– Mama, žinai kas yra šventas dalykas? Pavyzdžiui, žibintas, skaitymas, duona, senas žmogus, Dievas… Daugiau neatsimenu…
A, 6 metai
362. Nepastebimas laikas
– Labai gaila, kad žmonės nepastebi, kaip eina laikas. Na, pavyzdžiui, buvo mano gimtadienis – atrodo, kad jis praėjo kaip viena sekundė, tarsi nieko ir nebūtų buvę…
D, 8 metai
361. Kazmas ir sarkazmas
– Mama, o kaip reikia sakyti – kazmas ar sarkazmas? – klausia šešiametis A.
Po pusės minutės išsižiojęs ir pasiėmęs veidrodį įdėmiai apžiūrinėja savo gerklę. Pamatęs gale gerklės kabantį liežuvėlį (uvula), baisiausiai nustemba:
– Kas ten per virvė pakabinta? Kai aš ją liečiu, labai skauda!
A, 6 metai
360. Tobuli vaikai
– Mama, aš išauklėsiu savo vaikus, kad jie būtų kitokie nei aš. Nes aš netobulas. Norėčiau, kad bent jau jie būtų tobuli.
D, 8 metai
359. Prašome pirkti
Šešiametis A ilgesingai žiūri į saldumynų automatą. Prašo nupirkti. Neperku. Ima už rankos, atitempia ir sako:
– Žiūrėk! Žiūrėk, kas parašyta! Parašyta “prašome pirkti“. O tu neperki. Ir tai yra labai nesąžininga!
A, 6 metai
358. Meilė
– Eikš, apsikabinkim. Tu juk mano meilė, – sakau šešiamečiui A, kai grįžtame iš darželio.
– Mama, nepyk, bet mano meilė liko darželyje.
A, 6 metai
357. Motyvacija
Apie mokymosi motyvaciją ir savirefleksiją.
– Gerai išmokti gali tik tai, ką nori išmokti, – konstatuoja aštuonmetis D. – Pavyzdžiui, aš nenorėjau mokytis eilėraščių. Bet Lietuvos istorijos repą išmokau per dieną!
D, 8 metai
356. Vienatvė
– Mama, o kas yra vienatvė? Bet tai turbūt pats baisiausias dalykas!!! Nes jei aš būčiau vienas namie arba rūsyje, man būtų labai baisu… O viena mergaitė iš darželio sakė, kad kai užaugs, bus vieniša, augins šuniuką ir kačiuką. Ir dar ji sakė, kad bus vagis!
A, 6 m.
355. Trivaikė šeima
– O tai mes daugiavaikė šeima???? Nu nemanau… Mes gi trivaikė ir dvitėvė šeima!
A, 6 metai
354. Kaltas…
– Išvažiuojam balsuoti. Šešiametis A aistringai veržiasi į balsavimo apylinkę, nes ir vėl tikisi gauti lipduką “Aš balsavau“ arba “Kai užaugsiu, aš balsuosiu“. Deja, lipdukų nėra… Mažasis pilietis nusivilia, supyksta. Išeidamas iš patalpų sustoja, pasižiūri į abiejų kandidatų portretus plakatuose ir rėžia:
– Simulikas kaltas, kad nėra lipdukų!
A, 6 metai
353. Nudvėsėlis
– Mama, šiandien darželyje buvo nelaimė! Kai grįšim, papasakosiu. Nu gerai, kai eisim į mašiną. Tai, va. Mes buvome lauke. Berniukas S ir mergaitė V buvo prie tvoros. Ir tada pašaukė mane. Ir žinai, kas ten buvo? Negyvas balandis! Visiems vaikams buvo labai šlykštu. Bet aš kažkaip pagalvojau, kad tą paukštį galima paimti. Ir paėmiau. Tada pamatė auklėtoja, kad aš turiu rankose tą negyvą paukštį ir supyko. Sakė, kad aš galėjau numirti! Tu supranti – aš vos nenumiriau! Ir tada supratau, kad jeigu kitą kartą pamatysiu kokį pelėsį arba dar kokį nudvėsėlį, tai niekada nebeimsiu. Ir paskui vaikai nenorėjo su manimi kibtis rankomis, nes galvojo, kad aš juos nužudysiu. Aš atsistojau ir pradėjau verkti. Vadinau ant savęs visaip: durnius, kvailys… Paskui grupėje dar pasikalbėjom apie tai. Ir, žinai, aš tau pasakysiu vieną dalyką, bet tu nesupyk. Aš net norėjau darželyje pasakyti, kad noriu numirti – taip liūdna buvo! O mergaitė A sakė, kad irgi vieną kartą norėjo šokti į lavą, bet niekur lavos nerado… Paskui aš nusiploviau rankas ir visa ta balandžių rankų liga turbūt dingo. O kai atsikėlėm, tai beveik ir pamiršom tą dalyką. Bet jeigu, mama, tu ten būtum buvusi, taip nebūtų atsitikę…
A, 6 metai
352. Molis
– Aš jau žinau, ko norėsiu gimtadieniui! Molio! Man reikia nusilipdyti raktą! Arba ne. Prašysiu, kad jūs savaitgalio rytais atsikeltumėt iškart, kai tik aš atsikelsiu. Ir per sekundę apsirengtumėt! Kažin, ko geriau prašyti? Gal vis dėlto molio…
A, 6 metai
351. Bučiniai
– Mama, žiūrėk. Tu dabar man įdėk mišrainės ir atnešk čia į kambarį. Ir ateik pas mane, pasikalbėsim. Žinok, mama, nepavyko šiandien. Nepavyko darželyje pabučiuoti mergaitės G. Nes, įsivaizduoji, nebuvo vietos. Nebuvo, kur pasislėpti, kad kiti nepamatytų. Nes, jeigu pamatys, tai juoksis. Aš visą dieną galvojau, kaip ją pabučiuoti. Aš net mergaitės G paklausiau, kur mums pasibučiuoti. Bet ji pasakė, kad irgi nežino. Rytoj vėl galvosiu, kaip pasibučiuoti. Tai turbūt nutiks lauke. Arba ne lauke… O dar mergaitė A melavo, kad G manęs nemyli. Myli!
A, 6 metai
350. Upelis ir tiltelis
– Aš taip norėčiau tokių gražių namų, kad kieme būtų upelis, o virš upelio – tiltelis. Jei taip būtų, aš net neičiau nei prie kompo, nei prie televizoriaus, nei prie telefono. Tik tas upelis dar turėtų kvepėti vasara ir pavasariu, nes kitaip nemalonu. O žiemą – sušaltų į ledą ir taip pat būtų gražu. O paskui vėl atšiltų…
A, 6 metai
349. Ledynai
– O kai gamina elektrą, ar dūmai rūksta? Žinot, dėl ko klausiu? Nes reikia kažką daryti dėl tų ledynų. Kad neištirptų… Nuo šiol turėtų visus automobilius daryti tik elektrinius. Ir motociklus, jei pavyktų…
D, 8 metai
348. Vaikas iš darželio
– A, prašau niekur nebevaikščioti, atsigulti ir miegoti! Ir jau nebekalbėk…
– Neauklėk tu manęs kaip kokio vaiko iš darželio!
A, 6 metai
347. Lietuviškas pilvas
– Mama, ar gali taip būti, kad vaikas, gimęs iš lietuviško pilvo gali kalbėti tik angliškai?
A, 6 metai
346. Žydas
– Mama, kas yra žydas?
– Tautybė.
– Hhhhmm, tai gal ir aš visai norėčiau būti žydu…
A, 6 metai
Dviračiais aplink Platelių ežerą
Dviračius mėgstam. Tobulas tai dalykas. Aplink Platelių ežerą Žemaitijos nacionaliniame parke dviračiais esame važiavę du kartus. Vieną kartą trise, kitą kartą penkiese – visa šeima. Trasa nesudėtinga, yra dviračių takai, todėl nenuostabu, kad ir važiuojančių žmonių nemažai. Galima tiesiog minti pedalus – maršrutas aplink ežerą apie 25 km.
345. Vienturtė
– Mama, tu neišgyvenk, tu ne vienturtė, tu gi mus turi!
D, 8 metai
344. Buratino portalas
Suomija. Helsinkis. Kempingas. Vėlus vakaras. Šešiametis A kažkur nusitveria paprastą vaikišką plastikinį lanką. Atsineša ir mikliai sumąsto lanko funkciją:
– Čia Buratino portalas į Alisos šalį!
Belieka patikėti…
A, 6 metai
Šiaurietiška nuotaika Suomijoje ir truputis Talino
Kai suvoki, kad vasara baigia praeiti, o niekur nespėjai nukeliauti ar bent suplanuoti, kažko naujo pamatyti ir patirti, imiesi desperatiškų veiksmų, kad situacija pasikeistų. Čiumpi akcijinius kelto bilietus, pasiruoši palapinę ir kitus atitinkamus atributus, nes pas suomius gerokai brangūs viešbučiai (o mūsų penkių asmenų šeimynai juo labiau) ir pasileidi su mašina iki Talino. Iš ten siūbuodami ir nuobodžiaudami daugiaaukščiu laivu periskeliame į Helsinkį. Skaityti toliau “Šiaurietiška nuotaika Suomijoje ir truputis Talino“
343. Matrica II
– Viskas pasitvirtino – mes gyvename matricoje! Visur aplink matau mažus taškelius…
D, 8 metai
342. Konceptualizmas
Aštuonmetis D atneša baltą popieriaus lapą ir klausia:
– Gražiai nupiešiau?
Kiek laiko pažiūriu, nes nieko nematau, tada paklausiu, gal kitoje pusėje nupiešei… Jis šypsosi ir tvirtai sako, kad ne, ten nieko nėra. O tada paaiškina, kad baltas lapas, leidžia įsivaizduoti bet ką:
– Tu gali žiūrėti ir įsivaizduoti ką tik nori…
Panašu į Malevičiaus reinkarnaciją…
D, 8 metai
341. Apmąstymai
APMĄSTYMAS 1:
– Mama, o tau būna toks jausmas – kai perskaitai labai įdomią knygą, atrodo, kad jokia kita knyga jau daugiau nebebus tokia įdomi? Aš net pabaigą kelis kartus skaičiau… Bet kai netikėtai sužinai, kad netrukus bus išleista dar viena tos knygos dalis, tai toooooks džiaugsmas apima!
APMĄSTYMAS 2:
– Man labai nepatinka žmonės, kurie gamina arba parduoda daiktus tik dėl pinigų. Jie turėtų daryti gera žmonėms, bet iš tikrųjų parduoda nekokybiškus daiktus. Įsivaizduok – nusiperki daiktą, o jis sulūžta. Kaip žmonėms jaustis?
D, 8 metai
340. Tarnas
– Mama, ką darytum, jei dabar iš kur nors gautum 3000 Eur? – klausia aštuonmetis D.
Pradedu vardinti savo žemiškus norus ir svajones, bet jas staiga nutraukia šešiametis A:
– Aš tai duočiau kokiam nors savo draugui, kad man tarnautų.
Va taip va. Tiesiai šviesiai.
A, 6 metai; D, 8 metai
339. Kaip susikūrė kosmosas?
– Aš galvoju vis, kaip susikūrė kosmosas… O kas buvo prieš kosmosą? Niekaip negaliu įsivaizduoti… Gal viskas buvo juoda juoda? O gal viskas buvo absoliučiai balta? Ir tada kažkas atsitiko. Bet jei buvo juoda, tai negalėjo atsitikti. O jei balta, tai galėjo…
D, 8 metai
338. Viskas, ką gali įsivaizduoti, yra įmanoma…
Iš serijos “Viskas, ką gali įsivaizduoti, yra įmanoma…“. Taip sakė Pablas Pikasas. Po šio įvykio ir aš taip manau…
10 valanda vakaro. Dėliojamės paskutinius daiktus vyresnėliui į dainų šventę. Viskas vyksta neįtikėtinai ramiai, iš lėto, nes mažuosius brolius kaip tik ryte pasiėmė seneliai. Beliko įsidėti basutes. Pažiūrim įprastose vietose – kaip ir nėra. Tada žvilgsnio geografija prasiplečia tolėliau, bet vis dar ramiai paieškom mažiau tikėtinose vietose. Nėra! Niekur nėra! Pradedam ieškoti ten, kur jų, matyt, niekada nebuvo ir nebus. Lauke, po krūmais, gėlyne, automobilyje, po batutu, batų spintose, po lova, po foteliais, patikrinu skalbinių dėžę, savo kuprinę, dar kartą ir po to dar du kartus pereinu tomis pačiomis trajektorijomis. NĖRA! Tiesa, šmėkšteli įtartina mintis – viduriniojo basutės kažkodėl namie, nors jis pas senelius, bet apie tai nėra kada galvoti, nes vis dar ieškom didžiojo brolio basučių.
Tada pasigirsta pirmoji nedrąsi ir beveik neįmanoma praradusiojo apavą mintis – “pavogė…“. Taip, sakau, va ėmė ir pavogė. Nieko daugiau tik tavo basutes… Vis dar ieškom. Tada mano ausis pasiekia desperatiškas kikenimas ir antroji neįmanoma vyresnėlio versija – “Nu tai gal tas mūsų filosofas išsiblaškęs išvažiavo nepasižiūrėjęs ir apsiavęs mano basutes…“
Prieš akis išdygsta paliktos aštuonmečio basutės, bet versija atrodo neįmanoma – “Tu ką, tavo batų numeris 44, o jo 36. Kaip jis galėjo su tavo ližėm išvažiuoti?!!“ Ieškom toliau. Toliau vis dar nėra. Mintis apie antrą neįmanomą versiją vis labiau kasasi į smegenis. Skambinu močiutei. “Ką aš žinau, – sako, – jis atvažiavo su kažkokiom basutėm. Tokios didelės pasirodė, bet susiveržė. Gerai nemačiau, diedukas nuo mašinos parvedė… Tuoj pažiūrėsiu. Taip, 44 dydis, juodos basutės…“ Vos neišgriūnu iš juoko ir nesuvokimo, kaip vaikas gali eiti su aštuoniais dydžiais per didelėmis basutėmis ir galvoti, kad viskas čia kaip ir neblogai… O gal ir tikrai nieko blogo, kai imi mąstyti filosofiškai… Tėtis 11 valandą vakaro visai nefilosofiškai parveža basutes iš senelių.
Dainų šventei pasiruošėm…
Visada reikia patikrinti visas neįmanomas versijas!
D, 8 metai
337. Kalafiorai
Po neseniai Lietuvoje nuaidėjusio brangių, “auksinių“ kalafiorų bumo, virtuvėje plaunu tris kalafiorus. Prieina sūnus ir šmaikščiai nustemba:
– Mama! Žiediniai kopūstai?! Mes gal turtuoliai?
J, 14 metų
336. Blakstienos
– Mama, o pas vyrus irgi yra blakstienos?
– Na taip, be abejo.
– O tai kam vyrams blakstienos?
– Lygai tam, kam ir moterims…
– O galima padaryti, kad nebebūtų blakstienų?
– Na, kaip ir galima… O kodėl tu nori taip padaryti?
– Nes aš nenoriu būti panašus į moterį!
A, 6 metai
335. Žalias supratimas
– Mama, o kas yra žalias supratimas? O tai koks tada būna raudonas? Tai tuomet aš, močiutė, Skrybėlius ir dar kai kurie žmonės neturime žalio supratimo…
A, 6 metai
334. Karalienė
– Mama, o tu norėtum būti karalienė ir kad tau kiti patarnautų?
– Mhhh, na, kartais pagalvoju, kad būtų neblogai… O tu norėtum?
– Joooo. Dėl to, kad dabar atėjo vasara. Yra visokių serbentų, trešnių, žirnių, braškių, šilauogių, alyvuogių, agrastų… Aš norėčiau, kad man jų kas nors priskintų ir paduotų. Ir dar labai norėčiau, kad ne po vieną paduotų…
A, 6 metai
333. Pavogti mėnulį
– Mama, o mėnulį galima pavogti?
– O ką tu su juo darytum?
– Aš jį sumažinčiau, nuspalvinčiau, nupieščiau ant jo savo veidą. Tada vėl nuskrisčiau į kosmosą ir pakabinčiau atgal!
A, 6 metai
332. Įvaikinimas
– Mama, o tai jei mes būtume filmuke, ar mūsų šuniukas galėtų mus įsivaikinti?
A, 6 metai
331. Gimtadienio linkėjimai
Iš aštuonmečių sveikinimų aštuonmečiui gimtadienio proga: “Linkiu tau gerų “Minecraftų““ ir kad “visi tavo “Clash of clans“ norai išsipildytų“.
Sveiki atvykę į virtualią realybę…
D, 8 metai
330. Dantukų kolekcionierius
– Miela Pelyte, aš norėčiau kolekcionuoti dantukus. Gal galėtum man jį palikti. Ačiū. – šešiamečio A laiškas iškritus pirmajam dantukui…
A, 6 metai
329. Rūkas
– Mama, kai šiandien eisim į lauką, reikia labai atsargiai išeiti – kad rūkas į namus neateitų…
A, 6 metai
328. Pavydas ir planšetė
A ilgesingai žiūri į brolio D naujus batus:
– Bet kaip aš tau pavydžiu tų batų, – nuoširdžiai atviras A.
– Pavydas labai negeras jausmas, – sakau pavyduoliui.
– Kodėl negeras? – dar nuoširdžiau nustemba A. – Taigi gali tą daiktą paskui atimti!
Visą reikalą reziumavo pats A, nusprendęs, kad iš brolio dar atims telefoną, padės šalia savo telefono, užpils vandeniu ir gausis planšetė…
A, 6 metai
327. Nesąmonė
A klausia D:
– Kokią čia nesąmonę pieši?
D atsako A:
– Ne viskas yra nesąmonė, kas iš pradžių atrodo nesąmonė…
A, 6 metai; D, 7 metai
326. Neišmanus telefonas
Z kartos atstovo, septynmečio D dilema:
– O kaip įmanoma neišmaniame, neliečiamame telefone surinkti telefono numerį?
D, 7 metai
ČIA DABAR 