Venecija žavi ir nepakartojama – kitos tokios nėra. Adrijos jūros karalienė yra absoliučiai unikali savo nugrimzdimu į lagūną, savo neišsemiamais ir nesutramdomais vandenimis, kasmet po keletą milimetrų pasiglemžiančiais miesto architektūrines vertikales. Venecija neišsemiama, niekaip nesibaigianti, vis turinti ką atskleisti ir savo kultūriniuose – meniniuose sluoksniuose. Ji tokia tiršta, pilna, kunkuliuojanti, bet tuo pačiu turinti savo griežtas judėjimo taisykles ir topografinį savitumą. Judėjimo trajektorijos dažnai užsidaro kanalų aklakeliuose ir išsilaisvinti gali tik klajodamas tiltų labirintais arba judėdamas vandeniu. Venecija, suspausta kanalų, siaurų gatvelių, kurias užkemša turistai, vis labiau alindami miestą ir dėl to patiems venecijiečiams gyventi čia tampa vis sunkiau. Miestas tuštėja, gyventojų mažėja ir ateities utopijos piešia, kad po kelių dešimtmečių miestas taps vaiduokliu, kuriame klajos tik turistai. Nežinau, nesinori tuo tikėti, kaip ir tuo, kad klimatas šyla ir mes visi nugimzime po vandeniu, gal ne taip greitai, kaip Venecija, bet vis tiek…
Venecijos meno puota
Tekstas publikuotas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2005 rugsėjo 27 d.
Ernesta Šimkienė
Neįtikimo grožio Italijos mieste Venecijoje jau 51-ą kartą vyksta pasaulinis šiuolaikinio meno forumas – garsioji Venecijos bienalė, sutraukianti būrius meno mylėtojų iš viso pasaulio.
Venecija – daugelio apkalbėtas, kai kurių aplankytas, tačiau visiems puikiai žinomas Europos miestas. Senoji architektūra ir menas, karnavalai, vandens keliai ir gondolos puikiai sugyvena su didžiulėmis šiuolaikinio meno parodomis, išsibarsčiusiomis po visą ant vandens, salų ir medinių pastolių pastatytą miestą. Skaityti toliau “Venecijos meno puota“