– Mama, šiandien darželyje buvo nelaimė! Kai grįšim, papasakosiu. Nu gerai, kai eisim į mašiną. Tai, va. Mes buvome lauke. Berniukas S ir mergaitė V buvo prie tvoros. Ir tada pašaukė mane. Ir žinai, kas ten buvo? Negyvas balandis! Visiems vaikams buvo labai šlykštu. Bet aš kažkaip pagalvojau, kad tą paukštį galima paimti. Ir paėmiau. Tada pamatė auklėtoja, kad aš turiu rankose tą negyvą paukštį ir supyko. Sakė, kad aš galėjau numirti! Tu supranti – aš vos nenumiriau! Ir tada supratau, kad jeigu kitą kartą pamatysiu kokį pelėsį arba dar kokį nudvėsėlį, tai niekada nebeimsiu. Ir paskui vaikai nenorėjo su manimi kibtis rankomis, nes galvojo, kad aš juos nužudysiu. Aš atsistojau ir pradėjau verkti. Vadinau ant savęs visaip: durnius, kvailys… Paskui grupėje dar pasikalbėjom apie tai. Ir, žinai, aš tau pasakysiu vieną dalyką, bet tu nesupyk. Aš net norėjau darželyje pasakyti, kad noriu numirti – taip liūdna buvo! O mergaitė A sakė, kad irgi vieną kartą norėjo šokti į lavą, bet niekur lavos nerado… Paskui aš nusiploviau rankas ir visa ta balandžių rankų liga turbūt dingo. O kai atsikėlėm, tai beveik ir pamiršom tą dalyką. Bet jeigu, mama, tu ten būtum buvusi, taip nebūtų atsitikę…
A, 6 metai
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą