– Mama, ar žinai, ką aš darau? – klausia šešiametis D.
– Net neįsivaizduoju.
– Darau savo mėgstamiausią dalyką – kuriu istorijas. Apie didvyrius, kuriems nesiseka. Nes kurti apie tuos, kuriems sekasi – neįdomu. Nėra įspūdžių. Jie tiesiog viską gerai padaro ir viskas. Neįdomu. Nori papasakosiu istoriją apie didvyrį, kuriam nesisekė? Klausyk, tuoj pasitrinsiu akis ir papasakosiu:
“Didvyris iš savo boso gavo šiokią tokią sunkią misiją. Jam bosas įsakė po žeme vienam gaminti visokius aukso dirbinius. Na ką, pasiėmė tas didvyris būrį žmonių ir štai – stovi aukso skulptūros jokiam cirke ir muziejuje nematytos. Bosas visai apsirgo aukso karštine ir paprašė, kad didvyris padarytų tą patį iš bronzos ir sidabro. Pridarė didvyris vėl visokių dirbinių. Tada bosas liepė jam skristi į kosmosą ir pargabenti kokį nors ypatingą kosmoso dalyką. Ir partempė didvyris planetą. Tiksliau ne planetą, o kosmoso dulkę. Tada bosas jam pasakė: statyk iš jos ką nori, bet tai, ką liepsiu aš! Bosas taip pasakė, nes jau buvo šiek tiek nudurnėjęs, psichas toks… Kai didvyris pamatė, kad bosas serga, nutarė slapčia pabėgti. Bet ir vėl jam nelaimės – įkliuvo pas kitą bosą, kuris buvo jo draugas. Toks biškį protingesnis. Jis paprašė didvyrio kelis metus jam tarnauti. Na, jis patarnavo, patarnavo ir po kelių metų bosas nutarė jį išspirti, tiksliau – iššauti su patranka. Didvyris buvo nepėsčias, oi nepėsčias. Netgi stebuklingas. Jis užbūrė, kad patranka sprogtų pati, jis nesprogtų, o dar sprogtų ir tas jo bosas. Patranka iššovė, o didvyris taip ir išskrido. Čia ir istorijos pabaiga.
D, 6 metai
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą