323. TOKS, TOKS ir NAUJOKS

Vieną kartą gyveno TOKS ir TOKS. TOKS buvo smagus, o TOKS buvo liūdnas. TOKS Smagus buvo labai smagus, bėgiodavo po savo namučius, nors tai net nebuvo namučiai – greičiau lūšnelė – trobelė. Bet už tai jie turėjo didžiulį sklypą, jame gyveno ir būdavo visą dieną. Turėjo jie dar ir sklypelį daržovėms auginti. TOKS Liūdnas bimbinėdavo po namus ir kiemą, o TOKS Smagus bėgiodavo lauke, nes jam visai buvo neįdomu eiti į namus – trobelėje buvo taip liūdna ir taip negražu, nes TOKS ir TOKS buvo apsileidę, todėl jam labiau patiko gyventi lauke.
TOKS Liūdnas dažniausiai sėdėdavo ir žiūrėdavo į dangų, o TOKS Smagus žvilgelėdavo į jį, giliai atsidūsdavo ir sakydavo: „Tu geriau nežiūrėk į dangų, o eik pažaisti!”. TOKS Liūdnas tik atsidūsdavo ir sumurmėdavo: „Mmmmm, nenoriu…“. Tada TOKS Smagus bėgdavo sau ir sakydavo „Bet koks tas TOKS nelaimingas, reikia kažką daryti!”. Bet nors TOKS smagus ir sakydavo, kad reikia kažką daryti, iš tiesų taip nieko ir nedarė. Tiesiog pasakydavo ir tiek.
Dar TOKS ir TOKS turėjo tokį dalyką. Savo kiemo gale jie turėjo tokį mažą namelytį. Jie įeidavo į jį, o ten buvo tokie laiptai į kasyklą, kur jie kasė akmenis ir žemę. Jiems labai nesinorėjo iškasti aukso ir deimantų. O nesinorėjo, nes jie buvo visiškai kitokie žmonės. Galima sakyti, jei net ir nebuvo žmonės. Jų veidai buvo šviesiai pilki ir su kitokiomis ausimis. Jei gimdavo du, tai vienas būdavo TOKS smagus, o kitas TOKS Liūdnas. O jei gimdavo trys, tai vienas būdavo TOKS smagus, kitas TOKS Liūdnas, o trečias TOKS pusiau Smagus, pusiau Liūdnas. O keturi negimdavo, nes kaip sakydavo TOKS Smagus – “tai neįmanoma”. Arba jis dar sakydavo, kad visos mamos tiesiog nenori keturių TOKIŲ…
Vieną kartą jie išėjo grybauti. Liūdnas šiek tiek atsiliko nuo Smagaus. TOKS Smagus vis bėgiodavo ir grįždavo. O TOKS Liūdnas atsidusęs sumurmėdavo: “Ko tu bėgioji, lakstydamas vis tiek nerasi grybų, reika atidžiai viską apžvelgt…“. Ir tada jie pamatė grybą. Tiesa, jie neskyrė raudonų ir baltų spalvų, o tas grybas buvo musmirė. Bet jie suprato, kad tai musmirė ir nepasiėmė jos, tik atsipjovė gabalėlį musėms nubaidyti, nes ten gyveno labai daug musių.
Ėjo jie toliau ir rado didžiulį baravyką. Bet, kaip pasakė giliai atsidusęs TOKS Liūdnas: „Negalim jo imti – sukirmijęs…“. Tai ištarė labai liūdnai.
Reikia pastebėti, kad TOKS ir TOKS buvo labai geri draugai. Ne broliai, bet pusiau draugai, pusiau broliai. Ėjo jie toliau nesustodami kokias dvi valandas, bet nerado nei vieno grybo, tik tą musmirę, kur atsipjovė. Ir pagaliau jie rado baravyką, nusipjovė ir įsidėjo į savo pintinę. Baravykai ten augo tokie didžiuliai didžiuliai, gal paveikslo dydžio – kad užtektų pavalgyti. O pintinė irgi buvo didelė. Nors jiems ir nepatiko kai kurie žmonių daiktai, buvo daiktų, kuriais jie žavėjosi.
Taip eidami su vienu grybu pintinėje, rado vieną tokį keistą dalyką – ant kelio išėjusį kačiuką. Jie labai mėgo kačiukus. Jie įsidėjo kačiuką į pintinę ir parsinešė. Nors… Ne, jie dar neparsinešė kačiuko. Jie kol kas renka grybus. Jie gali rasti daugiausiai du grybus, nes nešasi po vieną pintinę.
TOKS ir TOKS ėjo dar dvi valandas, gal netgi tris. Ir rado milžinišką grybą. Bet, deja, nežinojo jo rūšies – jis buvo geltonas. TOKS ir TOKS suprato, kad negalima imti grybo, jei nežinai jo rūšies. Nes kas bus, jei apsikrėsi? Ligoninė! Todėl to grybo ir nepasiėmė, kad nereikėtų gydytis.
Ėjo jie toliau dar kokias keturias valandas, kol pagaliau rado puikų puikų grybą. Visiškai puikų! Prie jo šliaužė tiek sliekų, kad juos norėjosi eiti ir trypti, kaip kokiame kompiuteriniame žaidime. Jie nusinešė milžinišką grybą ten kur švaru, supjaustė jį ir išsivirė sriubos. Tiesą sakant, TOKS ir TOKS suvalgė tik pusę grybo, nes jis buvo didžiulis, gal kokio metro. Nešėsi jie toliau tą pusę grybo dar ilgai, bet dabar mes ne apie tai…
Atėjo naktis. TOKS ir TOKS susiruošė miegoti. Jie kaip paprastai su šepečiu išsivalė dantis, išsiskalavo burnas putomis ir nusiprausė po dušu, kur ne vanduo pilasi, o lava. Juokauju, ne lava, o toks vanduo su druska. Sūdytas! Nusiprausę jie ėjo valgyti ir sukirto tą pusę grybo, kur liko nuo vakaro. Suvalgę jie išėjo iš namų, nors nei TOKS, nei TOKS nenorėjo eiti iš namų. Ir tada nutiko toks dalykas, kurį, TOKS Smagus pavadino stebuklu. Tiesa, aš nepasakiau, kad TOKS ir TOKS buvo pusiau žmonės, pusiau nežmonės. Pafantazuokit patys! Pagalvokit, kas gi jie galėtų būti! Aš galvoju, kad jie galėtų būti kaukai, bet aš nevadinsiu jų kaukais, nekreipkit į tai dėmesio ir vadinkite, kaip patys norite. Vadinkite kaukus savo vardais.
Ir tada, kaip sakė TOKS Smagus, atsitiko toks stebuklas. Pas juos atėjo kaukas, vardu NAUJOKS. TOKS ir TOKS priėmė NAUJOKĄ labai smagiai, ir šis pasakė,kad norėtų pas juo pasilikti, nes jam labai patinka jų namai. TOKS Smagus, sako: „Gerai, gali gyventi“. TOKS Liūdnas paklausė: „Bet ar tu nesugriausi mūsų namų?“ NAUJOKS pasiliko.
Ankstų rytą pabudęsTOKS Smagus atsikėlė ir ėmė iš džiaugsmo savo kambaryje šokinėti. Ir šūkauti, bet kad negirdėtų kiti: NAUJOKS! NAUJOKS! NAUJOKS! Kai baigė šūkauti ir šokinėti, nuėjo pusryčių. Ir pamatė, kad pusryčiai paruošti, nors TOKS Liūdnas ir NAUJOKS dar miega. Jis nesuprato, kaip taip galėjo atsitikti. Gal kas nors tai padarė per miegus? Gal kas nors yra lunatikas? Gal NAUJOKS yra lunatikas?
Tai va. Pasaka baigėsi.
Tiesa, vos nepamiršau. Pasaka vadinasi TOKS, TOKS ir NAUJOKS, bet jei norit galit sugalvoti savo pavadinimą.
Ate. Arba kaip sako kaukai: „BAI KLAI“

Sekė D, 7 metų

264. Žodinga pasaka

Vakaras. Pasakų metas. Iš lentynos ištraukiu eiliuotą Martyno Vainilaičio pasaką. Penkerių A pamatęs ima protestuoti:
– Neeee, tik ne šitą! Ji labai graži. Ji man per graži! Per graži, nes labai žodinga! O aš gi – vyras!
Ir nesvarbu, kad vaikui gražu, bet kažkokie išoriniai demonai jam jau sako, kas turėtų būti tinkama, o kas ne… Ir kai paskaitę pasakoje randame ir žirgus, ir kardus, ir nuotykį, protestas tampa mieguista palaima ir beklausant vis sunkėjanti galvelė panyra kartu su pasakos nykštuku į minkštą miego samaną…

A, 5 metai

242. Pasaka apie zuikį ir šuniuką

Penkerių A seka pasaką:
– Kartą gyveno zuikis ir šuniukas. Ir išėjo zuikis medžioti žuvelių. Pagavo penkias ir parnešė šuniukui. Laukė laukė, džiovino džiovino, bet žuvelės tik surūgo. Tada išmetė tas surūgusias žuves atgal varlėms. Ir ėmė medžioti naujų. Paskui prie upės sutiko kiaulę su karve. Davė kiaulė ir karvė zuikiui gėlių. Zuikis nunešė jas šuniukui ir paskui linksmai gyveno.
O liūtas su tigru buvo blogiečiai ir išropojo ieškoti vorų. Ir taip nuropojo į zuikio puikio ir šuniuko namą. Liūtas su tigru nusėlino, paėmė raktą ir atrakino jų namą, jų namo duris ir įėjo į vidų. Iš viršaus, iš po lovos pasiėmė kardą. Ir paskui su tuo bronziniu kardu visi kariavo. Karalius zuikis – su auksiniu kardu. Ir kariavo – nužudė net liūtą su tigru. Karalius zuikis turėjo daug aukso, ledų. Šuniukas juos vaišino, kad gerai kovėsi su liūtu ir tigru. O paskui nusipirko daug druskos ir vandens. Ir kad puolė apipilti zuikis druska liūtą ir tigrą, o tada kad puolė vandeniu apipilti šuniukas! Ir nuo to krioklio net skylė pasidarė. Ir kad puolė tada vanduo į skylę, tai net į žemę subiro…
Šuniukas tas labai mėgo čiulpti kaulą, o zuikis – graužti morką, kopūsto lapą, žolytes visokias… Kartą šuniukas ir zuikis prisipirko gerų rūbų, tarkim šuniukui tokį rankšluostėlį ant nugaros. O zuikis liko žiemai šaltas. Bet jam visai nebuvo šalta, nes jis gi – laukinis žvėris.
Kartą ėjo šuniukas su zuikiu ir sutiko varlę. Varlė užšokdino juos ant aukštos eglės. Ir tada jie pamatė, kad ten yra auksas. Puolė jie šokti nuo tos eglės. Varlė nušoko pirma, antras zuikis, o trečias – šuniukas. Visi puolė tiesiai į aukso dėžę. Visi dėžėj išdykavo, išdykavo bet paskui atėjo blogiečiai. Puolė tą dėžę, vartėsi, išbiro auksas ir nuskriejo į zuikio puikio namą…

A, 5 metai

150. Aladinas

,- D, apie ką svajoji?
– Apie nieką. Istoriją kuriu.
– Papasakok ir man.
– Tingiu. Nu bet gal gerai, papasakosiu. Toje istorijoje aš esu Aladinas. Ir dar ten yra Žasmina. Mes su ja susituokiame Vaikų katedroje. Prieš tai reikia nueiti į suaugusiųjų bažnyčią ir gauti leidimą. Kai susituoki Vaikų katedroje, tada gali jau gimdyti kūdikį. Prieš tai, kad susituokti su Žasmina ir laimėti jos ranką, reikėjo dalyvauti tigrų lenktynėse, joti ant tigro. Nujoti greičiausiai 100 metrų. Aš, Aladinas, užlipau ant tigro, mane pastatė gale, o visi aplink vaikai juokėsi, keikėsi iš manęs, sakė, oi, tu kvailiuk, pralaimėsi, čia šimtas princesių, bet tu jų negausi, nes nelaimėsi… Bet mano tigras lėkė kaip pamišęs – paleido startą ir jis nubėgo ne šimtą metrų, o šimtą kilometrų, visus aplenkė. Visi žiūrovai ant kėdžių nustėro, krito vienas ant kito ir šaukė: naujokas, o taip gerai padarė! Kai visi atsipeikėjo, suprato, kad tas, kas pirmas, tas laimi princesę…

Tokia Aladino – D istorija.

D, 6 metai

48. Pasaka “Marsiečių planeta“

“Pabudau labai neįprastai, ant kieto grindinio. Aš tapau Marso planetos ateiviu. Kaip ten atsiradau, nesuvokiu.
Čia buvo labai šalta ir truputį trūko oro. Visa planeta buvo blankiai oranžinė ir svaiginančiai hipnotizuojanti. Ant žemės stūksojo nemažai kraterių. Jie buvo drėgni. Reiškia planetoje yra vandens… Tai yra ir gyvybės! Eisiu paieškoti žmogeliukų. Štai ir jie!
– Laba diena, – pasisveiknau.
– Leiba dienai! – pasveikino mane marsiečių karalius.
– Lyba! Lyba! Dyna! – sušuko susirinkusi vietinių minia.
Planetos gyventojai čia buvo gražiai įsikūrę, jie gyveno krateriuose šeimomis. Karalius man paaiškino, kad mane pagrobė atskridę į Žemę, todėl, kad nori mano sukurtų prietaisų.
Tai va! Kursiu tiems “Baibokams” prietaisus. Marsiečiai norėjo, kad sukurčiau du daiktus: pirmas – apdarai, o antras – plaukų atsiradimo tepalas. Kai sukūriau šiuos daiktus, žaliukai apsivilko drabužius ir užsitepė ant savo žalių antenų tepalo – plaukai nutįso iki pat žemės. Žaliukai atrodė taip pat gražiai kaip ir žmonės. Žmogučiai labai džiaugėsi mano prietaisais ir parskraidino mane į Žemę, o atsilygindami man padovanojo nemirtingumo eliksyrą. Kai jį išgėriau, tapau nemirtingas ir pradėjau švytėti. Grįžus į Žemę mane pasitiko labai didelė minia. Papasakojau savo istoriją ir tapau pasaulinio lygio „žvaigždė“.
Gyvenau ilgai ir laimingai, nemirtingai! Kaip “žvaigždė”“.

J, 10 metų

31. Pasaka “Piktoji ragana“

Kartą gyveno pikta ragana. Ji buvo spuoguota, turėjo ilgą nosį, vilkėjo apdriskusius skarmalus, o ant galvos buvo užsidėjusi sulūžusią skrybėlę. Ragana buvo piktesnė net už patį velnią. Žiežula neapkentė pasaulio ir kiekvieną kartą stengėsi jį sunaikinti. Bet pikčiurnai vis nesisekė. Ji bandė pasaulį susprogdinti, bet žmonės tam užkirto kelią. Mėgino ragana užtvindyti žemę baisiais potvyniais, bet ir vėl jai nepavyko. Norėjo viską paversti į smulkiausių pilkų dulkių debesis, tačiau ir tąkart jos sumanymas nuėjo šuniui ant uodegos.
Kol ragana, surezgusi pikčiausių darbų planą, miegodavo savo lindynėje, apsiklojusi tankiu voratinkliu – gerųjų žmonių sekliai, padedami gyvūnų, medžių ir augalų, viską sužinodavo… Ko ji ten būtų prikrėtusi, tai sunku ir įsivaizduoti, o ir ne viską pats gerai bepamenu. Žinau tik tiek, kad nuo vieno įvykio jos pikti darbeliai liovėsi visiems laikams.
Visi puikiai žinojo, kad toji žiežula yra nenuspėjama – ką ji dar gali padaryti, nė pats Dievas nežino. Žmonės sutarė apsupti piktosios raganos trobą ir padaryti galą jos niekšybėms. Jie apsiginklavo visais ginklais, kokius tik turėjo ir susirinko prie miesto vartų. Pulkas kovotojų jau ruošėsi išžygiuoti. O ragana kaip tik tuo metu žiūrėjo į savajį burtų rutulį, kur staiga, jos dideliam įsiūčiui, išvydo – žmogiūkščiai jau trepsi link jos namuko.
Ragana suprato – tikrai neįveiks tokio būrio priešų, nes ir savo stebuklingo nuodingo viralo, galinčio sunaikinti visa, kas gyva, nespėjo išsivirti . Pikčiurna vis galvojo ir galvojo – kaip čia jai išsigelbėjus, ką čia dabar padarius… Išėjo laukan paklausyti, ar dar priešų atidundant nesigirdi.
Staiga prieš akis liuoktelėjo kiškis. Ragana sumetė – ji pasivers kiškiu ir pabėgs į miško glūdumą. Ten tai jau tikrai niekas jos neras. O miške tuo metu kaip tik medžiojo medžiotojai. Jie pamatė pro šalį strikinėjant kiškį. Pagalvojo – nušaus jį, parsineš ir skaniai suvalgys. Taigi, po kelių akimirkų, kiškis buvo pašautas, parneštas ir skaniai suvalgytas. Turbūt supratot, kad tas kiškis ir buvo piktoji ragana.
Žmonės, kurie apsupo žiežulos trobą, nieko ten neberado. Jie ir pamanė, kad išnešė išsigandusi piktoji kudašių už devynių jūrų, devynių marių. Miestelėnai grįžo namo ir ilgai bei laimingai gyveno be tos prakeiktos pikčiurnos.

 J, 10 metų

Website Built with WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover WordPress

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

WordPress.com News

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: