Penkerių A apžiūrinėja savo koją. Ties čiurnos kaulu sunerimsta:
– Čia kas? Žaizda ar kaulas netilpo?
A, 5 metai
204. Neturiu laiko!
Rytas. Penkerių A ir šešerių D bando tvarkytis kambarį, klotis lovas ir panašiai.
D: – A, tvarkykis, pasiklok lovą!
A: – Aš jau pasiklojau!
D: – Pasidėk į vietą pižamą!
A: – Aš negaliu dabar. Neturiu laiko! Kai eisiu naktį miegoti, tada ir pasiimsiu! (Vis labiau maivydamasis ir dar labiau atsikalbinėdamas).
D: – Ne, nu dar gražiau! Ar tu žinai, kad prieš vyresnius maivytis negalima?
Diena. Pietūs:
– Valgyk, A, nes saldainius matysi kaip savo ausis!
A: – Bet ausys juk didesnės už saldainius!
A, 5 metai; D, 6 metai
203. Alinantis rytas
Rytas. Žadinu mažuosius piliečius. Iš lovos pasigirsta nepasitenkinimo kupinas šešiamečio balsas:
– Ir vėl! Ir vėėėėėėl tas alinantis rytas!
D, 6 metai
202. Identiteto klausimas
– Tai kas aš esu? Žemaitis ar aukštaitis? O kas jūs, mama, tėte, esat? O baba su dieduku? – klausia šešerių D.
Ir baisiausia, kad nė vienas nesame kažkoks grynuolis. Vieni nuo suvalkiečių, dzūkų ir aukštaičių paribių, kiti nuo žemaičių ir aukštaičių, treti – tiesiog vidurio Lietuvos.
– Na, mes nesame nei tikri žemaičiai, nei aukštaičiai, – bandom aiškinti.
– Tai kas jūs tokie tada esat? Kas? Austrai kokie, ar kas? – piktinasi D, vis dar nerasdamas identiteto.
Ir iš tikrųjų, tai kas mes tokie?
D, 6 metai
201. Matrica
– Mama, aš kartais jaučiu, kad esu matricoje. Ar aš pats save valdau, ar matrica? Bet jei aš sakau dabar tuos žodžius, tai gal čia aš sakau… O gal čia viskas aplink filmas arba pasaka? Nors pasaka tai negalėtų būti, nes mes visi būtume aprašyti, bet filmas galėtų būti – tik toks naujoviškas. Įsivaizduok – mes čia visi filme, o kažkas mus žiūri…
D, 6 metai
200. Kodėl aš gyvenu?
– Mama, o ką mes jausim, kai numirsim? O kodėl aš gyvenu? Kodėl augu?
D, 6 metai
199. Išmokti pamokas
– Tu geriausia mama pasaulyje. O tėtis – geriausias tėtis pasaulyje, – taria šešerių D, glostydamas širdį.
– O jūs geriausi vaikai pasaulyje.
– Na, bet mes ne tiek ir daug gerų darbų padarom.
– Viskas dar prieš akis.
– Na taip, išmoksim. Jūs irgi dar mokotės – pavyzdžiui atsakinėti į klausimus. Suaugę juk irgi turi išmokti visokias pamokas. Mokykloje tai mokosi ant popierėlių. O suaugę negali eiti į kokią kavinę ar vakarėlį, jei turi padaryti kokius nors darbus. Čia kaip namų darbai. Nes gali išmesti iš darbo. Ir žmogui reikia tą pamoką išmokti, – išaiškina D.
D, 6 metai
198. Braziliški riešutai
– Mama, aš labai noriu į Braziliją! Nes nesu ten buvęs! Ir labai noriu paragauti braziliškų riešutų!
A, 5 metai
197. Smegenys ir draugai
– Man gyvenime yra svarbiausi tokie dalykai: šeima, širdis, smegenys ir draugai. Draugų reikia, kad būtų linksma. Ir dar svarbu – laimingai gyventi.
D, 6 metai
196. Google kelionės
Šešiametis D keliauja. Įsijungia Google maps ir keliauja. Į Paryžių, Ameriką, Vokietiją, Australiją, Stambulą. Baigia apkeliauti pasaulį…
D, 6 metai
195. Spjaudytis ugnimi
– Jei mes prisikauptume metano dujų, galėtume spjaudytis ugnimi. Bet taigi labai skaudėtų! Nesuprantu, kaip drakonams neskauda???…
D, 6 metai
194. Istorija apie didvyrį Nr. 2
– Mama, nori dar vieną istoriją apie didvyrį? Tai tada rinkis ar apie didvyrį, kuriam nesiseka, ar apie didvyrį, kuriam sekasi, ar apie didvyrį, kuriam sekasi neblogai, ar apie laisvą didvyrį, ar apie didvyrį kalėjime, ar apie didvyrį, kuris nežino kur esąs, ar apie didvyrį, kuris nežino, kad yra didvyris? Tą paskutinę? Nu gerai, klausyk:
“Kartą buvo toks žmogelis. Gyveno jis paprastame pasaulyje, sekėsi jam ir gerai, ir blogai. Bet vieną dieną jį ištiko nelaimė. Grįžo jis namo ir rado apverstą namą. Įėjęs į vidų tą ir pamatė: viskas buvo apversta aukštyn kojom. Tada jis nusprendė surasti, kas taip padarė. Nuėjo prie kompiuterio ir parašė: “vagys, kurie vagia apversdami namus“. Jis taip parašė, o jam išmetė moterų paiešką. Žmogelis nesuprato, kas čia darosi, dar kartą parašė ir vėl jam tą patį išmetė. Tada jis perskaitė ir rado tokią moterį. Ji buvo ta, kurią jis mylėjo. Ji ir apvertė namus. Jis taip supyko, kad nusprendė paruošti spąstus jai ir apsigyventi kitur. Bet ta moteris buvo kažkoks robotas. Spąstai nesuveikė, nulėkė į šoną, nes ta moteris – robotas turėjo galių. Robotui reikėjo persmeigti svarbiausią aparato dalį, nes jis tokio stiprumo, neužtektų net mašinos, kuri važiuoja 100 arklio kojų pėdų greičiu. Žmogeliui sekėsi prastai, prastai. Tada jis nusprendė nusipirkti robotams kenkiančių miltukų. Pabėrė prie įėjimo, bet robotė viską matė ir tiesiog susiurbė miltukus ir ramiai sau praėjo. Padėjo miltukus pavojingoj vietoj – ant žemės. Miltukai pavirto į kamuolį, bet robotė jį atmušė su koja ir vos nepataikė į žmogelį – tas vos spėjo pasilenkti. Tada žmogelis visai pabėgo iš tų namų, susirado darbą ir padarė slaptą tyrinėjimą – ar ir čia robotė jį suras, atseks jo pėdom. Bet darbas pasirodė nuobodus ir jis nusprendė įrengti kasyklą, urvą, kur gamina visokius robotams kenkiančius dalykus. Pagamino jis tokį kardą. Išgalando, išaštrino, ištobulino, prikabino dar šešis kardus, bet vis tiek nepavyko nugalėti robotės. Tada jis sau prisižadėjo vis tiek sugalvoti ginklą, kuris ją nugalėtų. Ir tada paaiškėjo, kad ten buvo ne robotė, o vaiduoklis. Pagamino jis tokį specialų šautuvą, ne su kulkom, o su degalais, kuriam reikėjo specialių rūbų. Ir nugalėjo tą Robo – Bobę. Ir taip tapo didvyriu.
D, 6 metai
193. Istorija apie didvyrį Nr. 1
– Mama, ar žinai, ką aš darau? – klausia šešiametis D.
– Net neįsivaizduoju.
– Darau savo mėgstamiausią dalyką – kuriu istorijas. Apie didvyrius, kuriems nesiseka. Nes kurti apie tuos, kuriems sekasi – neįdomu. Nėra įspūdžių. Jie tiesiog viską gerai padaro ir viskas. Neįdomu. Nori papasakosiu istoriją apie didvyrį, kuriam nesisekė? Klausyk, tuoj pasitrinsiu akis ir papasakosiu:
“Didvyris iš savo boso gavo šiokią tokią sunkią misiją. Jam bosas įsakė po žeme vienam gaminti visokius aukso dirbinius. Na ką, pasiėmė tas didvyris būrį žmonių ir štai – stovi aukso skulptūros jokiam cirke ir muziejuje nematytos. Bosas visai apsirgo aukso karštine ir paprašė, kad didvyris padarytų tą patį iš bronzos ir sidabro. Pridarė didvyris vėl visokių dirbinių. Tada bosas liepė jam skristi į kosmosą ir pargabenti kokį nors ypatingą kosmoso dalyką. Ir partempė didvyris planetą. Tiksliau ne planetą, o kosmoso dulkę. Tada bosas jam pasakė: statyk iš jos ką nori, bet tai, ką liepsiu aš! Bosas taip pasakė, nes jau buvo šiek tiek nudurnėjęs, psichas toks… Kai didvyris pamatė, kad bosas serga, nutarė slapčia pabėgti. Bet ir vėl jam nelaimės – įkliuvo pas kitą bosą, kuris buvo jo draugas. Toks biškį protingesnis. Jis paprašė didvyrio kelis metus jam tarnauti. Na, jis patarnavo, patarnavo ir po kelių metų bosas nutarė jį išspirti, tiksliau – iššauti su patranka. Didvyris buvo nepėsčias, oi nepėsčias. Netgi stebuklingas. Jis užbūrė, kad patranka sprogtų pati, jis nesprogtų, o dar sprogtų ir tas jo bosas. Patranka iššovė, o didvyris taip ir išskrido. Čia ir istorijos pabaiga.
D, 6 metai
192. Protingėjimo planas
– Aš sugalvojau protingėjimo planą. Reikia per savaitę padaryti tris dalykus: užrašyti visus eilėraščius, kuriuos moku, perskaityti tris knygas ir išsimokinti gerai pliusuoti, minusuoti ir kart kart – kaip ten vadinasi? Ai, dauginti!
D, 6 metai
191. Laukia katinas
“Ir katinas laukia Kalėdų senelio…“
A, 4 metai
190. Dievo žmona
– Mama, o jei tu būtum Dievo žmona, ar pasigailėtum nekaltų žmonių? O žemė iš tikrųjų nėra apvali – žmonės ant jos pristato visokių gumbų, aukštų pastatų ir ji pasidaro visai ne apvali…
D, 6 metai
189. Žiūrėti televizorių
– J, ką tu norėtum daryti – žiūrėti televizorių ar žiūrėti televizorių? – klausia šešiametis D.
– Žiūrėti televizorių, – atsako J.
– Neteisingai! Atsakymas – žiūrėti televizorių!
D, 6 metai; 12 metų
188. Čikvakvos
– Aš žinau, ką reikia daryti, kad nereikėtų turėti žmonos! Reikia būti kunigu, – pareiškia šešerių D.
– O tu nenori turėti žmonos? – klausiu.
– Noriu, bet norėčiau, kad ji mylėtų mane, o ne mano pinigus.
– O kodėl manai, kad žmona labiau turėtų mylėti pinigus?
– Aš mačiau per televizorių – ten sakė, kad myli ne žmogų, o jo pinigus, nes jis turtingas. Ir dar visaip laipiojo ant sofos tos moterys… Visokios čikvakvos…
D, 6 metai
187. Prezidentės pranešimas
– Mama, o jeigu mamos imtų vadintis tėčiais? Tiesiog, įsivaizduok, praneša per žinias: “Dabar visi klausykite per radiją ir televiziją! Prezidentė praneša: nuo šiol mamos vadinsis tėčiais, o tėčiai – mamomis. Tema baigta. Viso gero!“
D, 6 metai
186. Čia protas sprendžia
23 val. 25 min. Vaikų kambaryje išgirstu žingsnius. Ateinu. Šešiametis D guli tiesiai kaip mumija, nejuda, bet akys plačiai atmerktos. Sakau:
– Ką čia darai?
– Nieko.
– Čia tu vaikštai?
– Nežinau.
– Ar žinai kiek valandų?
– Nežinau, neturiu laikrodžio.
– Tai gal bent įsivaizduoji kiek dabar laiko?
– Nelabai.
– Kaip rytoj į darželį atsikelsi?
– Paprastai.
– Ar tikrai?
– Nors, ne, bus sunku… bet aš pamiegosiu dieną.
– Puikiai žinai, kad niekada nemiegi dieną.
– Na taip.
– Tai kas tau trukdo miegoti?
– Mintys galvoje.
– Tai pasakyk joms, kad eitų miegoti.
– Kad jos neklauso, vis gaminasi ir gaminasi…
– Na, vis tiek jau reikia miegoti.
– Čia ne aš nusprendžiu, čia mano protas sprendžia, ką su mintimis daryti…
D, 6 metai
185. Jei tu kažko nematei
– Mama, žinok, jei tu kažko nematei, tai dar nereiškia, kad to nebuvo…
D, 6 metai
184. Kalėdų profas
– Aš esu Kalėdų profas, – pareiškia šešerių D, – aš gerai žinau, kokias dovanas kitiems parinkti. Močiutei sakysiu, kad ji prašytų siurblio, kad namai blizgėtų. O diedukui reiktų saulėgrąžų ir cigarečių…
D, 6 metai
183. Išgelbėti žmoniją
– Mama, tėti, noriu jums užduoti klausimą. Tik nesupykit, gerai? Jei būtų pasaulio pabaiga ir kurį nors iš jūsų išrinktų šokti į kunkuliuojančią lavą tam, kad išgelbėtumėt žmoniją, ar galėtumėt tai padaryti?
– Na, žmoniją išgelbėti kilnu. Bet pirmiausia galvočiau, kad gelbėju savo vaikus, tad apsisprendimui neturiu kitų variantų, tik šokti į lavą, – atsakau vedina egoistinių intencijų.
– Na, tai už tą gerumą tu taptum angelu, – paguodžia vaikas. – Stebėtum mus iš aukštai. Bet geriau tegul išrenka ką nors kitą…
D, 6 metai
182. Pusžemė
– Man taip įdomu, iš kur čia viskas atsirado… Kai dar nebuvo žemės, o buvo tik pusžemė. Kai pusžemėje buvo tik gyvūnai ir vandens pasaulis. Iš kur tada atsirado italai, prancūzai, lietuviai, amerikiečiai? Kaip jie susigalvojo savo kalbas? Kodėl jie skirtingai kalba? – toks tai klausimas šįryt suneramino šešerių D gyvenimą.
D, 6 metai
181. 24 valandos ar 24 sekundės?
– Na ką, vaikai, reikia eiti miegoti, – sakau savo piliečiams, nors po ilgos darbo dienos turėjom tik valandą laiko pasimatyti.
Šešiametis D pasipiktina:
– Nesuprantu. Tai para turi 24 valandas ar 24 sekundes?! Ar čia mes nieko neveikiam ar viskas praeina kaip minutės ir sekundės?
Pamenu, kad vaikystėje laikas eidavo labai lėtai. Gal šiuolaikiniams vaikams tai nebegalioja?
D, 6 metai
180. Stebuklai
Keturmetis A pasiguldo į lovą žaisliuką ir sako:
– Nu, mano meiluži, miegokim, – nes meilužiai, anot jo, yra meilūs žaisliukai.
O šešerių D panyra į apmąstymus:
– Norėčiau, kad pasaulyje būtų nors kiek stebuklų.
– Manau, kad jų tikrai yra, – bandau įkvėpti vilties.
– Na, bet tu pagalvok. Vaivorykštė. Tai juk visai ne stebuklas. Nors atrodo stebuklingai… Ji tiesiog atsiranda virš debesų. Stebuklas būtų, jei su parašiutu galėtum įskristi į vaivorykštės vidų…
Taigi, visiems nors kiek stebuklų!
A, 4 metai; D, 6 metai
179. Kokios mamos vaikas
Šešerių D organizuoja visuotinį žaislų tvarkymą. Keturmetis A visomis pajėgomis bando atsilaikyti prieš šią nemalonią brolio provokaciją. Galiausiai D pratrūksta:
– Ne, nu aš nesuprantu, kokios tu mamos vaikas! Ir kaip tu ten pilve augai?!
D, 6 metai
178. Dantys ir eurai
Šešerių D vienu metu iškrito trys dantys. Žmogus ėmė svarstyti, kodėl čia jam vienu metu tie dantys krenta:
– Dabar viską supratau. Čia viskas dėl euro įvedimo. Mačiau per televizorių. Dantys krenta, kad iki euro įvedimo pelytės dar spėtų atnešti pinigėlių…
D, 6 metai
177. Skaičiai
Ketverių A ir šešerių D skaičiuoja viską aplink. Skaičiuoja žmones, mašinas, daiktus. Kol nesusiginčija, tas ar anas turi būti septintas. Netekęs kantrybės, D pareiškia:
– Ir iš viso, septintas gali būti bet kuris, tai priklauso nuo to, kaip suskaičiuosi… O jei skaičiuosi nuo galo iki penkių, tai vadinasi aštuoniolika jau turėjo būti. Bet nuo galo suskaičiuoti tai neįmanoma, nes skaičiai juk neturi pabaigos…
A, 4 metai; D, 6 metai
176. Ne brolis!
-Viskas, J man ne brolis! Man neleidžia imti Pitos (mažos kalytės), o pats tai meilužinasi su ja… Jis man tikrai ne brolis!!!
D, 6 metai
175. Apie grožį
– Mama, kitos mamos, kur darželyje pasiima vaikus man negražios. Tik tu man graži…
A, 4 metai
174. N-7
– Močiut, taigi tau negalima žiūrėti šito filmo! Čia juk parašyta – nuo septynių metų! O tau taigi jau ne septyni!
A, 4 metai
173. Trinasi mintys
– Mama! Maaaaama! Mamyte, ateik! Aš negaliu užmigti. Visokios mintys trinasi galvoj. Galvoju, kad noriu pas draugą. Dar galvoju apie Minecrafrą. O dar istoriją kuriu. O kokios ten istorijos mokykloje būna per istoriją? O tu pažįsti savo protėvius? Proproproproproproproprotėvį? Aš irgi ne. Gerai, dabar jau miegosiu…
D, 6 metai
172. Nekilnojamas turtas
– Mama, o lova yra nekilnojamas turtas? Tai kaip ją pakelti?
D, 6 metai
171. Per gražios akys
– Man taip patinka darželyje – iš proto gali išeiti, kaip jis taip pastatytas. Aš tai draugauju su mergaitėm, nes berniukai yra per maži. O dar berniuko X akys yra per gražios. Šiandien šeimininkutė vaidino daktarę. Bet ji tik apsimetė. Mergaitė Z davė per žandą berniukui Y. Tai šeimininkutė užsidėjo tokį baltą daiktą ir apsimetė daktare. Paskaityk knygutę, mama. Jei neskaitysi – nedraugausiu. Nu, aš tik apsimetu, kad nedraugauju. Skaityk! Neee, aš neapsimetu, kad nedraugauju… Aš, aš… apsimetu! O tokios mergaitės Q akys yra dar gražesnės… Ramių blustnų, oi blusų!
A, 4 metai
170. Negalima stumdyti
Brolis D po operacijos. Brolis A:
– Mhhhhm, žiauriai gaila, kad tavęs negalima stumdyti…
A, 4 metai; D, 6 metai
169. Rojus ir pragaras
– Mama, o kas yra rojus ir pragaras? Aš galvoju, kad tam rojuje ne taip ir gerai. Žmonės ten tik prisismagina, ir nebenori nieko daryti. Tik šventės šventės šventės… Žmonės nieko nebekalba, tik smaginasi. Nebedaro jokių rimtų darbų. Rojus galėtų būti tiesiog toks, kaip šitas gyvenimas, tik paprastesnis… O šiaip kiekvienas žmogus savyje turi gėrio ir blogio. Tik pas vienus būna daugiau gėrio, o pas kitus – daugiau blogio. Treti turi vienodai gėrio ir blogio – jie būna normalūs…
D, 6 metai
168. Košmarai
– Mama, aš labai bijau, kad šiąnakt galiu sapnuoti košmarus, – sunerimęs šešerių D.
– O kodėl tu juos turėtum sapnuoti?
– Šiandien žiūrėjau “Namelį prerijose“. Ten rodė labai baisius dalykus…
D, 6 metai
167. Putinas Vladis
– Ar jūs girdėjot? – net uždusęs griūdamas iš kito kambario atbėga šešerių D. – Ar jūs girdėjot, ką sakė Putinas Vladis? Kad jis per porą dienų užimtų Vilnių ir Varšuvą! Ir čia ne juokai, nes Rusija tai didelė!
Ir čia jau nebejuokinga nei man, nei jam…
D, 6 metai
166. Didvyris
Keturmetis A keliauja į Vilnių. Važiuodamas jau iš anksto pradeda regzti pasimaitinimo planą:
– Tėti, o tu žinai kur Vilniuje yra Macdonaldo ženklas?
– Taip. Aš net žinau kaip į jį nuvažiuoti, – atsako tėtis.
– Tai, tėti, tu tada esi didvyris! – karštai įvertina A.
A, 4 metai
ČIA DABAR 