… ir aš vieną dieną supratau, kad viskas eina vienu keliu. Valandos, minutės, sekundės… Taip aš ėmiau pažinti laikrodį…
D, 6 metai.
155. Panelės
Dvylikos metų J su savo draugu provokuoja šešerių brolį:
– D, ar turi panelę?
– Taip, turiu kelias darželyje.
– Ar gražios tavo panelės?
– Jo, gražios. Ir jos visos mergaitės.
D, 6 metai; J, 12 metų
154. Poetinis proveržis Nr. 2
PAUKŠTIS
Paukštis skrenda kasdien,
visą pasaulį per dieną apskrenda.
Praskrenda tankius miškus ir
tvirtas uolas,
aukštus krioklius,
šaltus žemynus,
įkaitusius žmonių miestus,
didelius kalnus,
kur net atsisėst neatsisėsi,
nes toks grožis pažvelgus į viršų…
Jei mažas gyvis ateina
ir pažiūri į viršų,
pamato paukštį,
tupintį ant uolos ir taip visada…
Kartais atskrenda
erelis, sakalas ir gandras…
STALTIESĖ
Staltiesė ta staltiesė
išpildo viską, ko prašai.
Tik tą išpildo, ką valgyti gali:
kepsnį, duoną, agurką,
visas daržoves ir vaisius,
net patį ir arbūzą padeda ant stalo.
Ne ant murzino tik stalo,
o ant švaraus, nuplauto, nedulkėto,
kad nieko kito ten nebūt padėta.
Išskyrus žvakes.
Su žvakėm gali valgyt tik tamsoj…
OLA
Ola, į kurią įeina kasdien žmogus, žmogus.
Ta ola nepaprasta, pilna aukso,
todėl ir eina kasdien žmonės, žmonės.
Ir vieną dieną įėjo alkis, alkis.
Jis buvo pilkas ir gauruotas.
Tai vilkas, tai vilkas.
Eina pilkis alkis į tą olą
ir sutinka didelį meškėną.
Eina alkis pilkas,
uosto uosto, eina eina.
Kažkas jam kvepia mėsa.
Jis suranda akmenį pilką,
o po tuo akmeniu mėsa.
D, 6 metai
153. Poetinis proveržis Nr. 1
Šiandien šešiametį D aplankė poetinis įkvėpimas. Liepė man sugalvoti kokį nors žodį. Su tuo žodžiu žmogus kūrė eilėraščius, bet sakė, jei greit dainuoji, gali būti daina.
SERBENTĖLIS
Serbentėli, serbentėli,
Auki tu, auki tu.
Nesuvalgyki, žmogau!
Serbentėlis tas nepaprastas,
ko tik paprašai, tą ir išpildo.
Pasakyki tik, žmogau, ko nori –
serbentėlis lyg akimirksnis išpildys.
Serbentėlis tas už ąžuolų stiprių,
neperkirsi kardu tvirtu,
jis už rūmų sienų,
trijų ar penkiasdešimt dviejų spynų…
ŽVAKĖ
Žvakė dega du kartus,
kasdien ji dega.
Užpūst neužpūsi,
užpūst neužpūsi.
Ta žvakė, jei nori,
gali būti, kas nori.
Ne viskas, kas nori,
tik tas, kas šviečia.
Tik pasakyk, ko nori,
tik pasakyk, ko nori.
Ir paprašyk.
Paprašysi – pasidarys lempa
ar koks degtukas.
O ta žvakė už trijų šimtų kilometrų.
Po žeme…
KNYGA
O žmogau,
kodėl tu neskaitai knygos?
Tą, ką iš tos knygos paskaitai,
tas gyvenime ir atsitinka.
Neskaityk tik blogų žodžių,
nes pateksi tu į pragarą.
Velnias tave ant degtuko
kaip storo ąžuolo pasodins
ir išskrisi į atogrąžų miškus.
O tuose atogrąžų miškuose labai negerai – jei atskrenda paukštelis ant tavo petelio,
tai gero nelauk, jei paukščio tu nenumesi.
Tų paukščių lizdas už dviejų kilometrų nuo miško.
Tas paukštis – tai nuodinga varlė.
SŪPYNĖS
Sūpynės supas be žmonių,
ne kada nori, o visada,
stabdytuvu nesustabdysi…
Tas stabdytuvas sūpynei
lyg kokia plastmasė,
ar aukso gabalėlis, ar žemės trupinėlis.
Ir vieną kartą netikėtumas
ateina iš pagalių ar medžių storų.
Išpjaustytas, sunkus, nepakeliamas
net stipriom rankom ar penkiolika geležų…
Tas sunkis medinis
tai buvo didysis baisusis nakties medis,
kuris naktį juda.
Atsiveria jo pikta burna ir akys,
to medžio šaknys naktį išsirauna
ir jis vaikšto naktį,
o dieną grįžta į tą pačią vietą, kur stovėjo.
D, 6 metai
152. Dvi bėdos
– Mama, kada tėtis grįš iš darbo? Gal jis ten ilsisi, kad taip ilgai negrįžta?
Po truputį ima aiškėti, kam gi taip staiga D prireikė tėčio:
– Turim dvi bėdas, žinok. Viena bėda yra ant pavėsinės stogo, kita bėda – ant namo stogo…
– Kokios ten bėdos?
– Nu ten tos bėdos, kur vakar labai norėjau parduotuvėj ir kur paskui nusipirkom…
– A, tai užmetei bumerangus?
– Ne, neužmečiau, jie patys užskrido… Nu gal aš biškį per smarkiai mečiau, bet šiaip jie patys užskrido…
D, 6 metai
151. Senukai Herodotai
Ketverių A ir šešerių D kalbasi.
A:
– Bus bobų vasara, ateis bobos ir šokinės ant vienos kojos.
D:
– Ne, bus senukų vasara. Ateis senukai Herodotai ir šokinės ant vienos kojos…
A, 4 metai; D, 6 metai
150. Aladinas
,- D, apie ką svajoji?
– Apie nieką. Istoriją kuriu.
– Papasakok ir man.
– Tingiu. Nu bet gal gerai, papasakosiu. Toje istorijoje aš esu Aladinas. Ir dar ten yra Žasmina. Mes su ja susituokiame Vaikų katedroje. Prieš tai reikia nueiti į suaugusiųjų bažnyčią ir gauti leidimą. Kai susituoki Vaikų katedroje, tada gali jau gimdyti kūdikį. Prieš tai, kad susituokti su Žasmina ir laimėti jos ranką, reikėjo dalyvauti tigrų lenktynėse, joti ant tigro. Nujoti greičiausiai 100 metrų. Aš, Aladinas, užlipau ant tigro, mane pastatė gale, o visi aplink vaikai juokėsi, keikėsi iš manęs, sakė, oi, tu kvailiuk, pralaimėsi, čia šimtas princesių, bet tu jų negausi, nes nelaimėsi… Bet mano tigras lėkė kaip pamišęs – paleido startą ir jis nubėgo ne šimtą metrų, o šimtą kilometrų, visus aplenkė. Visi žiūrovai ant kėdžių nustėro, krito vienas ant kito ir šaukė: naujokas, o taip gerai padarė! Kai visi atsipeikėjo, suprato, kad tas, kas pirmas, tas laimi princesę…
Tokia Aladino – D istorija.
D, 6 metai
ČIA DABAR 