėdė, maldautų. Už nieką… Tu man už viską brangiausia.
Aš gi atitariu, kad jie, vaikai, man irgi už visus aukso kalnus brangesni. O jis pratęsia:
– Vaikai yra didžiausi tavo aukso kalnai!
Toks tad niekas ir viskas čia pas mus vyksta…
D, 5 metai
56. Aštri ružava
– Man svarbiausia yra mylėti tėvus. Ir aš visai nenoriu žaisti su mergaitėmis. Man patinka su berniukais žaisti. Mergaitės darželyje visaip prikimba prie manęs. Priekabiauja. Kutena. Ir dar apgauna. Paprašau, kad nekutentų, pasakau, kad tuoj eisim į lauką, o jos vis tiek ima kutenti. Apgauna taip. Ir išvis – nepatinka man tie jų namai. Prašo žaisti namais, tėčiais. Nu pasakau “taip“, bet nueinu į šoną. Tas jų kampas darželyje su namais – toks rausvas, geltonas. Labai man nepatinka. Man patinka tik aštri ružava. Ir išvis, aš norėčiau turėt stebuklingų galių ir antspauduoti save. Geriau svajosiu apie didvyrius…
Tokie tad penkiamečio D rūpesčiai rūpestėliai.
D, 5 metai
55. Kalbanti galva
Trimetis A pareiškė, kad įsimylėjo mergaitę V iš darželio ir dabar draugauja. Dar pasitikslino, ką reiškia “Raffaello“. Turbūt pirks draugei. Atsigulęs į lovą paskelbė, kad jis jau miega. Kai paklausiau, o tai kas čia tada kalba, atsakė, kad galva…
O didysis brolis J, beruošdamas namų darbus ir žiūrėdamas į įdomiai sutapusias užduotis, nutarė, kad mokytojai sugalvojo vagystės planą. Anglų kalbos mokytoja liepė užrašyti, kur gyveni, matematikos mokytoja – nubraižyti kambario planą, o technologijų – surašyti namie esančius elektros prietaisus. Tobula.
Bekikendamas sako – o jeigu iš tikrųjų…?
A, 3 metai; J, 11 metų.
54. Kad nereiktų toli eiti
– Kai aš užaugsiu, pasistatysiu namą, o prie namų pasidarysiu kapus… Na, kad nereiktų toli eiti. Ir benzino nereiktų pirkti…
D, 5 metai
53. Kulno ranka
– Man skauda kulno ranką (suprask, alkūnę), – pareiškė trimetis A.
A, 3 metai
52. Akimis atsisuk!
Didysis brolis J sėdi kirpėjos kėdėje. Kerpasi. Aplink vaikšto brolis D ir nekantrauja:
– J, atsisuk, atsisuk, nu prašau, atsisuk!
Kirpėja švelniai paaiškina, kad brolis dabar negali atsisukti, nes jai tuomet būtų sunku kirpti. D nenurimsta:
-Tai tu ne veidu, tu akimis atsisuk!
D, 5 metai; J, 11 metų.
51. Valgomi plaukai
– Mama, aš taip noriu tų baltų valgomų plaukų… na, tos vilnos… Na, tai kaip ji vadinasi, neatsimenu! Ai, cukraus vata!
D, 5 metai
50. Dvi mamos…
Tėtis neša pusšlapį trimetį A nuo siautėjančio pajūrio per ne mažiau ošiantį ir temstantį pušyną. A per petį žiūri į mane ir sako:
– Mama, aš esu visa tavo meilė.
– O kaip tėtis? Juk jis tave dabar sunkiai neša…
– Ne, ne meilė. Nes tada tėtė turėtų būti mama. Arba galėtų būti dvi mamos…
Va jums ir vaiko pamąstymai apie šeimą… O penkiametis D dar pasvarstė, kad galėtų būti dvi mamos ir du tėčiai.
A, 3 metai; D, 5 metai
49. Dygliakiaulė
– Mama, man odą duria. Kai priliečiu ir duria. Ką tai reiškia? Kad būsiu dygliakiaulė? Ar ežys?
A, 3 metai
48. Pasaka “Marsiečių planeta“
“Pabudau labai neįprastai, ant kieto grindinio. Aš tapau Marso planetos ateiviu. Kaip ten atsiradau, nesuvokiu.
Čia buvo labai šalta ir truputį trūko oro. Visa planeta buvo blankiai oranžinė ir svaiginančiai hipnotizuojanti. Ant žemės stūksojo nemažai kraterių. Jie buvo drėgni. Reiškia planetoje yra vandens… Tai yra ir gyvybės! Eisiu paieškoti žmogeliukų. Štai ir jie!
– Laba diena, – pasisveiknau.
– Leiba dienai! – pasveikino mane marsiečių karalius.
– Lyba! Lyba! Dyna! – sušuko susirinkusi vietinių minia.
Planetos gyventojai čia buvo gražiai įsikūrę, jie gyveno krateriuose šeimomis. Karalius man paaiškino, kad mane pagrobė atskridę į Žemę, todėl, kad nori mano sukurtų prietaisų.
Tai va! Kursiu tiems “Baibokams” prietaisus. Marsiečiai norėjo, kad sukurčiau du daiktus: pirmas – apdarai, o antras – plaukų atsiradimo tepalas. Kai sukūriau šiuos daiktus, žaliukai apsivilko drabužius ir užsitepė ant savo žalių antenų tepalo – plaukai nutįso iki pat žemės. Žaliukai atrodė taip pat gražiai kaip ir žmonės. Žmogučiai labai džiaugėsi mano prietaisais ir parskraidino mane į Žemę, o atsilygindami man padovanojo nemirtingumo eliksyrą. Kai jį išgėriau, tapau nemirtingas ir pradėjau švytėti. Grįžus į Žemę mane pasitiko labai didelė minia. Papasakojau savo istoriją ir tapau pasaulinio lygio „žvaigždė“.
Gyvenau ilgai ir laimingai, nemirtingai! Kaip “žvaigždė”“.
J, 10 metų
47. Kas brėžia odą?
A aiškina:
– Maaaama, aš labai pirštą užsigavau į kiemą. Bėgu bėgu vėl, privalau suspėt ir užsigaunu…
D, žiūrėdamas į savo neseną žaizdą ant kelio, kokį šimtąjį kartą klausia:
– Kas brėžia odą? Kas brėžia odą? Kas brėžia odą? …
Neiškentusi atsakau:
– O kas ravi šieną?
-Avižos, – atsako D.
Lost in translation…
A, 3 metai; D 4 metai
46. Negali žinoti
Paskutinė D mintis prieš miegą:
-Mama, tu gerutė, tu pati geriausia. O kai tu pyksti, vis tiek mane myli? Aš irgi myliu, kai pykstu. Aš gimtadieniui iš tavęs norėčiau dviejų dovanų, nes nenoriu, kad netektum daug pinigų. Kiek liko dienų iki mano gimtadienio? Ne pirmas, bet antras ketvirtadienis? Man be tavęs būtų labai bloga gyventi. Kodėl? Nes be mamos vaikas netenka didžiausios meilės. Ypač man. Nes apie kitus tai aš nežinau. Aš negaliu žinoti, ką jie galvoja… Gali jau eiti.
D, 4 metai
45. O kodėl? O kur? O ką?
– Mama, žinok, tie vyrai, kurie nori būti kareiviais, neverkia. Tėti, tu verkei kada nors? O tu labai mylėjai savo tėtį, kad verkei? O kodėl tu tada verkei, kai mes gimėm? Iš džiaugsmo???? Aš nemylėčiau tų moterų, kur išmeta savo vaikus į gyvybės langelį arba nužudo. Kažkaip dar buvau žinojęs… Gal per balkoną išmeta? Aš net kūdikiu būdamas jų nemylėčiau. Papasakok man apie audrą. O tai kai tas žaibas trenkia į žemę, ta žemė pasidaro elektrinė? Be kaip aš bijočiau ją paliesti... O kas būtų, jeigu paliesčiau? Kaip aš nenoriu, kad būtų žaibai ir griaustiniai… O mūsų namas aukštas? O į jį netrenks? Aš noriu braškių. O kur gyvena pingvinai? O kodėl jie negyvena Lietuvoje? O tai jie gyvena ten pat, kur Kalėdų senelis? O ten, kur gyvena Kalėdų senelis, dar kokie nors žmonės gyvena? Man atrodo, kad tas maišas, kur jis rogėse vežė buvo per mažas. Neužtektų visiems vaikams. O ką reiškia “nenado“? O ką tada reiškia “neruskoje“. Ruskoje radijo. Mama, padainuok ir paglostyk. Labanakt.
Tai buvo maždaug penkių minučių trukmės D minčių srautas…
D, 4 metai.
44. Oranžinis kibirėlis
– Mama, tu gerutė, pati geriausia. Žinai, kodėl? Nes neatidavei manęs į gyvybės langelį ir nenužudei. Jos kvailos, tos moterys! Kaip jos gali nužudyti savo vaiką? Tu mano širdelė, meilutė tu mano. Žinai, ką tu man padovanok gimtadieniui? Jei vasarą 18-ai dienų važiuosim prie jūros, tai oranžinį kibirėlį su žuvytėmis. Dar žiūronus. Ir gėlių puokštelę. Ir dar Italiją. Nežinai, kaip padovanoti Italiją? Tai tiesiog reikia nuvažiuoti į Italiją. Tai va, žiūronų puokštelę, oi, žiūronus ir puokštelę. Ką dar sakiau? Nadalio į gimtadienį nekviesiu – jis laiko neturi…
D, 4 metai
43. Pagulėk pas mane
Mama, pagulėk pas mane. Ne, pirma pas mane. Ne, pas mane. Ne, pirma pas mane – aš šiandien tau šventę padariau. Tau patiko mamyčių šventė? Aš dar tau norėjau nupiešti piešinį. Nupiešiu. Tokį apsnigtą. Tokius baltus apsnigtus medžius. Norėsi? O kaip tie medžiai atrodytų, jei žiūrėtum iš toli į žemę? Tokie juodi pagaliukai, ane? O dabar pas mane pagulėk. Atsigulei? O kojas nuleidai? O vaikai iš mėnulio atsiranda? Ne iš mėnulio? O iš kur? Tu man pasakyk. Aš nežinau. Užsimerk. Užsimerkei? O dabar apsikabinam. Aš tave myliu. Aš tavo maža meilė. Rytoj susitiksim.
A, 3 metai; D, 4 metai
42. Pasakėlė
“Tuoj. Man reikia užklijuoti kai ką savo mintyse. Klausai? Seniai seniai, labai seniai gyveno Šeštokų šeima. Vaikai išsiruošė į karą. Pasiėmė ir tėvus. Vaikai turėjo po du kardus – davė ir tėvams. Turėjo po du skydus – irgi davė tėvams. Davė ir šarvus, ir šalmą. Sėdo į Fordą ir išvažiavo į karą. Nusipirko bilietus. Nes į karą reikia bilietų. Stojo į priekines eiles ir nugalėjo milžinišką pabaisą. Po to jie grįžo į savo namučius. Ten rado savo močiutę, bet ji buvo dar labiau susiraukšlėjusi. Ir jie nutarė jai padėti. Davė stebuklingą mygtuką. Močiutė jį paspaudė ir pavirto į gražią moterį. Ji tapo karaliene.“
D, 4 metai
41. Pasakėlė į ausį
“Seniai seniai, labai seniai už vieno didelio kalno gyveno daug žmonių. X gatvėje gyveno viena graži šeima. Ir turėjo jie tris berniukus. Vieną dieną nutiko neįprastas dalykas – visiems vaikams suėjo 11 metų. Jie užaugo, o tėvai susiraukšlėjo. Pirmas vaikas išvažiavo su tėčiu. Aš išvažiavau su tavimi, nes mama – juk brangiausias turtas, o trečias iškeliavo su močiute. Bet kodėl vaikai turi išvažiuoti iš namų? Tai va, pirmas vaikas išvažiavo į Rusiją, antras į Australiją, o trečias į Afriką. Pala, kur antras išvažiavo? A, tai aš su tavimi iškeliavau į Australiją. Mes pasistatėm didelį laivą iš detalių ir išplaukėm į Australiją. Neturėjom mes daug žmonių laive, tai aš buvau pilotas, o tu – keleivė. Kai atplaukėm, išardėm laivą, nes mums jis buvo nereikalingas – mums reikės valties. Nuvažiavom į miestą, apsigyvenom viešbutyje ir tu staiga supratai, kaip aš paprotingėjau…“
D, 4 metai
40. Pasakėlė apie mergaitę ir berniuką
“Vieną kartą seniai seniai, kai buvo karas, o žmonės pykosi ir nedraugavo, gimė viena mergaitė ir vienas berniukas. Kai jie užaugo, nuvažiavo į parduotuvę. Tėvelis (t.y. berniukas) nusipirko Fordą, o mamytė (t.y. mergaitė) nusipirko Pežo. Tada jie grįžo į namus. Ir gimė jiems pirmas berniukas, vardu Jokūbėlis. O paskui vasarą, birželio 6 dieną, jiems gimė antras berniukas, vardu Dovydas. Jie labai apsidžiaugė ir nutarė gyventi su tais vaikais. Žiemą jiems gimė trečias berniukas. Kai berniukai užaugo ir jiems visiems suėjo 11 metų, jie išėjo į šarvų parduotuvę. Nusipirko Jokūbas tokią kaukę ant veido su skylėm. Dovydas skydąsu karūna ir tokius šarvus ant galvos su ugnimi. O Augustas lanką. Ir grįžo į savo namučius.“
D, 4 metai
39. Suaugęs dėdė
Sėdim picerijoje. Šalia labai meili porelė. Visaip jaukiai bendrauja, glaustosi, maitina vienas kitą. Užmato mano vaikis ir trečdaliui kavinės lankytojų girdint raportuoja:
-Maaaaaaama, kąąąąąąą aš mačiau!!!!! Ten suaugusį dėdę mama maitina!
D, 4 metai
38. Tu viską prisiminsi
Kasvakarinis priešmieginis apsikabinimas su vaiku lovoje.
– Mama, aš noriu pasakyti, kad tu viską prisiminsi. Kai pateksi į dangų, tu prisiminsi, kad turėjai tris sūnelius. Angelai tave prikels. Viskas sukasi ratu.
Keturmetis pirštu braižo ore kažkokias schemas:
– Čia yra gyvenimo pradžia. Eina į tą pusę. Čia tu miršti, o čia patenki į dangų.
Veria tokios nevaikiškos kalbos kiaurai, net nežinau kaip sureaguoti… O, rodos, ir nepumpuojam kalbų apie pomirtinį gyvenimą, bet matyt yra kažkoks savas gyvenimo matymas…
D, 4 metai
37. Gaila
-Tėti, man tavęs gaila. Ir babos gaila. Nes jūs darželio nelankėt…
D, 4 metai
36. Miegosiu su akiniais
– Mama, neužtrauk užuolaidų – aš miegosiu su akiniais nuo saulės…
A, 3 metai
35. Barakuda
“Barakuda – plėšri moteris, gyvenanti iš vyro“.
Taip man paaiškino mano vaikas…
D, 4 metai
34. Širdis ledija
– Mama, o tau širdis neledija? – po nelabai smagaus išsiruošimo lovon klausia mano keturmetis.
– Atrodo, neledija. O tau?
– Man suledijo, nes mes susipykom. Ką dabar reikia daryti?
– O kaip tu manai? – klausiu liūdnojo vaizdo riterio.
– Gal vaistukų nuo širdelės išgerti?
– O gal tiesiog apsikabinkim ir ištirps tie ledai.
Apsikabinam.
– Jau sutirpo – nutaria žmogus, – ten dabar tokie karšti purkštukai mano organizme pavertė ledą į vandenuką.
Po šiokios tokios pauzės vėl tęsia:
– Aš džiaugiuosi, kad esu vaikas. Gali žaisti, nereikia jokių darbų dirbti… O tau liūdna, kad tu nebe maža mergaitė?
Bandau išsisukti, sakydama, kad kiekvienas amžius savaip gražus ir įdomus. Po trumpos tylos pasigirsta:
– Mama, žinai ką?
Ir vėl nugrimzta į savo mintis taip ir nepasakęs, ką turėčiau žinoti. Po minutėlės grįžta į gyvenimą ir sako:
– O tu kartais nežinai, ką aš tau ką tik norėjau pasakyti?
D, 4 metai
33. Geri vaikai
Jūs, tėvai, esat geri vaikai! – įvertino mus beveik trimetis pilietis A.
A, 3 metai
32. Mitybos grandinės viršūnė
– Žmonės yra mitybos grandinės viršuje.
– Kodėl? – nustebusi klausiu savo dešimtmečio J.
– Todėl, kad jie gali suvalgyti viską!
J, 10 metų
ČIA DABAR 