– Mama, o kaip tu manai, gerai ar blogai, kad mes neturim uodegos? Aš tai galvoju, kad būtų visai gerai turėti uodegą, ji tokia švelni, galima būtų sau glostyti ją…
A, 7 metai
416. Auksinė žuvelė
A padarė iš popieriaus žuvytę. Apžiūrinėja ir svarsto:
– O šita žuvytė gali išpildyti norus? Neeee? O auksinė žuvelė gali? Tik pasakose? Uuuffffff, kaip gaila! Gerai, kad nors keturlapis dobilas yra!
A, 7 metai
ĮKVĖPTI ir kvėpuoti…
ĮKVĖPTI pirmą kartą išvydus šį pasaulį, ĮKVĖPTI po ilgo nėrimo vandenyje, ĮKVĖPTI, kai iš jaudulio pamiršti kvėpuoti, ĮKVĖPTI laisvės, ĮKVĖPTI kvapų, vėl ĮKVĖPTI, kai nuo tavęs atjungiamas dirbtinio kvėpavimo aparatas.
Vadinasi, ĮKVĖPIMAS yra esminis dalykas, nes be jo niekaip ir niekur. O kai apsidairai aplink, suvoki, kad nuolat ĮKVEPI ne tik pats, bet ĮKVEPI ir kitus: mažulėlius vaikelius, savarankiškus paauglius, mylimus šeimos narius, kasdien matomus kolegas, nedrąsius senukus ir t.t. Tai tampa nebevaldoma, nes išsivysto apsėdimas, vardu GYVENIMO ĮKVĖPIMAI. Juk tiesa, kad pojūtis, žinojimas, kad tu gali ĮKVĖPTI kitus geriems pokyčiams išties maloniai kutena padus ir pilvą.
415. Gravitacija
– Būtų gerai, kad gravitacija žemėje liktų tokia, kokia ir yra, o žmonės taptų antigravitaciniais. Galėtų, pavyzdžiui, pašokti nuo lovos ir sklęsti ore. Arba išmestų kokį daiktą į viršų, na, kad ir spintelę, užšoktų ant jos ir galėtų taip skraidyti…
D, 9 metai
414. Ausinės šešiems
– Kai aš užaugsiu ir būsiu išradėjas, aš išrasiu ausines keturiems arba šešiems, nes juk daug smagiau muzikos klausytis su draugais…
A, 7 metai
413. Belyčiai
– Man atrodo, kad gyvūnai galėtų būti belyčiai. Juk jokio skirtumo nejauti, kai glostai katę ar katiną.
D, 9 metai
412. Vaikų “Facebook’as“
– Bet juk galėtų būti ir vaikų “Facebook’as“.
D, 9 metai
411. Pirmi
– Pasaulyje kažkurie žmonės vis tiek turi būti pirmi. Pavyzdžiui, koks nors vaikas, jei norėtų parašyti knygą, būdamas mažas, galėtų būti pirmas. Bet būti pirmu tai ir labai sunku! Nes tu gi nežinai, ar tikrai būsi pirmas. Dar aš galvoju, kad baisiausias dalykas, kokį gali padaryti žmogus, tai kištis į genus. Negalima ne tik žmonių genų modifikuoti, bet net ir šunų. Nes kokią teisę žmogus turi modifikuoti šuns genus – juk jis toks pat gyvas padaras, kaip ir žmogus. Jei nori, tegu save modifikuojasi!
D, 9 metai
Atvirlaiškiai iš Romos
Tada man buvo kokie dveji treji metai. Suprantama, kad to meto prisiminimai gyvi tik kitų šimtus kartų perpasakotose istorijose. Na, gal dar kažkokioje pasąmonės salelėje ar kūniškoje atmintyje. Tai va, tada, mano tėvas išvažiavo ne bet kur, o į tarybiniam žmogui nepasiekiamą šalį – Italiją, o tiksliau į Romą. Aš to nepamenu, bet visa tai labai ryškiai buvo įrašyta į mano vaikystės prisiminimus. Kodėl? Todėl, kad po to namie atsirado ryškus albumas – gidas ROME. Net ir dabar pamenu, kaip su didžiausiu malonumu ir pagarba, jau būdama net ir mokinukė, vartydavau tuos fotografinius puslapius, kurie mano galvoje kažkaip įdomiai dėliojosi. Vatikano vaizdai, Romos bažnyčios, skulptūros, fontanai, Koliziejus, vilkė su Remu ir Romulu. Tai buvo kažkas magiško, tada galvojau – nejaugi būna tokių miestų, tokių vietų… Tada net nesvarsčiau, kad norėčiau ar svajočiau ten kada nors nukeliauti. Tai tiesiog buvo vizija, miražas, paslaptis…
410. Grąža
A guli ant žemės ir žviegia:
– Mane mušė D!
– Tu pats mane mušei, – nenusileidžia D.
– Nes tu paėmei mano kaštoną!
– Taip, paėmiau kaštoną, kurio tau visai nereikėjo ir kurį būčiau tuoj atidavęs! Ir puolei muštis!
– O tu pastūmei mane! Todėl aš tau atidaviau grąžą! Grąžą į veidą! – sriūbaudamas aiškina A.
A, 7 metai; D, 9 metai
409. Pienas meduje
A vakare geria šiltą pieną su medumi. Įkišęs šaukštelį į puoduką makaluoja ir staiga susirūpina:
– O tai man dabar medų piene maišyti ar pieną meduje?
A, 7 metai
ČIA DABAR 