kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
– Mama, bet, žinai, yra vienas geras dalykas dėl koronaviruso – numirę mes bent jau žinosim, kad numirėm nuo viruso, o ne nuo karo ir kad pasaulis bei jo žmonės dar nėra tokio žemo lygio ir nesukėlė karo. O viskas atsitiko tik dėl kelių žmonių sukelto viruso.
A, 10 metų.
– Mama, o jums būna taip, kad atsikeliate rytais ir apima tokie egzistavimo klausimai? Nes aš atsikėliau rytą ir taip kažkaip liūdna pasidarė. Liūdna, kad visi kažkada mirsim… Taip, taip. Paskui pralinksmėjau.
D, 10 metų
– Mama, o kas yra beribė? – klausia aštuonmetis A.
Bandau paaiškinti beribystės sąvoką, žodžiais piešdama pavyzdžius apie visatos begalybę bei lygindama tai su konkrečias ribas turinčiais daiktais ir objektais – šalies, kambario, stalo ribomis. Žmogus dar pasitikslina, ką reiškia žodis “riba“. Tada aptariame, kad, pavyzdžiui, žodžiai ir tekstai irgi gali niekada nesibaigti. Arba kantrybė, kuri kartais pasirodo, kad turi ribas. Galiausiai sakau, kad tėvų meilę vaikams irgi galima pavadinti beribe.
A sėdėjo, žiūrėjo ir tada tarė:
– Nu bet gerai, įsivaizduok, aš turiu vaikų, myliu ten juos beribiai ir tada mane ištinka R.I.P. Nu, supranti, nebėra manęs. Ir kas tada – ateina tos meilės riba?
A, 8 metai
– Aš kai pagalvoju apie dainas, kur apie mirtį dainuoja, tai juk nieko blogo. Mirtis tai tik gyvenimo etapas. Toks kaip ir vaikystė, jaunystė, suaugystė…
D, 9 metai
– Mama, o tai ką reiks veikti, kai numirsiu? Taigi bus labai nuobodu! O kai numirsiu, ar aš būsiu gyvas?
A, 7 metai
– Mama, o kas geriau: negyvas didvyris ar gyvas kvailys? Man tai geriau negyvas didvyris. O jeigu reiktų rinktis, ar visą gyvenimą praleisti kalėjime, ar mirti, tai jau geriau mirčiau. Tada sutikčiau savo senelį Vladą ir katiną Keksą. Ir mes visi būtume angelai…
A, 7 metai
– Mama, šiandien darželyje buvo nelaimė! Kai grįšim, papasakosiu. Nu gerai, kai eisim į mašiną. Tai, va. Mes buvome lauke. Berniukas S ir mergaitė V buvo prie tvoros. Ir tada pašaukė mane. Ir žinai, kas ten buvo? Negyvas balandis! Visiems vaikams buvo labai šlykštu. Bet aš kažkaip pagalvojau, kad tą paukštį galima paimti. Ir paėmiau. Tada pamatė auklėtoja, kad aš turiu rankose tą negyvą paukštį ir supyko. Sakė, kad aš galėjau numirti! Tu supranti – aš vos nenumiriau! Ir tada supratau, kad jeigu kitą kartą pamatysiu kokį pelėsį arba dar kokį nudvėsėlį, tai niekada nebeimsiu. Ir paskui vaikai nenorėjo su manimi kibtis rankomis, nes galvojo, kad aš juos nužudysiu. Aš atsistojau ir pradėjau verkti. Vadinau ant savęs visaip: durnius, kvailys… Paskui grupėje dar pasikalbėjom apie tai. Ir, žinai, aš tau pasakysiu vieną dalyką, bet tu nesupyk. Aš net norėjau darželyje pasakyti, kad noriu numirti – taip liūdna buvo! O mergaitė A sakė, kad irgi vieną kartą norėjo šokti į lavą, bet niekur lavos nerado… Paskui aš nusiploviau rankas ir visa ta balandžių rankų liga turbūt dingo. O kai atsikėlėm, tai beveik ir pamiršom tą dalyką. Bet jeigu, mama, tu ten būtum buvusi, taip nebūtų atsitikę…
A, 6 metai
– Mama, o tau patinka pasaulis? Man tai jis toks truputį nesąžiningas atrodo – užaugi, pasensti ir numiršti! Obuoliams tai gerai – iš jų užauga puikiausios obelys!
A, 6 metai
– Saulė Šiauliuose mirė, – konstatuoja penkerių A, žiūrėdamas į pritvinkusį tamsų ūkanotą ryto dangų. – Ji mirė visame rajone, gal net visoje Lietuvoje. Saulė dabar šiltuose kraštuose. Tik Mėnulis dar nemirė. Jam čia patinka.
A, 5 metai
– Mama, o aš visą gyvenimą į darželį eisiu? O po darželio į mokyklą? Po mokyklos į gimnaziją? O tada į universitetą? Po universiteto į darbą? O tada kas? Mirsiu?
A, 5 metai
– Mama, įsivaizduok, kad vyksta karas tarp žmonių ir mašinų (robotų). Kokią išeitį tu pasirinktum – išgyvenimo ar mirties? Palauk, palauk. Yra viena sąlyga. Išgyvenimas – tai lieki gyvas, bet karas tęsiasi toliau. Mirtis – miršti, bet išgelbėji visus kitus. Manau, kad aš rinkčiausi išgelbėti kitus. Juk ką reiškia viena gyvybė ir tūkstantis…
D, 6 metai
– Mama, kai tu numirsi, aš tavęs būsiu labai pasiilgęs. Ir aš galvosiu, kokios tavo akys: ne mėlynos, ne žalios, ne pilkos, ne geltonos, ne raudonos… Jos rudos!
A, 5 metai
– Mama, o ką mes jausim, kai numirsim? O kodėl aš gyvenu? Kodėl augu?
D, 6 metai
– Kasyk nugarą. Va čia. Tu visada man kasysi nugarą? Tik kai numirsi nebekasysi, ar ne? Kai mes būsim dideli. Aš tada žiūrėsiu per savo akis, kaip tavęs nebėra. Žiūrėsiu, kaip tavęs po truputį nebėra… Bet jei nenori mirti, tai gyvenimas tave saugos.
A, 4 metai
Kasvakarinis priešmieginis apsikabinimas su vaiku lovoje.
– Mama, aš noriu pasakyti, kad tu viską prisiminsi. Kai pateksi į dangų, tu prisiminsi, kad turėjai tris sūnelius. Angelai tave prikels. Viskas sukasi ratu.
Keturmetis pirštu braižo ore kažkokias schemas:
– Čia yra gyvenimo pradžia. Eina į tą pusę. Čia tu miršti, o čia patenki į dangų.
Veria tokios nevaikiškos kalbos kiaurai, net nežinau kaip sureaguoti… O, rodos, ir nepumpuojam kalbų apie pomirtinį gyvenimą, bet matyt yra kažkoks savas gyvenimo matymas…
D, 4 metai
kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
iš visur surinkti tekstai
Travel Log by Vita
Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas
jaukus gyvenimas
Gerų knygų paieškos
A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.
The Art and Craft of Blogging
The latest news on WordPress.com and the WordPress community.
ČIA DABAR 