45. O kodėl? O kur? O ką?

– Mama, žinok, tie vyrai, kurie nori būti kareiviais, neverkia. Tėti, tu verkei kada nors? O tu labai mylėjai savo tėtį, kad verkei? O kodėl tu tada verkei, kai mes gimėm? Iš džiaugsmo???? Aš nemylėčiau tų moterų, kur išmeta savo vaikus į gyvybės langelį arba nužudo. Kažkaip dar buvau žinojęs… Gal per balkoną išmeta? Aš net kūdikiu būdamas jų nemylėčiau. Papasakok man apie audrą. O tai kai tas žaibas trenkia į žemę, ta žemė pasidaro elektrinė? Be kaip aš bijočiau ją paliesti... O kas būtų, jeigu paliesčiau? Kaip aš nenoriu, kad būtų žaibai ir griaustiniai… O mūsų namas aukštas? O į jį netrenks? Aš noriu braškių. O kur gyvena pingvinai? O kodėl jie negyvena Lietuvoje? O tai jie gyvena ten pat, kur Kalėdų senelis? O ten, kur gyvena Kalėdų senelis, dar kokie nors žmonės gyvena? Man atrodo, kad tas maišas, kur jis rogėse vežė buvo per mažas. Neužtektų visiems vaikams. O ką reiškia “nenado“? O ką tada reiškia “neruskoje“. Ruskoje radijo. Mama, padainuok ir paglostyk. Labanakt.
Tai buvo maždaug penkių minučių trukmės D minčių srautas…

D, 4 metai.

44. Oranžinis kibirėlis

– Mama, tu gerutė, pati geriausia. Žinai, kodėl? Nes neatidavei manęs į gyvybės langelį ir nenužudei. Jos kvailos, tos moterys! Kaip jos gali nužudyti savo vaiką? Tu mano širdelė, meilutė tu mano. Žinai, ką tu man padovanok gimtadieniui? Jei vasarą 18-ai dienų važiuosim prie jūros, tai oranžinį kibirėlį su žuvytėmis. Dar žiūronus. Ir gėlių puokštelę. Ir dar Italiją. Nežinai, kaip padovanoti Italiją? Tai tiesiog reikia nuvažiuoti į Italiją. Tai va, žiūronų puokštelę, oi, žiūronus ir puokštelę. Ką dar sakiau? Nadalio į gimtadienį nekviesiu – jis laiko neturi…

D, 4 metai

43. Pagulėk pas mane

Mama, pagulėk pas mane. Ne, pirma pas mane. Ne, pas mane. Ne, pirma pas mane – aš šiandien tau šventę padariau. Tau patiko mamyčių šventė? Aš dar tau norėjau nupiešti piešinį. Nupiešiu. Tokį apsnigtą. Tokius baltus apsnigtus medžius. Norėsi? O kaip tie medžiai atrodytų, jei žiūrėtum iš toli į žemę? Tokie juodi pagaliukai, ane? O dabar pas mane pagulėk. Atsigulei? O kojas nuleidai? O vaikai iš mėnulio atsiranda? Ne iš mėnulio? O iš kur? Tu man pasakyk. Aš nežinau. Užsimerk. Užsimerkei? O dabar apsikabinam. Aš tave myliu. Aš tavo maža meilė. Rytoj susitiksim.

A, 3 metai; D, 4 metai

42. Pasakėlė

“Tuoj. Man reikia užklijuoti kai ką savo mintyse. Klausai? Seniai seniai, labai seniai gyveno Šeštokų šeima. Vaikai išsiruošė į karą. Pasiėmė ir tėvus. Vaikai turėjo po du kardus – davė ir tėvams. Turėjo po du skydus – irgi davė tėvams. Davė ir šarvus, ir šalmą. Sėdo į Fordą ir išvažiavo į karą. Nusipirko bilietus. Nes į karą reikia bilietų. Stojo į priekines eiles ir nugalėjo milžinišką pabaisą. Po to jie grįžo į savo namučius. Ten rado savo močiutę, bet ji buvo dar labiau susiraukšlėjusi. Ir jie nutarė jai padėti. Davė stebuklingą mygtuką. Močiutė jį paspaudė ir pavirto į gražią moterį. Ji tapo karaliene.“

D, 4 metai

41. Pasakėlė į ausį

“Seniai seniai, labai seniai už vieno didelio kalno gyveno daug žmonių. X gatvėje gyveno viena graži šeima. Ir turėjo jie tris berniukus. Vieną dieną nutiko neįprastas dalykas – visiems vaikams suėjo 11 metų. Jie užaugo, o tėvai susiraukšlėjo. Pirmas vaikas išvažiavo su tėčiu. Aš išvažiavau su tavimi, nes mama – juk brangiausias turtas, o trečias iškeliavo su močiute. Bet kodėl vaikai turi išvažiuoti iš namų? Tai va, pirmas vaikas išvažiavo į Rusiją, antras į Australiją, o trečias į Afriką. Pala, kur antras išvažiavo? A, tai aš su tavimi iškeliavau į Australiją. Mes pasistatėm didelį laivą iš detalių ir išplaukėm į Australiją. Neturėjom mes daug žmonių laive, tai aš buvau pilotas, o tu – keleivė. Kai atplaukėm, išardėm laivą, nes mums jis buvo nereikalingas – mums reikės valties. Nuvažiavom į miestą, apsigyvenom viešbutyje ir tu staiga supratai, kaip aš paprotingėjau…“ 

D, 4 metai

40. Pasakėlė apie mergaitę ir berniuką

“Vieną kartą seniai seniai, kai buvo karas, o žmonės pykosi ir nedraugavo, gimė viena mergaitė ir vienas berniukas. Kai jie užaugo, nuvažiavo į parduotuvę. Tėvelis (t.y. berniukas) nusipirko Fordą, o mamytė (t.y. mergaitė) nusipirko Pežo. Tada jie grįžo į namus. Ir gimė jiems pirmas berniukas, vardu Jokūbėlis. O paskui vasarą, birželio 6 dieną, jiems gimė antras berniukas, vardu Dovydas. Jie labai apsidžiaugė ir nutarė gyventi su tais vaikais. Žiemą jiems gimė trečias berniukas. Kai berniukai užaugo ir jiems visiems suėjo 11 metų, jie išėjo į šarvų parduotuvę. Nusipirko Jokūbas tokią kaukę ant veido su skylėm. Dovydas skydąsu karūna ir tokius šarvus ant galvos su ugnimi. O Augustas lanką. Ir grįžo į savo namučius.“

D, 4 metai

39. Suaugęs dėdė

Sėdim picerijoje. Šalia labai meili porelė. Visaip jaukiai bendrauja, glaustosi, maitina vienas kitą. Užmato mano vaikis ir trečdaliui kavinės lankytojų girdint raportuoja:
-Maaaaaaama, kąąąąąąą aš mačiau!!!!! Ten suaugusį dėdę mama maitina!

D, 4 metai

38. Tu viską prisiminsi

Kasvakarinis priešmieginis apsikabinimas su vaiku lovoje.
– Mama, aš noriu pasakyti, kad tu viską prisiminsi. Kai pateksi į dangų, tu prisiminsi, kad turėjai tris sūnelius. Angelai tave prikels. Viskas sukasi ratu.
Keturmetis pirštu braižo ore kažkokias schemas:
– Čia yra gyvenimo pradžia. Eina į tą pusę. Čia tu miršti, o čia patenki į dangų.

Veria tokios nevaikiškos kalbos kiaurai, net nežinau kaip sureaguoti… O, rodos, ir nepumpuojam kalbų apie pomirtinį gyvenimą, bet matyt yra kažkoks savas gyvenimo matymas…

D, 4 metai

34. Širdis ledija

– Mama, o tau širdis neledija? – po nelabai smagaus išsiruošimo lovon klausia mano keturmetis.
– Atrodo, neledija. O tau?
– Man suledijo, nes mes susipykom. Ką dabar reikia daryti?
– O kaip tu manai? – klausiu liūdnojo vaizdo riterio.
– Gal vaistukų nuo širdelės išgerti?
– O gal tiesiog apsikabinkim ir ištirps tie ledai.
Apsikabinam.
– Jau sutirpo – nutaria žmogus, – ten dabar tokie karšti purkštukai mano organizme pavertė ledą į vandenuką.
Po šiokios tokios pauzės vėl tęsia:
– Aš džiaugiuosi, kad esu vaikas. Gali žaisti, nereikia jokių darbų dirbti… O tau liūdna, kad tu nebe maža mergaitė?
Bandau išsisukti, sakydama, kad kiekvienas amžius savaip gražus ir įdomus. Po trumpos tylos pasigirsta:
– Mama, žinai ką?
Ir vėl nugrimzta į savo mintis taip ir nepasakęs, ką turėčiau žinoti. Po minutėlės grįžta į gyvenimą ir sako:
– O tu kartais nežinai, ką aš tau ką tik norėjau pasakyti?

D, 4 metai

31. Pasaka “Piktoji ragana“

Kartą gyveno pikta ragana. Ji buvo spuoguota, turėjo ilgą nosį, vilkėjo apdriskusius skarmalus, o ant galvos buvo užsidėjusi sulūžusią skrybėlę. Ragana buvo piktesnė net už patį velnią. Žiežula neapkentė pasaulio ir kiekvieną kartą stengėsi jį sunaikinti. Bet pikčiurnai vis nesisekė. Ji bandė pasaulį susprogdinti, bet žmonės tam užkirto kelią. Mėgino ragana užtvindyti žemę baisiais potvyniais, bet ir vėl jai nepavyko. Norėjo viską paversti į smulkiausių pilkų dulkių debesis, tačiau ir tąkart jos sumanymas nuėjo šuniui ant uodegos.
Kol ragana, surezgusi pikčiausių darbų planą, miegodavo savo lindynėje, apsiklojusi tankiu voratinkliu – gerųjų žmonių sekliai, padedami gyvūnų, medžių ir augalų, viską sužinodavo… Ko ji ten būtų prikrėtusi, tai sunku ir įsivaizduoti, o ir ne viską pats gerai bepamenu. Žinau tik tiek, kad nuo vieno įvykio jos pikti darbeliai liovėsi visiems laikams.
Visi puikiai žinojo, kad toji žiežula yra nenuspėjama – ką ji dar gali padaryti, nė pats Dievas nežino. Žmonės sutarė apsupti piktosios raganos trobą ir padaryti galą jos niekšybėms. Jie apsiginklavo visais ginklais, kokius tik turėjo ir susirinko prie miesto vartų. Pulkas kovotojų jau ruošėsi išžygiuoti. O ragana kaip tik tuo metu žiūrėjo į savajį burtų rutulį, kur staiga, jos dideliam įsiūčiui, išvydo – žmogiūkščiai jau trepsi link jos namuko.
Ragana suprato – tikrai neįveiks tokio būrio priešų, nes ir savo stebuklingo nuodingo viralo, galinčio sunaikinti visa, kas gyva, nespėjo išsivirti . Pikčiurna vis galvojo ir galvojo – kaip čia jai išsigelbėjus, ką čia dabar padarius… Išėjo laukan paklausyti, ar dar priešų atidundant nesigirdi.
Staiga prieš akis liuoktelėjo kiškis. Ragana sumetė – ji pasivers kiškiu ir pabėgs į miško glūdumą. Ten tai jau tikrai niekas jos neras. O miške tuo metu kaip tik medžiojo medžiotojai. Jie pamatė pro šalį strikinėjant kiškį. Pagalvojo – nušaus jį, parsineš ir skaniai suvalgys. Taigi, po kelių akimirkų, kiškis buvo pašautas, parneštas ir skaniai suvalgytas. Turbūt supratot, kad tas kiškis ir buvo piktoji ragana.
Žmonės, kurie apsupo žiežulos trobą, nieko ten neberado. Jie ir pamanė, kad išnešė išsigandusi piktoji kudašių už devynių jūrų, devynių marių. Miestelėnai grįžo namo ir ilgai bei laimingai gyveno be tos prakeiktos pikčiurnos.

 J, 10 metų

30. Darželis Auklėtoja Vaikučiai

– Aš esu Augustas Gabrielius Šimkus! O tu, tu esi – Darželis Auklėtoja Vaikučiai!
Dar trejų neturinčio piliečio tapatybės aiškinimas darželio auklėtojai.

A, 2 metai

29. Dievo užmiršta vieta

-Mama, žinai, kas yra vaikų darželis?
-Na ir kas gi?
-Tai Dievo užmiršta vieta, kur sudėvėti žaislai gauna galą!
Spėju, kažkokio filmuko paveiktas pareiškė mano keturmetis…

D, 4 metai

28. Jėzus

– Mama, kas yra Jėzus?
-Dievo sūnus.
-Tai tada aš esu Jėzus!
-Kodėl?
-Tai juk visi tampa Dievo vaikais, kai pasikrikštija. O tu esi Dievo mama. O tada motinytė yra Dievo močiutė.
(E
gzistencinis keturmečio pamąstymas…)

D, 4 metai

26. “Vaziosiu namo“

Šiuolaikinio dvimečio realybė pajūryje: jūra – “baisus“, smėlis – “nešvalus“, akmenukai – “šalti“. Ant smėliuko saugiausia su “crocs’ais“ ar bent jau su kojinytėm. Ir išvis – “vaziosiu namo“…

A, 2 metai

14. Tai kas čia dabar?

Ant fotelių padėti moteriškos higienos įklotai. Šalia – keturmečio J rūbeliai. Imdamas savo rūbus, J netyčia ant žemės išmėto ir įklotus. Pro šalį eina tėtė. Klausia:
– Tai kas čia dabar išmėtyta?
– Nu tai mamos putės! – atšauna nesusimąstydamas J.

J, 4 metai

13. Krikšto žmona

Tėtis išvažiavo į Vilnių, į seminarą. Vakare J baisiai susimąsto:
– Mama, o kur tėtė šiąnakt nakvos?
– Viešbutyje, – atsakau.
– O su kuo jis miegos? – nerimsta vaikas.
– O kaip tau atrodo?
– Tai gal jis turės kitą žmoną?
– Na, Jokūbai, Lietuvoje vyrai paprastai turi vieną žmoną…
– Tai gal jis turės krikšto žmoną! – išeitį radęs nudžiunga J.

J, 4 metai

11. Pagimdyk sesę

– Mama, pagimdyk man sesę. Aš ją mokysiu čiuožt. Būsiu treneris. Nuvesiu į lopšelį darželį. Aš ją prižiūrėsiu, o mane prižiūrės močiutė, – postringauja trimetis J.

J, 3 metai

10. Šakar makar

– J, prauskis greičiau! Prauskis  rankas, veidą, kojas.
– Taigi vakar prausiausi, – prieštarauja trimetis.
– Vakar buvo vakar, o šiandien vėl reikia.
– Šakar makar, šakar makar, o jau šiandien nebe vakar… – atšauna J.

J, 3 metai

 

9. Paukščių gripas

Trejų metų J liko su močiute, kol mes slidinėjome Prancūzijoje. Tuo metu namie nutiko nelaimė – nugaišo vienas ir augintų paukštelių – amadinų. Vardas jo buvo Naujokas. Paklaustas, kas nutiko paukšteliui, J aiškina:
– Atėjom rytą su motinyte, žiūrim guli paukščiukas visas pasipūtęs, nejuda. Motinytė paėmė paukščiuką ir išmetė. Jam paukščių gripas buvo!

J,  3 metai

6. Plaukų skylutės

Dvejų metų J guli lovytėje. Staiga susirūpina savo plaukais:
– Mama, čia tu man įkišai plaukučius į skylutes?
– Į kokias?
– Na, į tas mažas.
– Ne, aš nekišau.
– Tai iš kur jie atsirado? Patys užaugo? – baisiai nustemba J.

J, 2 metai

Website Built with WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover WordPress

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

WordPress.com News

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.