440. Ponas katinas

– Mama, o mūsų katiną čia tu ponu padarei, ar jis iškart toks buvo? – klausia A.
– Galvoju, kad iš karto toks buvo.
– O aš tai galvoju, kad tu čia jį tokiu ponu padarei – užsimano į lauką ir reikia tuoj išleisti, užsigeidžia pareiti, tai reikia pulti įleisti! Ponas katinas, matai!

A, 8 metai

438. Butiniai katinai

A žiūrėjo kažkokį filmuką. Rodė rainą katiną – tokį, kurį mes paprastai vadiname paprastuoju lietuvišku katinu. Tada atsigręžė į savo katiną, o jis toks pilkas su balta pakakle ir pasigėrėdamas tarė:
– Bet koks gražus tas mūsų katinas! Man taip nepatinka tie butiniai katinai. Gerai, kad mūsų katinas ne toks…
Iš pradžių pagalvojau, kad “buitiniai“ katinai, bet paskui buvo išaiškinta, kad butiniai, o butiniai – tai tie, kur prie laiptinių gyvena, o jie dažniausiai ir yra tie raini – rusvai juodi katinai. Nors man jie ir labai gražūs, bet dėl skonio nesiginčijome…

A, 8 metai

100. O kas po to?

Kažkada labai seniai studijuodama antrame ar trečiame kurse su grupe kitų studentų išvykau į Daniją. Pasisemti patirties, susipažinti su danų švietimo sistema. Ta proga, be abejo, vyko visokie abi šalis reprezentuojantys renginiai, pristatantys danų ir lietuvių kultūrines tradicijas. Daug ko neatsimenu. Bet labai gerai atmintin įsirėžė daniškos vėliavėlės. Jos buvo visur, kur tik įmanoma jas įsmeigti ar pakabinti. Tarkime, koks 17 mažų popierinių vėliavėlių ant daniško naminio pyrago. Ir ant sumuštinukų. Ir palubėje. Ir atlapuose… Absoliutus pasididžiavimas savo valstybe. Dar labai gerai atsimenu jų atvirus langus – tarsi teatro scenoje galėjai stebėti jų svetainių dekoracijas ir pačius danus jaukiai vakarieniaujančius šeimos ar draugų kompanijoje. Skaityti toliau “100. O kas po to?“

Nušvitusi Klaipėda

Štai taip ėmė ir nustebino. Užmoju. Drąsa. Įspūdžiu. Miestas, kuris tik ką pabaigė Lietuvos kultūros sostinės kadenciją, sau matyt išsikėlė tokią kartelę, kad kitaip jau tiesiog nebegali. Reikia daryti taip, kad sukurta intriga išluptų žmones iš jų patogių gyvenimų, iš Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių miestų ir miestelių. Ir visi užtvindytų Klaipėdą nesibaigiančia gyva minia, aikčiojančia italų sukurtoje “Šimtmečių vartų“ šviesos ir garso misterijoje. Galingas pliusas Klaipėdai už tai, kad kultūra, tebūnie šiuo atveju populiarioji kultūra, užima deramą vietą miesto strategijoje, už suvokimą, kad būtent kultūra atves į miestą mases ir formuos tikro miesto įvaizdį. Pliusas ir už tai, kad festivalis nepasitenkino tiesiog šiais įspūdingais vartais, bet pakvietė menininkus kurti įvairius objektus ir šviesos instaliacijas įvairiose miesto erdvėse. Skaityti toliau “Nušvitusi Klaipėda“

437. Daiktavardžiai ir būdvardžiai

– Bet mama, aš nesuprantu, kam reikia mokytis visų daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių? Juk net jei žmogus rašo knygą, jis nerašo, kad va čia daiktavardis, o čia būdvardis. Jis tiesiog rašo kažkokią istoriją. Žinai, tai panašu į beprasmio daikto gaminimą – daikto kuris neturi jokios funkcijos ir naudos, – svarsto devynmetis D.

Bandžiau įtikinti įvairiais argumentais, kad tikrai to reikia, bet diskusija baigėsi D pasakymu, kad “tiek to, mama, nenoriu su tavimi ginčytis“, o tai akivaizdžiau nei akivaizdu, kad žmogus nuomonės apie daiktavardžius nepakeitė…

Būtų gerai apie tas prasmes paklausinėti A. J. Greimą…

D, 9 metai

Levitacija ore – sklandymas Kartenoje

Būna gyvenime, kad vis dar ištinka dalykų, kuriuos išbandai pirmą kartą. Taip nutiko ir mums Klaipėdos krašte, kur susitikome su beprotiškai smagia bičiulių kompanija ir plepėjome apie viską iš eilės: meną, knygas, švietimą, sportą, tiesiog gyvenimą iki paryčių degindami laužus ir krykštaudami kaip vaikai, pariogsojome pajūryje, sudalyvavome puikiame šokio ir garso spektaklyje – ekskursijoje “Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“. Skaityti toliau “Levitacija ore – sklandymas Kartenoje“

Atostogos Dzūkijos nacionaliniame parke

Dzūkijoje, netoli Baltarusijos yra toks kaimas Senovė. Nebuvome jame, bet tai ko gero labai tinkamas žodis apibūdinti tą jausmą, kuomet atsiduri Dzūkijos nacionaliniame parke. Kodėl? Todėl, kad tarp tų pušų ir smėlynų kažkada ėmė ir sustojo laikas. Sustojo visame vietos žmonių gyvenime, trobų rąstų rievėse, jų rankomis austų lovatiesių raštuose. Ten tiesiog laikas turi kažkokį kitą greitį, savo paralelinį gyvenimą. Savaime aišku, kad žmonės ten turi automobilius, išmanius telefonus ir televizorius, bet vis tiek visą laiką neapaleidžia jausmas, kad ši kelionė – ne tik į kitą Lietuvos galą, bet ir į kitą laiko juostą. Kelionė laiko mašina, o kas gi nesvajojo keliauti laiku… Skaityti toliau “Atostogos Dzūkijos nacionaliniame parke“

436. Neerzink brolio!

– A, ar tu gali suprasti, kad tu čia su manimi gyveni jau daugiau nei penkerius metus? Ir tu jau turėtum suvokti, kad manęs negalima nervuoti, nes aš greitai supykstu. Todėl geriau neerzink manęs! – porina D broliui prieš miegą.
– O tu gimei su plaukais ar be plaukų? – lyg negirdėjęs brolio žodžių, klausia A.
Po akimirkos pauzės D, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo, klausia:
– O tu bent įsikirtai, ką aš tau ką tik sakiau?
– Nu jo, bet ar tu gimei su plaukais ar be plaukų? – neatlyžta A.

A, 8 metai; D, 9 metai

Website Built with WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover WordPress

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

WordPress.com News

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: