Sarema salos pavadinimą pamenu dar iš tos “žalios“ vaikystės (tikrai žalios, nes gi kaime ir žolės, ir medžių, ir bulvienojų buvo į valias), kai tėvai palikę mane vasaros sveikatinimosi atostogų pas senelius, patys išvažiavo būtent į šią salą. Neatsimenu, ar už tą palikimą pykau labai ar ne, bet serbentų ir braškių apsuptyje nuoširdžiai pumpavau į save vitaminus žiemai – kadangi buvau vienintelė senelių anūkė, tai priežiūra šiuo klausimu buvo neabejotinos kokybės. Grįžę tėvai parvežė kokakolinės gumos “Kalev“ – tokios, kur prakandi guminę pagalvėlę ir išbėga kvapnus kolos skonio skystis. Nuo tos dienos Sarema ir Estija visuotinio sovietinio deficito fone nevalingai asocijavosi su kažkelintu pasaulio stebuklu. Skaityti toliau “Sarema ir Muhu – Estijos salų ramybė“
366. Sala
Šešiametis A maudosi vonioje. Kai kurios kūno dalys po vandeniu, kai kurios iškilusios. Įsimetęs ir keletą žaisliukų, kad smagiau būtų.
– Aš esu sala savo žaislams, – konstatuoja. – O šiaip, reiks pirkti naują vonią – nebetelpu…
A, 6 metai
57. Aukso kalnai
Žiūrėdamas į močiutės kryželiu siuvinėtą paveiksėlį, kurio vaizdas maždaug toks: vienišame krante stūkso dar vienišesnis švyturys, aplink jį raitosi tamsūs debesys, penkiametis D įsijautė:
– Na va, man akyse dabar yra toks paveikslas. Aš dabar va turiu tokį vaizdą. Ir man biškį liūdna. Na, kaip tau pasakyti? Ten yra sala. O saloje toks berniukas, nu, pavyzdžiui, Dovydas jo vardas. Ir jis ten vienas vienas. Laukia, kol jo tėveliai atplauks. O ten jį drąsko vėjai, uraganas baisus. Ir jam liūdna. Bet atplaukė tėveliai ir viskas baigėsi gerai. Ir žinai, aš tave taip myliu… O tu myli save? O ką tu labiau myli? Aš manau, kad tu turėtum labiau mylėti ne save, o savo vaikus… Mes vakar, kur kalbėjom, tai aš už nieką tavęs neatiduočiau. Kad ir prašytų koks dėdė, maldautų. Už nieką… Tu man už viską brangiausia.
Aš gi atitariu, kad jie, vaikai, man irgi už visus aukso kalnus brangesni. O jis pratęsia:
– Vaikai yra didžiausi tavo aukso kalnai!
Toks tad niekas ir viskas čia pas mus vyksta…
D, 5 metai