kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
– Kasyk nugarą. Va čia. Tu visada man kasysi nugarą? Tik kai numirsi nebekasysi, ar ne? Kai mes būsim dideli. Aš tada žiūrėsiu per savo akis, kaip tavęs nebėra. Žiūrėsiu, kaip tavęs po truputį nebėra… Bet jei nenori mirti, tai gyvenimas tave saugos.
A, 4 metai
– Mama, mes turim savo gyvenimą, o kiti turi savo gyvenimą, ane? – šnabžda keturmetis A man į ausį. – O tu, mama, šiaulietė? Aš tai ne, aš amerikietis! Ne, aš bendriau esu Niekas. Eik, mama maudytis su Nieku! Greičiau!
– Mama, ar žinai, kaip gali padaryti, kad nematytum savęs, bet jaustum savo kūną? Neužsimerkus. Nesusimuš ir neišsimušus abiejų akių. Ne, ne ir neužtenka žiūrėti užvertus akis į viršų. Reikia tiesiog tapti nematomu! Žinau, mama, tu juk galvojai tik apie realų gyvenimą…
D, 6 metai
Dvylikametis J su tėčiu planuoja būsimus vizitus į kino teatrą. Taikiklyje – gruodį pasirodysiantis “Hobitas“, į kurį leidžia tik nuo 13 metų. J nusprendžia, kad jau bus beveik 13-os ir bandys prasmukti. Tuo tarpu šešerių D, irgi svajojantis apie šį filmą, taria:
– O aš sakysiu, kad man irgi 13-ka, tik aš tiesiog neužaugau…
D, 6 metai; J, 12 metų
Atslinkus nevasariškiems orams ir vaikų mintys keliauja link žiemos.
– Mama, žinai, ko aš prašysiu Kalėdoms? – klausia šešerių D.
– Net neįsivaizduoju…
– Elektrinio piemens Pitai (dabartinei 2 mėnesių kalytei) arba geležinio žmogaus kostiumo.
Tuo tarpu iš po stalo pasigirsta ketverių A šauksmas:
– O AŠ PRAŠYSIU PLAN-ŠE-TI-NIO!
Įdomiausia, kad su tuo daiktu labai mažai pažįstamas, bet gi vis tiek norisi…
A, 4 metai; D, 6 metai
Keturmetis A valgo. Bandelę su šokoladu. Staiga sušunka:
– Man skauda dantį! Gal pradės būti auksinis?
A, 4 metai
– Aš už savo vaikystės pinigus pirksiu mašiną ir namą, – taria šešerių D.
– Reikės labai daug pinigų, – sakau.
– Tai aš visą vaikystę nieko nepirksiu…
D, 6 metai
– Mama, nu tu pažiūrėk, ką man brolis padarė! Pažiūrėk, pažiūrėk! Man – tokiam geram berniukui!
A, 4 metai
– A, lįsk iš vandens, jau šalta!
Jokios reakcijos.
– A, ar girdi, lipk iš vandens!
Reakcijos jokios.
– A, prašau lipti iš vandens, tavo lūpos mėlynos!
– Nu ką tu, mama, kaip gali būti mėlynos? Pažiūrėk, vanduo tai pilkas! – atšauna ketverių A.
… ir aš vieną dieną supratau, kad viskas eina vienu keliu. Valandos, minutės, sekundės… Taip aš ėmiau pažinti laikrodį…
D, 6 metai.
Dvylikos metų J su savo draugu provokuoja šešerių brolį:
– D, ar turi panelę?
– Taip, turiu kelias darželyje.
– Ar gražios tavo panelės?
– Jo, gražios. Ir jos visos mergaitės.
PAUKŠTIS
Paukštis skrenda kasdien,
visą pasaulį per dieną apskrenda.
Praskrenda tankius miškus ir
tvirtas uolas,
aukštus krioklius,
šaltus žemynus,
įkaitusius žmonių miestus,
didelius kalnus,
kur net atsisėst neatsisėsi,
nes toks grožis pažvelgus į viršų…
Jei mažas gyvis ateina
ir pažiūri į viršų,
pamato paukštį,
tupintį ant uolos ir taip visada…
Kartais atskrenda
erelis, sakalas ir gandras…
STALTIESĖ
Staltiesė ta staltiesė
išpildo viską, ko prašai.
Tik tą išpildo, ką valgyti gali:
kepsnį, duoną, agurką,
visas daržoves ir vaisius,
net patį ir arbūzą padeda ant stalo.
Ne ant murzino tik stalo,
o ant švaraus, nuplauto, nedulkėto,
kad nieko kito ten nebūt padėta.
Išskyrus žvakes.
Su žvakėm gali valgyt tik tamsoj…
OLA
Ola, į kurią įeina kasdien žmogus, žmogus.
Ta ola nepaprasta, pilna aukso,
todėl ir eina kasdien žmonės, žmonės.
Ir vieną dieną įėjo alkis, alkis.
Jis buvo pilkas ir gauruotas.
Tai vilkas, tai vilkas.
Eina pilkis alkis į tą olą
ir sutinka didelį meškėną.
Eina alkis pilkas,
uosto uosto, eina eina.
Kažkas jam kvepia mėsa.
Jis suranda akmenį pilką,
o po tuo akmeniu mėsa.
D, 6 metai
Šiandien šešiametį D aplankė poetinis įkvėpimas. Liepė man sugalvoti kokį nors žodį. Su tuo žodžiu žmogus kūrė eilėraščius, bet sakė, jei greit dainuoji, gali būti daina.
SERBENTĖLIS
Serbentėli, serbentėli,
Auki tu, auki tu.
Nesuvalgyki, žmogau!
Serbentėlis tas nepaprastas,
ko tik paprašai, tą ir išpildo.
Pasakyki tik, žmogau, ko nori –
serbentėlis lyg akimirksnis išpildys.
Serbentėlis tas už ąžuolų stiprių,
neperkirsi kardu tvirtu,
jis už rūmų sienų,
trijų ar penkiasdešimt dviejų spynų…
ŽVAKĖ
Žvakė dega du kartus,
kasdien ji dega.
Užpūst neužpūsi,
užpūst neužpūsi.
Ta žvakė, jei nori,
gali būti, kas nori.
Ne viskas, kas nori,
tik tas, kas šviečia.
Tik pasakyk, ko nori,
tik pasakyk, ko nori.
Ir paprašyk.
Paprašysi – pasidarys lempa
ar koks degtukas.
O ta žvakė už trijų šimtų kilometrų.
Po žeme…
KNYGA
O žmogau,
kodėl tu neskaitai knygos?
Tą, ką iš tos knygos paskaitai,
tas gyvenime ir atsitinka.
Neskaityk tik blogų žodžių,
nes pateksi tu į pragarą.
Velnias tave ant degtuko
kaip storo ąžuolo pasodins
ir išskrisi į atogrąžų miškus.
O tuose atogrąžų miškuose labai negerai – jei atskrenda paukštelis ant tavo petelio,
tai gero nelauk, jei paukščio tu nenumesi.
Tų paukščių lizdas už dviejų kilometrų nuo miško.
Tas paukštis – tai nuodinga varlė.
SŪPYNĖS
Sūpynės supas be žmonių,
ne kada nori, o visada,
stabdytuvu nesustabdysi…
Tas stabdytuvas sūpynei
lyg kokia plastmasė,
ar aukso gabalėlis, ar žemės trupinėlis.
Ir vieną kartą netikėtumas
ateina iš pagalių ar medžių storų.
Išpjaustytas, sunkus, nepakeliamas
net stipriom rankom ar penkiolika geležų…
Tas sunkis medinis
tai buvo didysis baisusis nakties medis,
kuris naktį juda.
Atsiveria jo pikta burna ir akys,
to medžio šaknys naktį išsirauna
ir jis vaikšto naktį,
o dieną grįžta į tą pačią vietą, kur stovėjo.
D, 6 metai
– Mama, kada tėtis grįš iš darbo? Gal jis ten ilsisi, kad taip ilgai negrįžta?
Po truputį ima aiškėti, kam gi taip staiga D prireikė tėčio:
– Turim dvi bėdas, žinok. Viena bėda yra ant pavėsinės stogo, kita bėda – ant namo stogo…
– Kokios ten bėdos?
– Nu ten tos bėdos, kur vakar labai norėjau parduotuvėj ir kur paskui nusipirkom…
– A, tai užmetei bumerangus?
– Ne, neužmečiau, jie patys užskrido… Nu gal aš biškį per smarkiai mečiau, bet šiaip jie patys užskrido…
D, 6 metai
Ketverių A ir šešerių D kalbasi.
A:
– Bus bobų vasara, ateis bobos ir šokinės ant vienos kojos.
D:
– Ne, bus senukų vasara. Ateis senukai Herodotai ir šokinės ant vienos kojos…
A, 4 metai; D, 6 metai
,- D, apie ką svajoji?
– Apie nieką. Istoriją kuriu.
– Papasakok ir man.
– Tingiu. Nu bet gal gerai, papasakosiu. Toje istorijoje aš esu Aladinas. Ir dar ten yra Žasmina. Mes su ja susituokiame Vaikų katedroje. Prieš tai reikia nueiti į suaugusiųjų bažnyčią ir gauti leidimą. Kai susituoki Vaikų katedroje, tada gali jau gimdyti kūdikį. Prieš tai, kad susituokti su Žasmina ir laimėti jos ranką, reikėjo dalyvauti tigrų lenktynėse, joti ant tigro. Nujoti greičiausiai 100 metrų. Aš, Aladinas, užlipau ant tigro, mane pastatė gale, o visi aplink vaikai juokėsi, keikėsi iš manęs, sakė, oi, tu kvailiuk, pralaimėsi, čia šimtas princesių, bet tu jų negausi, nes nelaimėsi… Bet mano tigras lėkė kaip pamišęs – paleido startą ir jis nubėgo ne šimtą metrų, o šimtą kilometrų, visus aplenkė. Visi žiūrovai ant kėdžių nustėro, krito vienas ant kito ir šaukė: naujokas, o taip gerai padarė! Kai visi atsipeikėjo, suprato, kad tas, kas pirmas, tas laimi princesę…
Tokia Aladino – D istorija.
D, 6 metai
Supykęs, kad liepiau pačiam neštis striukę, keturmetis A pareiškia:
– Aš pasiimsiu šitą pagalį ir paversiu tave žvaira rupūže!
– O tau patiks, kad tavo mama bus žvaira rupūžė?
Kiek pamąstęs, A persigalvoja:
– Tada… tada aš brolį paversiu rupūže!
A, 4 metai
– Kur mes keliausime atostogauti? – klausia šešerių D.
– Dar nenusprendėm.
– Tai gal keliaukim už horizonto…
D, 6 metai
– Mama, o kur gyvena čigonai? Čigonijoj?
Bandau paaiškinti čigonų gyvenimo būdą šešiamečiui D.
– Aaaa. Tai tada man atrodo, kad jų namai yra visas pasaulis! Arba laisvė! Šiaip aš norėčiau įspūdingesnio gyvenimo. Kad tai, ką sugalvoji, per naktį išsipildytų. Arba, kad turėtum stebuklingų galių!
D, 6 metai
– Tėti, tu visai be reikalo nusiskutai galvą! Man labai negražu! UŽSISKUSK DABAR ATGAL!
A, 4 metai
– Ar yra tokių neatsakingų šunveisių, kurie pasirūpina tik, kad nebūtų kraujomaišos, o daugiau nepasirūpina niekuo? Pavyzdžiui, nepasirūpina, ar mašinai važiuojant pro šalį, tas šuo bėgs ar nebėgs? Šoks per tvorą ar nešoks? Arba atėjus svečiui – los ar nelos, kąs ar nekąs? – tiesą sakant ne iš karto supratau šešerių D klausimo, o kai pasiteiravau, kodėl jis apie tai kalba, pasakė, kad čia toks jo “dienos rašinys“.
O dar pusvalandį prieš tai rūpėjo žmogaus egzistenciniai reikalai:
– Mama, ar tu labiau norėtum skraidyti po kosmosą ir kvėpuoti, ar vaikštinėti po žemę ir laisvai gyventi, nedirbti ir visą gyvenimą praleisti atostogaujant ar gyventi taisyklingai ir dirbti visus darbus, kuriuos reikia?
Pats išsirinko kosmosą.
O keturmečiui A, pasiūlius, kad jau laikas į kirpyklą, pareiškė, kad tikrai taip, jo plaukai atrodo baisiai, yra visaip išsikišę ir atrodo, kaip saulė.
– A, kaip tavo pavardė?
– Šimkus!
– O kiek tau metų?
– Nu tai keturrrrrrrrriiiiii!
– O kur tu gyveni?
– Kairėj!
– O ką myli?
– Dešinę!
– Mama, norėtum turėti tris akis ir tris rankas? – klausia ketverių A.
– O ką aš daryčiau su trimis rankomis?
– Pasikasytum tris akis!
– O ką aš daryčiau su trimis akimis?
– Žaistum su šitomis trimis žaliomis varlėmis!
A, 4 metai
– Mama, aš jaučiu, kad nebūsiu dailininku. Būsiu mokslininku. Tokio proto ir dailininku… Nesąmonė! Aišku, dailininkui irgi reikia proto, bet ne tiek, kiek mokslininkui, – nutarė D.
D, 5 metai
– D, ar girdi, ko tavęs klausiu? Ei, D, ar girdi mane?
– Netrukdyk, aš mąstau! Mano galvoje yra istorija…
D, 5 metai
– A, iš kur vėl gavai saldainį? Kas tau davė?
Visi susižvalgo, akys ir kūnai sako, kad ne, tikrai niekas nedavė A saldainio. Keturmetis A išdidžiai pareiškia:
– Aš pats daviau!
O dar po minutėlės:
– Iš tikrųjų tai spinta man davė…
A, 4 metai
– Mama, ar erkė yra su voro kojomis ir boružės užpakaliu?
D, 5 metai
– Aš esu mažvaikis! – pareiškia beveik šešerių D. – O mažvaikis – tai tas, kuris vaiko mažus vaikus, kaip aviganis šuo avis. O banditas – tai visai ne nusikaltėlis, o tas, kuris bando kažką daryti…
D, 5 metai
– Kai aš kartais naktį arba per pietų miegą neužmiegu, kuriu istorijas apie save. Apie save žiauriame pasaulyje: aš esu vienas tarp orkų. Ir staiga iš dangaus nukrenta mergos. Jos sėdi prie auksinio stalo su sidabrine staltiese. Tada prikimba prie manęs. Kaip popierius prie klijų. Jos važinėja paskui mane. Aš turiu super mašiną, kuri vienu metu važiuoja visomis kryptimis. Su ta mašina aš išvažiuoju į darbą. Dirbu dieną naktį. Esu mokslininkas. Per vieną dieną su puse aš sukuriu akinius, su kuriais galima naktį žiūrėti į kosmosą ir matyti, kur yra ateiviai. Tada ateina vilkai kaip meškos ir sulaužo man kojas. Mane randa draugai ir su stebuklingu vandeniu mane išgydo. Kadangi mergoms sakiau, kad grįšiu po dienos, tai grižtu namo. Kelnės suplėšytos, rankos apdžiūvę kraujais, bet turiu maisto ir šešis maišus aukso. Nes aš mokslininkas ir dirbu dieną naktį. Nors ir buvau kažkada gimęs ir augęs prie medžių… Mano namas yra apvalus, tęsiasi nuo Šiaulių geležinkelio iki Vilniaus. Tuose namuose aš turiu egiptietiškų ir lietuviškų kačių, šuniukų, ežiukų, drugelių, bičių ir šikšnosparnių atsiskyrėlių. Dar name yra stebuklingų obelų sodas. Tas obelis maža karšta srovele laisto aparatas. Stebuklingos obelys niekada nenuvysta, yra kietos kaip geležis, o jų obuolius suvalgius visiškai pasveiksti. Dar turiu stebuklingą kepurę, kuri padaro mane geležinį, diržą, kuris paverčia nematomu ir batus, su kuriais gali greitai eiti arba skristi. Bet šiaip toje istorijoje aš atrodau kitaip – mano plaukai yra gelsvi ir stati…
D, 5 metai
– Mama, bet kokia nuostabi ta mūsų šalis, – važiuodamas mašinoje netikėtai pareiškia penkiametis D. – Ir tas mūsų miestas visai neblogas, ir žalių miškų yra, ir paukščiukai čiulba.
– Na taip, – sakau, – o svarbiausia, kad esame laisvi žmonės ir galime daryti tai, ką norime.
– Na, nelabai sutinku, kad galima daryti, ką nori… Juk aš, pavyzdžiui, negaliu dabar neiti į mankštas. Turiu eiti. Arba jūs. Jūs negalite neiti į darbą. O nuėję į darbą, negalite ten lakstyti…
Kai pagalvoji, tai tikrai.
D, 5 metai
– Mama, ar norėtum turėti namie aukso? Tokius didokus aukso gabalus? – klausia penkiametis D.
– Na, gal ir gerai būtų…
– Jų vardai būtų Jokūbas, Dovydas ir Augustas.
– Aaaaa, tai tu apie šitus aukso gabalus kalbi? Tai jūs būtumėt kaip nejudančios metalo skulptūros?
– Neeee, mes būtume gyvi. Mano plaukai būtų ilgi ir auksiniai, kaip Nadalio. Veidas sidabrinis, barzda auksinė, liemuo sidabrinis, kojos irgi auksinės… Įsivaizduok – stovi sau keturi auksiniai berniukai!
– O ketvirtas iš kur? Juk jūs trys…
– Ketvirtas – tai ta auksinio berniuko skulptūra, kur ten prie kapinių yra! Tai būtų legenda – mama ir jos auksiniai vaikai! O tu, mama, būtum deimantas. Kaip Treino akmuo iš Hobito. O tėtė būtų kristalinis. Visas iš šviesių kristalų, o akys iš tamsių… Močiutė – tai toks deimantas, kurį randa smėlyje. Toks žalias… Tai būtų legenda apie nepaprastą šeimą. O žinot, gal mes nevažiuokim niekur atostogauti! Važiuokim ieškoti aukso!
D, 5 metai
Penkiametis D, jau kelintą kartą nusielektrindamas tai į mašinos dureles, tai į įkaitusio batuto audinį, paklausė:
– O nusielektrinimas priklauso nuo žmogaus dydžio?
Taigi, mieli išmanantieji, ar priklauso? Nes aš pasijutau nelabai pajėgi atsakyti…
D, 5 metai
Sekmadienio vakarą, matyt pagalvojęs apie artėjančią savaitę ir sunkius rytinius kėlimusis į darželį, penkiametis D nusprendė, kad vis dėlto būtų neblogai, jei būtų savaitė savaitgalių ir savaitė paprastų dienų…
D, 5 metai
– Mama, pakasyk man nugarą. Su visa ranka. Dabar su vienu pirštu. Dabar pakrapštyk, o dabar pabelsk… vėl kasyk… o dabar rankas. Dar kaktą, dabar nosį, veidą, kitą veidą… dabar ausį… už ausies. Dabar antakius… smakrą… vėl ausį… rankas… pirštus… kojas…
– Tai gal tau dar ir dantis pakasyti? – klausiu.
Ketverių pilietis A visiškai rimtai išsižioja ir ką gi? Imamės dantų kasymo…
A, 4 metai
Keturmetis A, pamatęs kepurę iš džinsinio audinio, pareiškė, kad tai kelninė kepurė, o mano supinta plaukų kasa, pasirodo, yra virvė, panaši į uodegą.
A, 4 metai
A sodyboje stovi prie vištų pulko. Gaidys įkyriai gieda savo tradicinį posmą. A neapsikenčia ir pareiškia:
– Pasakykit tam gaidžiui, kad užsičiauptų, nes jau užkniso!
Situacijai nesikeičiant, kreipiasi tiesiai į patį gaidį:
– UŽ-SI-ČIAUPK!
A, 4 metai
Kartais geriau ir nebūti žmogumi. Būtum sau žmogbeždione. Atrodai kaip žmogus, be jokios baisybės laipioji po medžius, valgai sau mango ir bananus…
D, 5 metai
Žaidimas – tai ne gyvenimas. Nieko tokio jei nelaimėsi. Bet jei žaidimas būtų gyvenimas, jį reiktų spręsti rimtai. Ne juokais…
D, 5 metai
Herojų kompanija iš kairės į dešinę:
Sidabrinis banglentininkas, skriejantis virš miškų, kapitonas Amerika šalia smėlio kalno, Heraklis, stovintis ant debesies prie savo namų vartų, Benas Tenas, besidairantis, kur yra robotas, pavogęs žvakutes iš bažnyčios (šios gi lapo dešinėje). Už jų – karaliaus sarkofagas. Su karaliumi. Veiksmo vieta – pusiau bažnyčia, pusiau pilis.
D, 5 metai
– A, eik valgyti!
– Aš ne A, AŠ – PRINCAS!!! – išpoškina pilietis, – o princai nevalgo! Valgo tik karaliai. Princai gali valgyti tik blynus ir saldainius!
A, 4 metai
kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
iš visur surinkti tekstai
Travel Log by Vita
Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas
jaukus gyvenimas
Gerų knygų paieškos
A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.
The Art and Craft of Blogging
The latest news on WordPress.com and the WordPress community.
ČIA DABAR 